Kazys Binkis
Poetas, rašytojas, publicistas, dramaturgas, vertėjas, žurnalistas.
Gimė 1893 11 04 Gudeliuose Biržų r., mirė 1942 04 27 Kaune.
1923–1927 m. gyveno Kalnaberžė dvare, ūkininkavo, dažnai lankydavosi Kėdainiuose.
1908–10 m. mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje, Voroneco (Pastovių r., Vitebsko sr.) žemės ūkio mokykloje. 1912 m. atvyko į Vilnių; buvo L. Giros asmeninis sekretorius. 1914 m. grįžo į gimtinę. 1915 m. Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilyje. 1918–19 m. dalyvavo kairiųjų eserų veikloje Biržų apskrityje. Lenkijai užėmus Vilnių įstojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, sukūrė karo dainų (Geležinio Vilko maršas). 1920–23 m. Berlyno universitete lankė literatūros ir filosofijos paskaitas, rūpinosi Švietimo ministerijos knygų spausdinimu Leipcige; susipažino su naujuoju Europos menu. Grįžęs į Lietuvą telkė jaunus menininkus, rengė jų sueigas (paldieninkus), propagavo modernizmą.
Susibūrusi avangardistinė keturvėjininkų literatūrinė grupuotė paskelbė kolektyvinę naujojo meno programą „Keturių vėjų pranašas“ (1922). K. Binkis vertėsi žurnalistika, nesėkmingai bandė ūkininkauti.
Eilėraščius pradėjo skelbti 1913 m. Bendradarbiavo žurnale „Vaivorykštė“, almanache „Pirmasai baras“. Ankstyvosios lyrikos (rinkinys „Eilėraščiai“ 1920) motyvai – kaimo gamta, jaunatviška meilė. Eilėraščiai tradiciškai dainingi, kupini džiaugsmingos nuotaikos, valiūkiško žaismingumo; juose ryškūs ir nauji lietuvių poetikos poslinkiai – niuansuotas impresionistinis vaizdas, intymios intonacijos, lanksti kalba, preciziška forma. K. Binkio staigų posūkį į modernizmą žymi eilėraščių rinkinys „100 pavasarių“ (1923, 1926), kuriame įtvirtinta ekspresyvi plakatiška raiška, ironija, prozaizmai, sinkopis ir verlibras; oratorinio tipo eilėraščiuose vyrauja vėjavaikio įvaizdis, jaunystės, stichijos (vitališkumo, maišto, vėjo), kuriamųjų žmogaus galių kultas. K. Binkio kūryba atnaujino lietuvių poeziją ir pakreipė ją vakarietiško modernizmo linkme. Sudarė poezijos antologijas „Vainikai“ (1921), „Antrieji vainikai“ (1936).
Rūpindamasis kaimo švietimu Alijošiaus slapyvardžiu sukūrė humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų (rinkinys „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ 1928, 1931). Reikšminga jo kūryba vaikams: nuotaikingos didaktinės poemėlės „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (1930), „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936), „Jonas pas čigonus“, „Kiškių sukilimas“ (abi 1937), „Keistutis pas Gediminą“ (1940). Moralinės problematikos pjesėje „Atžalynas“ (išleista ir pastatyta 1938 m.) gyvai ir įtaigiai vaizduojamas moksleivių gyvenimas, reiškiamas tikėjimas gėriu. 1940 m. sukurta groteskinė drama „Generalinė repeticija“ (pastatyta 1948 m. Hanau karo pabėgėlių stovykloje, išleista 1958 m., pastatyta 1959 m.) modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą, skatina diskutuoti apie žmogaus egzistencijos tragizmą; turėjo įtakos lietuvių teatro plėtotei.
Parašė šviečiamojo pobūdžio istorijos knygų („Vilnius 1323–1923“, su P. Taruliu, 1923, „Kaip Vytautas Didysis sutriuškino kryžiuočių galybę“, 1930, „Naujoji Lietuva“, 1938), biografines apybraižas apie A. Smetoną (1934) ir M. Valančių (1935). Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, L. Tolstojaus ir kitų rašytojų kūrinių. K. Binkio kūrinių išversta į latvių, vokiečių, lenkų, armėnų, rusų kalbas.