J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Balsavimas
Balsavimas
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Projektų viešinimas
Projektų viešinimas
Krašto istorija

Terra Gaydine“ – Kėdainiai XIV amžiuje

Senojo sodžiaus vieta Didžiosios rinkos prieigose (nuotr. Vydo Bečelio)

Kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai, nežinia. Iki šiol nėra tyrinėtos akmens amžiaus stovyklavietės ir gyvenvietės. Kad jų būta liudija pavieniai ir atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus reliktai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo dirbiniai. Visi jie – iš vėlyvojo akmens amžiaus neolito, kuris Lietuvoje prasidėjo V tūkstantmetyje prieš Kristų ir baigėsi II tūkstantmetyje prieš Kristų.

Pirmieji Kėdainių krašto vietoves XIV amžiaus viduryje paminėjo vokiečių Ordino kronikininkai. Aprašydami riterių žygius į Nevėžio lygumą, jie 1362 metais paminėjo Šėtą, 1364 metais Labūnavą, 1371 metais Kujėnus, Šlapaberžę, Kalnaberžę, Apytalaukį, Aristavą, 1372 metais Dotnuvą, Beržus, Ramėnus, Miegėnus, Babėnus, Karūnavą, Pėdžius, Kaplius, Normainius.

Vietovę, siejamą su Kėdainiais, 1372 metais paminėjo „Livonijos kronikos“ autorius Hermanas Vartbergė. Jis ją pavadino „terra Gaydine“ (lot. Gaydines žemė). Legenda byloja, esą Kėdainių pavadinimas kilęs nuo turtingo pirklio Keidangeno vardo. Pirklys į Nevėžio lygumą atvyko iš Kuršo, rado gražią vietą prie keturių upių ir įkūrė nedidelį kaimą. Šiauriame kaimo pakraštyje augo šventoji giria, o joje buvo pagonių šventykla. 1403 metais kryžiuočiai šventąją giria iškirto, šventyklą sunaikino ir jos vietoje pastatė gotikinio mūro Šv. Jurgio bažnyčią.

Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų sodžiaus, kuris XIV amžiaus pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar plyti Didžioji rinka. Sodžius buvo apie 4 ha dydžio ir tikriausiai niekuo neišsiskyrė iš kitų vokiečių kronikose paminėtų Nevėžio žemumos sodžių.

Privatus miestas – Kėdainiai XV amžiuje

Kėdainių gotika. Šv. Jurgio bažnyčia (nuotr. Vaido Špečkausko)

Kėdainiai pradėjo augti nuo XV amžiaus vidurio. Amžiaus pabaigoje jie tapo regioniniu prekybos centru, buvo vadinami Kieidany Keidaini, Keidonek. Kėdainių augimui įtakos turėjo keletas svarbių priežasčių: patogi geografinė vieta; naši Nevėžio slėnio žemė; žaliava turtingi apylinkių miškai; prekybos keliai, ėję per Kėdainius; laivybai tikęs Nevėžis; svarbių prekybos centrų Vilniaus ir Kauno artumas; garsios Europoje prekybinės sąjungos Hanzos ir vietinių pirklių veikla. Nemažos įtakos Kėdainių augimui turėjo tai, kad jie nuo XV amžiaus vidurio tapo didikų Radvilų nuosavybė. Siekdami ekonominių ir politinių interesų, Radvilos skatino savo valdų, jų tarpe ir Kėdainių, plėtrą.

Pirmuoju Kėdainių savininku buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio dvarų maršalas Radvila Astikaitis. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Radvila Astikaitis kairiajame Nevėžio krante įsteigė dvaro sodybą. Į šiaurę nuo jos, už Varlupio upelio, ant aukštos Nevėžio kalvos buvo pastatyta gotikinio mūro Šv. Jurgio bažnyčia. Tiksli jos statybos data nėra aiški. Bažnyčios architektūra byloja, kad ji statyta XV amžiaus II pusėje, maždaug 1460–1480 metais. Įsteigus dvarą ir pastačius bažnyčią, kairiojo kranto Kėdainių pusėje susiformavo administracinis ir religinis centras. Miestelėnų namai, krautuvės, smuklės grupavosi prie Vilniaus, Kauno, Upytės, Šėtos vieškelių

Tuo laiku kairiojo kranto pusė buvo linijinio plano ir užėmė apie 10 ha plotą.

Dešiniojo kranto Kėdainių pusė buvo maždaug 25 ha. Ji plėtėsi plačiame Nevėžio slėnyje, kuriame kūrėsi paprasti miestelėnai, amatininkai, pirkliai, laikinai apsistodavo keliaujantys pirkliai, valstybiniai pareigūnai, kariuomenės daliniai. Pradžią šios pusės plėtrai davė minėtas Gaydines sodžius, kuris nuo XV amžiaus I pusės augo vakarų kryptimi, prie trijų vieškelių: Raseinių, ėjusio dabartinėmis Didžiąja ir Janušavos gatvėmis, Karaliaučiaus – dalimi dabartinės Josvainių gatvės ir Rygos – dabartine Smilgos gatve. Pastarojo pašonėje XV amžiaus II pusėje buvo suformuota stačiakampė 110 x 60 m Senoji rinka, kuri iki XVI amžiaus pabaigos buvo pagrindinė Kėdainių turgaus aikšt

Miestelėnai gyveno stačiakampio plano sodybose, kurios galais šliejosi prie minėtų vieškelių ir turgaus aikštės. Sodybos buvo aptvertos žabų arba lentų tvoromis. Tarp jų buvo padaryti į skersgatvius panašūs dviejų metrų pločio praėjimai. Sausesnėse vietose jie nebuvo grįsti, o drėgnesnėse vietose kloti žabais ir lentomis. Sodybų priekyje stovėjo iš tašytų spygliuočių medžių suręsti stačiakampiai vieno aukšto mediniai namai. Jų dvišlaičiai stogai buvo padengti šiaudais arba malksnomis. Sklypų gilumoje už namų stovėjo amatininkų dirbtuvės ir ūkiniai pastatai: tvartai, klėtys, svirnai.

Didžioji miestelėnų dalis vertėsi žemdirbyste, augino gyvulius, žvejojo, atlikinėjo prievoles dvarui. Todėl Kėdainiai turėjo daugiau kaimo nei miesto bruožų. Amatininkai vertėsi odos apdirbimu, puodų žiedimu, kalyba, statyba.              

Hanzos pirkliai Kėdainiuose

Nevėžiu Hanzos pirkliai plukdė miško žaliavą (nuotr. Vydo Bečelio)

Pirkliai Kėdainiuose buvo veikliausia miestelėnų dalis. Jų ambicijas sužadino Hanzos (got. hansa – būrys) pirkliai, kurie apie 1445 metus Kaune įkūrę savo prekybinę atstovybę iki XVI amžiaus pradžios buvo aktyvūs prekybos tarp Lietuvos ir Vakarų Europos tarpininkai. Hanzos pirklius viliojo Nevėžio lygumos miškų ir girių teikiama žaliava, patogus susisiekimas Nevėžiu ir Nemunu su svarbiausiu Hanzos prekybos miestų rytinėje Baltijos pakrantėje Dancigu. Vakarų Europos rinkose buvo geidžiama lietuviška mediena, degutas, vaškas, medus, medžio pelenai, oda ir žvėrių kailiai. Medienos vakariečiams reikėjo laivams statyti, deguto – juos įmirkyti ir išdirbtas odas įtepti, vaško – žvakėms lieti, medžiui impregnuoti, įvairiems liejiniams daryti, medaus – maistui paskaninti ir paįvairinti, medžio pelenų – gelumbei, stiklui, muilui, dažams gaminti, odos ir žvėrių kailių – apavui, apdarams ir kailiniams siūti.

Hanzos pirkliai Europoje išpopuliarino lietuviškas gūnias, austas iš vilnos ir arklio karčių. Gūnios iš Dancigo keliavo į Olandiją, iš ten – į Afriką. Jomis būdavo aprėdomi juodaodžiai vergai.

Į Lietuvą Hanzos pirkliai gabeno druską, silkę, gelumbę, geležį, vyną, prieskonius ir įvairius prabangos daiktus. Hanzos pirkliai ne tik prekiavo arba tarpininkavo sudarant prekybos sandorius. Jie buvo ir sumanūs gamybos organizatoriai: pristatydavo žaliavą į reikiamą vietą ir rūpinosi iš jos pagamintų produktų pardavimu. Agresyvi Hanzos prekyba nešusi pelną tik jai pavaldiems miestams, užgavo vietinių pirklių ambicijas. Jie ėmė varžyti svetimšalius, stumti juos iš Lietuvos rinkos. Iš didžiojo kunigaikščio vietiniai pirkliai išsireikalavo sau palankių teisių bei lengvatų ir patys ėmė gabenti žaliavą į Hanzai pavaldų Dancigą, Rygą, Karaliaučių.

XV amžiaus pabaigoje Kėdainiai minimi kaip vienas iš penkių Lietuvos miestų, prekiavusių su Hanza.  Su ja, be Kėdainių, prekiavo Vilnius, Kaunas Gardinas ir Naujieji Trakai. Kad Kėdainiuose tuo laiku gyveno iš prekybos pralobę miestelėnai, liudija vienoje sodyboje archeologų atkastas monetų lobis, kurį sudarė šešiasdešimt šeši Kazimiero Jogailaičio sidabriniai denarai.

LDK reformacijos židinys – Kėdainiai XVI amžiuje

Protestantų įsigalėjimo Kėdainiuose simbolis – renesansinė Šv. Jurgio bažnyčios varpinė (nuotr. Vydo Bečelio)

XVI amžiuje Kėdainiai augo sparčiai: 1520 metais mieste buvo 145 namai, gyveno apie 1160 gyventojų, vyko turgus, buvo renkami turgaus mokesčiai.

1535 metais Kėdainiai tapo Žemaičių seniūnijos administracijos centru, o miesto savininkas Jonas Radvila žemaičių seniūnu. Dvaro sodybą Radvila, iš Trakų kunigaikštystei pavaldaus kairiojo Nevėžio kranto, perkėlė į Žemaičių seniūnijai pavaldų dešinįjį krantą ir pastatė ant iškilios Nevėžio terasos, prie Smilgos upelio. Dvaro rūmuose vyko seniūnijos teismai, lankydavosi žemaičių valdininkai ir didikai, valstiečiai gabeno duokles.

1544 metais Kėdainiai minimi dideliu miestu prie dvaro.

Tais metais miesto savininkė Ona Radvilaitė ištekėjo už Vitebsko vaivados ir Breslaujos seniūno Stanislovo II Kiškos. Sutuoktiniai buvo reformacijos pradininkai ir reformatų globėjai LDK. Giminystės ryšiai juos siejo su garsiu reformacijos veikėju kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Juoduoju. Apie 1549 metus Radvilaitė-Kiškienė pakvietė į Kėdainius protestantų kunigą ir  leido jam pamokslauti Šv. Jurgio katalikų bažnyčioje. Plintant protestantų tikėjimui, Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių LDK. 1563 metais didikė, kaip jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis, susidomėjo radikaliąja reformacijos kryptimi arijonizmu. Didikė arijonus globojo ir po įtakingo pusbrolio mirties 1565 metais. Arijonų bendruomenė, nepaisant jų persekiojimo už skelbiamą turto lygybę ir luomų panaikinimą, Kėdainiuose gyvavo iki 1658-ųjų. Tais metais Abiejų Tautų Respublikos seimas uždraudė arijonams gyventi ir veikti valstybėje. Jie privalėjo palikti ją arba tapti katalikais.

1574 metais Kėdainiai vedybų sutartimi tapo Kiškų giminės nuosavybe ir ja buvo iki 1614 metų.

Kėdainių ekonomiką pagyvino 1568 metais Gardino seime suteikta teisė plėtoti prekybą Nevėžio upe, 1581 metais Varšuvos seime suteikta privilegija įsteigti uostą, 1585 metais patvirtinti miesto amatininkų cechų nuostatai.

1588 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza Kėdainiams patvirtino privilegiją rengti tris metines muges, o 1590 metų balandžio 15 d. suteikė savivaldos teisę. Miesto gyventojams leista rinkti magistratą, statyti rotušę, turėti pavyzdines svarstykles, ilgio ir saiko matus, rengti turgus ir tris metines muges. Su savivaldos teise valdovas patvirtino ir miesto herbą, kuriame pavaizduota miesto savininkų Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais, pasagos viduryje dvi į priešingas puses nukreiptos lašišos.

Aukso amžius“ – Kėdainiai XVII amžiuje

Senųjų Kėdainių turinė kompozicija  (nuotr. Vydo Bečelio)

1602 metais per Nevėžį pastatytas medinis tiltas sujungė abiejų krantų miesto puses. Iš pravažiuojančiųjų per tiltą miesto reikmėms buvo renkami mokesčiai. Mediniai tiltai buvo pastatyti per Smilgą, Dotnuvėlę ir Obelį.

1604 metais Kėdainiuose buvo 298 sklypai ir 233 apgyvendinti namai. Iš jų net 112-oje prekiauta alkoholiu: 35 namai prekiavo alumi, 53 namai alumi ir degtine, 22 namai degtine, 1 namas midumi ir 1 namas vynu.

XVII amžiaus pradžioje Kėdainiai vėl tapo kunigaikščių Radvilų nuosavybe.1606 metais miesto savininko Stanislovo Kiškos dukra Ona ištekėjo už kunigaikščio Kristupo II Radvilos ir kraičio gavo kairiojo kranto Kėdainių pusę. Dešiniojo kranto pusę Kristupas II Radvila iš uošvio nupirko 1614 metais.

Valdant Kristupui II Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai, Kėdainiai gyveno ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Jų valdymo 1614–1655-ieji metai vadinami Kėdainių „aukso amžiumi“. Tuo laiku mieste buvo per 500 namų, gyveno apie 4 tūkstančius gyventojų, veikė 6 turgaus aikštės, buvo 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miesto savininkai ir magistratas rūpinosi, kad mieste būtų statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis arba malksnomis, gatvės grindžiamos ir prižiūrėtos. Jonušo Radvilos nurodymu atvykstantys į miestą valstiečiai turėjo atgabenti po grindiniui grįsti tinkamą akmenį. Prie pagrindinių į miestą vedusių vieškelių stovėjo vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose, eisenose. Mieste veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų – siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdėjų.

Įvairių konfesijų ir tautų miestas

Janušavos liuteronų kirchė (nuotr. Vydo Bečelio)

1627 metų rugpjūčio 24 d. Kristupas II Radvila patvirtinęs senąsias Kėdainių miesto teises, suteikė naują herbą. Jame kunigaikštis pavaizdavo dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinių figūrų simbolius: auksiniame lauke juodą Radvilų Erelio sparną su koja, laikančią žydrame lauke plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais. Tais pačiais metais kunigaikštis suteikė teisę Kėdainiuose kurtis atvykėliams. Mieste apsigyveno žydai, emigrantai iš Saksonijos, Prūsijos, Škotijos.

Senojoje rinkoje įsikūrę žydai vertėsi amatininkyste, pinigų skolinimu, smulkia prekyba ir degtinės gamyba. Amatininkams susibūrusiems į atskirą cechą, kunigaikštis patvirtino specialius nuostatus. Kėdainių žydai garsėjo kaip geri audėjai, kurie savo rankose amatą išlaikė iki pat XIX amžiaus. Žydai priklausė ne miesto, o dvaro jurisdikcijai, buvo globojami miesto savininkų, todėl už kitus Lietuvoje gyvenusius žydus jautėsi pranašesni ir didžiuodamiesi pabrėždavo, kad jie „ich Keidaner” (jid. iš Kėdainių).

Evangelikai liuteronai, greičiausiai atvykėliai iš Saksonijos ir Prūsijos, apsigyveno vakariniame miesto pakraštyje. Juos kunigaikštis dešimčiai metų atleido nuo mokesčių ir leido, neprarandant užgyvento turto, laisvai išvykti iš miesto. Po penkerių metų Janušava pavadintame priemiestyje apsigyveno tiek atvykėlių, kad 1648 metais Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza priemiesčiui patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir suteikė atskira nuo Kėdainių herbą – žydrame lauke inicialą „I”, virš jo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurę. Suteikus Janušavai savivaldą, Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės – Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Janušavos, kurioje gyveno evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai buvo antras atvejis, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. Dvi juridiškai įteisintos krikščionių ir karaimų bendruomenės gyveno Trakuose.

Rusų stačiatikiai vienuoliai įsikūrė pietinėje Kėdainių dalyje, prie Knypavos rinkos. Vykdydamas stačiatikės žmonos Marijos Mogilaitės norą, Jonušas Radvila 1652 metais pastatė medinę cerkvę ir vienuolyną. Vienuolių nedideliame ir nuolat skurstančiame vienuolyne gyveno tik keli, todėl jie konfesiniam ir visuomeniniam miesto gyvenimui didesnio poveikio nedarė.

Evangelikai reformatai, kurių nemažą dalį sudarė imigrantai škotai, įsikūrė centrinėje miesto dalyje. Jų sklypai grupavosi Didžiojoje rinkoje ir Pilies (dabar Didžioji) gatvėje. Škotų namai iš kitų miestiečių namų išsiskyrė didžiu ir puošnumu. Jie buvo dviejų aukštų mūriniai, su stačiais čerpėmis padengtais dvišlaičiais stogais ir trikampiais frontonais. Pirmuosiuose namų aukštuose veikė krautuvės ir smuklės, antruose aukštuose įrengtos gyvenamosios patalpos, rūsiuose po namais sandėliuojamos prekės. Būdingu škotų namų bruožu buvo skliautuotos pirmųjų aukštų perdangos ir medinės galerijos kiemuose.

Kairiojo kranto Kėdainių pusėje didesnę dalį gyventojų sudarė lietuviai ir sulenkėję lietuviai katalikai.

Miesto valdymas

Miesto rotušė  (nuotr. Vydo Bečelio)

Miestą valdė maždaug 30-ties pareigūnų magistratas: vaitas, jo pavaduotojas lantvaitas, penki arba šeši teismo posėdžiautojai, vadinami suolininkais, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, dešimtininkai, raštininkas, iždininkas, iždo raštininkas ir teismo vykdytojas vaznys. Magistrato nariais galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama prisiekus magistratui.

Įvairių konfesijų žmones saugojo 1627 metais pasirašytas „Taikaus sambūrio susitarimas“, kurį pasirašę Kristupas II Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą. Šiuo susitarimu, katalikams buvo grąžinta Šv. Jurgio bažnyčia, kurioje 1549–1627 metais šeimininkavo evangelikai reformatai. Nepaisant LDK stiprėjančios kontrreformacijos, savo valdose reformatai Radvilos vadovavosi principu „cuius regio, eius religio” (lot. kieno valdžia, to religija)

Lituanistikos puoselėjimas

Šviesioji gimnazija (nuotr. Vydo Bečelio)

Išskirtinę vietą ūkiniame ir visuomeniniame miesto gyvenime užėmė evangelikai reformatai. Jų bažnyčia buvo Žemaitijos distrikto, vienos iš reformatų administracinės padalos LDK, centru. Jame telkėsi pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos.

Reformatų pradžios mokykla pradėta pertvarkyti į vidurinę, kuri 1647 metais tapo „Gimnasium illustre“ (lot. Šviesioji gimnazija). Joje buvo mokoma pažangiais to meto metodais: mokiniai mokėsi iš garsaus čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio vadovėlio, pamokas vedė garsus pedagogas ir filosofas Adomas Rasijus, gydytojas ir karo inžinierius Adomas Freitagas. 1651 metais gimnazijoje pradėjo veikti dancigiečio Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tamošauskas, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis vyresnysis. Jie parengę pagrindinį XVII amžiaus evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos”, 1653 metais išspausdintą Rheto spaustuvėje. Eilėmis garsėjo miesto burmistras S. JaugelisTelega, pripažintas miestietiškos poezijos pradininku lietuvių raštijoje. Kėdainiškis kunigas Jonas Božimovskis Vyresnysis recenzavo Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, išvertė Naująjį Testamentą. Vėliau jo darbus tęsė sūnus Jonas Božimovskis Jaunesnysis. Škotas Thomas Ramsay, pasivadinęs Tomu Ramza, su kolega škotu Jonu Patersonu redagavo Žemaitijos superintendento vokiečio Samuelio Bitnerio Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. Škotų redaguotas Naujasis Testamentas lietuvių kalba1701 metais buvo išleistas Karaliaučiuje. 

„Aukso amžiaus“ pabaiga

Kontrreformacijos simbolis – Šv. Juozapo bažnyčia (nuotr. Vydo Bečelio)

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654–1660 metų Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedijos karalyste ir Rusijos kunigaikštyste. 1654 metais Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą LDK, Kėdainiuose buvo sprendžiamas valstybės likimas. Radvilų dvare 1655 metų rugpjūtį prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 metų spalio 20 d. Radvilų dvare pasirašyta unija, kuria LDK nutraukė uniją su Lenkija ir uniją sudarė su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila, bažnyčios hierarchai ir LDK didikai, iš viso 1134 įtakingi asmenys. Iš švedų pusės po unija parašus padėjo grafas Magnus Gabrielis de la Gardis ir Estijos gubernatorius Bengtas Šiutė. Unija sustabdė Rusijos kariuomenės veržimasi į kraštą, bet buvo trumpalaikė. Didelį gyventojų nepasitenkinimą kėlė plėšikaujantys švedų kariai. Gelbėdamiesi nuo jų ir miestą užklupusios maro epidemijos, iš Kėdainius išvyko daugiau kaip pusė gyventojų.

1659 metais Kėdainių savininku tapo Jonušo Radvilos pusbrolis, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila. Kunigaikštis patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus, suteikė naujų prekybos ir laivininkystės lengvatų. 1663 metais Kėdainiuose tebuvo 40 apgyvendintų sklypų ir penktadalis anksčiau dirbusių amatininkų.

XVII amžiaus pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras, per kurį sudegė apie 100 namų, Šviesioji gimnazija ir gimnazijos biblioteka.

Savivaldos netekimas – Kėdainiai XVIII amžiuje

Magistrato posėdžių salė (nuotr. Giedriaus Dagio)

XVIII amžiaus pradžioje Kėdainius nusiaubė Šiaurės karas. 1701 ir 1704 metais miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. Per 1704 metų apsiaustį švedai sugriovė Radvilų rūmus, kuriuose jų pirmtakai pasirašė garsiąją 1655-ųjų metų LDK pasidavimo Švedijai uniją.

1709–1711 metais Kėdainiuose siautėjo maras. Per jį išmirė daug miesto gyventojų, kurių didžiąją dalį sudarė evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai. Sumenkus jų bendruomenėms, dešiniojo kranto Kėdainiuose pradėjo kurtis vienuoliai katalikai. Karmelitų ordino vienuoliai 1709 metais įsikūrė Didžiojoje gatvėje, pradėjo veikti jėzuitų ordino vienuolių misija. Vienuolių kūrimasis dešiniojo kranto Kėdainiuose sukėlė didelį vietos gyventojų nepasitenkinimą ir priešpriešą. Konfesinis konfliktas peraugo į tarpvalstybinį. Kėdainiškius evangelikus reformatus palaikė Prūsijos karalius Frydrichas I, pagrasinęs imtis ryžtingų veiksmų prieš Karaliaučiuje įsikūrusius jėzuitus.

Vienuolių veikla kurį laiką buvo sustabdyta, tačiau 1731 metais Kėdainių savininkui tapus Radvilų giminės katalikiškosios Nesvyžiaus šakos atstovui Jeronimui Florijonui Radvilai, katalikai Kėdainiuose įsigalėjo. Karmelitai pačiame miesto centre 1766 metais pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos Aukojimo bažnyčią (dabar Šv. Juozapo), prie jos įkūrė vienuolyną ir įsteigė parapiją.

Nuo XVIII amžiaus pradžios Kėdainiuose ėmė reikštis žydų bendruomenė. Jos rabinai buvo kilę iš garsios Europoje Kacenelenbogenų giminės, garsėjo kaip geri talmudo aiškintojai. Mieste gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai, veikė rabinų mokykla, bendruomenė turėjo dvi sinagogas. 1727 metais studijuoti talmudą į Kėdainius atvyko septynerių metų vilnietis Elijahu ben Solomonas Zalmanas, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Vilniaus Gaonas. Jaunasis Elijahu vedė vietinę merginą vardu Chana, kurį laiką gyveno uošvių namuose. Apkeliavęs Europą ir likęs gyventi Vilniuje, Gaonas nenutraukė ryšių su savo jaunystės miestu.

XVIII amžiaus viduryje Kėdainiuose pagausėjo gyventojų, padaugėjo pirklių ir matininkų. 1765 metais mieste buvo apie 300 namų, gyveno per 2500 gyventojų, veikė 16 cechų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygo Minskui, priklausė antrajai LDK miestų kategorijai.

1795 metais žlugus Abiejų Tautų Respublikai, kaip kiti Lietuvos miestai, Kėdainiai neteko savivaldos. Carinės Rusijos okupacinė valdžia sustabdžiusi magistrato veiklą, visus miesto tvarkymo reikalus perdavė mažamečio miesto savininko Dominyko Jeronimo Radvilos globėjui Mykolui Jeronimui Radvilai. Pastarasis pakluso carinės valdžios reikalavimui ir, atsiliepęs į miestiečių skundus apie magistrate viešpatavusią netvarką, panaikino Kėdainių magistratą. Kunigaikštis paskyrė teisėją, raštininką ir asesorių, kurie turėjo spręsti visų tautybių ir konfesijų gyventojų bylas. Taip 205-rius metus išbuvę magdeburginiu miestu, Kėdainiai tapo carinės Rusijos imperijos provincijos miesteliu.

Provincijos miestelis – Kėdainiai XIX amžiuje

Carinis Kėdainių klasicizmas (nuotr. Vaido Špečkausko)

1811 metais Kėdainius paveldėjo grafas Stanislovas Hutenas-Čapskis. Jo tėvas Pranciškus Hutenas-Čapskis vedė Veroniką Joaną Radvilaitę ir kraičio gavo Radvilų valdomus Kėdainius.

Vietą dvaro sodybai grafas nusižiūrėjo buvusiame Radvilų palivarke, prie Dotnuvėlės upelio. Sodybą grafo sūnus Edvardas Hutenas-Čapskis apibūdino kaip „žemą, nedidelę, dengtą šiaudais, tačiau visuomet visiems atvirą, visuomet šurmuliuojančią ir kupiną gyvybės“.

S.Huteno-Čapskio rūpesčiu Kėdainiams buvo palikta savivalda, bet 1817 metais Raseinių apskrities teismas ją panaikino.

1831 metais Kėdainiai tapo vienu iš sukilimo prieš carinį režimą židinių Lietuvoje. Pralaimėjus sukilimui, karmelitų vienuolyno teritorijoje įsikūrė carinės kariuomenės dalinys.

1844 metais Stanislovo Huteno-Čapskio sūnus Marijonas Hutenas-Čapskis dvaro sodybą rekonstravo iš pagrindų: pastatė dviejų ir trijų aukštų mūrinius rūmus įveisė angliško stiliaus peizažinį parką, įrengė praplatintoje Dotnuvėlės vagoje tvenkinius, pastatė sūrių gamykla ir alaus daryklą.

Už 1863–1864 metų sukilimo prieš carizmą rėmimą M. Huteną-Čapskį ištrėmus į Orenburgo gubernijos miestą Tomską, dvaro sodybą 1866 m. sausio 5 d. caro Aleksandro II įsakymu buvo konfiskuota.1869 metais konfiskuotą sodybą įsigijo carinės kariuomenės generolas Eduardas  Totlebenas. Valdant jam, Kėdainiuose atgijo pramonė, įsisteigė odos ir kartono fabrikai, keli malūnai, plytinė, pieninė ir karietų dirbtuvės. Didelės reikšmės Kėdainių ekonomikai turėjo 1871 metais per šiaurinį pakraštį nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su Rusijos imperijos sostine Sankt Peterburgu, kitais imperijos miestais.

1886 metais dvaras, savininkės Elžbietos Toteben valia, buvo atskirtas nuo miesto. Kėdainiai atgavo savivaldą, gyventojai tapo sklypų savininkais.

XIX a. pabaigoje Kėdainiuose buvo 674 namai, gyveno 6113 gyventojų. Pusė iš jų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių ir 140 krautuvių. Kėdainiai garsėjo Janušavos arklių turgumi kuriame parduodami žemaitukų veislės arkliai vagonai buvo gabenami į Prūsiją ir Kuršą

XIX a. pabaigoje Kėdainių daržininkai žydai pradėjo auginti agurkus. Nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.

Apskrities centras – Kėdainiai XX a. I pusėje

Tarpukario Kėdainių modernizmas (nuotr. Vaido Špečkausko)

1918 metų vasario 16 d paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kėdainiai tapo apskrities centru, buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai.

Sunkūs atkurtai nepriklausomai Lietuvai buvo 1918 metų pabaiga ir 1919 metų pradžia. 1919 metų vasario pradžioje įsiveržę bolševikinės Rusijos kariniai daliniai užėmė rytų ir šiaurės Lietuvą. Savo kariuomenės jauna valstybė neturėjo. Miestuose ir miesteliuose kūrėsi savanorių būriai. Kėdainiuose buvo sudarytą įgula iš Panevėžio srities apsaugos 100 karių būrio, Kėdainių srities 80 savanorių būrio ir vokiečių karių savanorių. Įgula turėjo sustabdyti bolševikų veržimasi į laikinąją sostinę Kauną, kurio netekimas būtų tapatus jaunos valstybės žlugimui. Vasario 710 dienomis lemiamose kautynėse prie Šėtos ir Taučiūnų bolševikų kariuomenės veržimasis į Kauną buvo sustabdytas. Mūšyje prie Taučiūnų žuvo kraštietis Povilas Lukšys, pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris.

Taikūs 1920–1940 metai buvo Kėdainių ekonomikos augimo, plėtros ir novatoriškų statybų laikotarpiu. Kaip visoje Lietuvoje, mieste reiškėsi Europoje vyravusios modernios kryptys, formos ir stiliai. Tik čia jie įgavo savitumo, susijusio su vietos tradicija ir tautinio tapatumo sklaida.

1922 metais šveicaras architektas Edvardas Pejeris parengė Kėdainių miesto plėtros planą, kuriame numatė 8 mūrinių namų kvartalus ir pramonės rajoną. Nuo 1921 metų senojoje Kėdainių dalyje pradėti statyti istorizmo stiliaus namai, o nuo 1931 metų – modernistinių formų privatūs kotedžai ir visuomeniniai pastatai. Apskrities ligoninė, nauja gimnazija, Lietuvos banko Kėdainių filialas, kooperatyvas „Dirva” brandžia architektūra ir aukšta statybos kokybe praturtino Kėdainius, suteikė jiems modernaus miesto įvaizdį. Naujamiestyje 1922–1937 metais buvo suformuota 400 sklypų, pastatyti 154 namai, gatvių tinklas papildytas 24 gatvėmis Mieste veikė odos dirbtuvė, 2 malūnai, moderni elektrinė, gyvulių skerdykla, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, 60 privačių krautuvių. 1922 metais įkurtas kraštotyros muziejus, vienas pirmųjų muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Muziejų išlaikė Kėdainių apskrities valdyba. 1923–1927 metais dvaro rūmuose veikė mokytojų seminarija, o1927–1941 metais Kėdainių Aukštesnioji kultūrtechnikų ir geodezijos mokykla. Baigusieji mokyklą įgydavo žemės matininko, melioratoriaus, tiltų statytojo kvalifikaciją. 1926 metais įsteigtoje spaustuvėje buvo spausdinamas laikraštis „Kėdainių garsas“, leidžiamas žurnalas vaikams „Kregždutė“, žurnalas „Muzikos barai“

Kėdainių augimą byloja gyventojų skaičiaus didėjimas: 1923 metais mieste gyveno7415 žmonių, 1939 metais – 8622 žmonės.

1930 metais Kėdainių apskrityje įvestas privalomas pradinis mokslas, 1933 metais apskrityje veikė 107 mokyklos, mokėsi 10119 moksleivių. 1937 metais šalia dvaro parko pastatytas naujas gimnazijos pastatas buvo pripažintas moderniausiu ir funkcionaliausiu Lietuvoje. Jį suprojektavo garsus tarpukario ir pokario mokyklų projektuotojas Feliksas Bielinskis.

Sovietų ir naciu okupacijos

Sovietų epochos modernioji architektūra (nuotr. nežinomo autoriaus)

1940 metų vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kėdainių ekonominis ir visuomeninis gyvenimas apmirė. 1941 metų birželio 14 d. 378 miesto ir apylinkių gyventojai buvo ištremti į Sibirą.

Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai sušaudė 2076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią žydų bendruomenę. 1944 metų liepos mėnesį traukdamiesi iš Kėdainių naciai susprogdino buvusius Totlebenų dvaro rūmus ir didžiąją dalį modernios architektūros pastatų – gimnaziją, apskrities ligoninę, Lietuvos banko Kėdainių filialą,  „Dirvos“ kooperatyvą.

1944–1953 metais Kėdainių apylinkėse vyko partizaninis karas prieš sovietų okupantus, veikė „Vyties”, Jungtinės Kęstučio, „Prisikėlimo” apygardų partizanai.

1944 metų rugpjūčio 2 d. į Kėdainius įžengė sovietų kariuomenė, prasidėjo antroji sovietų okupacija ir gyventojų trėmimai. Rajonas dėl našių žemių buvo kolektyvizuotas sparčiausiai Lietuvoje. 1947 metais Dotnuvoje įkurtas pirmasis Lietuvoje Marijos Melnikaitės vardo kolūkis. Šeštame ir septintame dešimtmečiuose Kėdainiai tapo svarbiu Lietuvos pramonės centru: 1958 metais pradėjo veikti elektros aparatūros gamykla, 1963 metais chemijos kombinatas, 1971 metais biochemijos gamykla ir cukraus fabrikas. Miestas sparčiai augo, gausėjo ir gyventojų, jų 1972 metais buvo 23,6 tūkstančiai.

Ūkio industrializacija ir kolektyvizacija turėjo neigiamų pasekmių istoriniam krašto paveldui. Augant gyventojų skaičiui ir būstų poreikiui, senamiestyje išdygo tipiniai daugiabučiai, bažnyčios paverstos sandėliais, sporto salėmis, senieji apylinkių dvarai ir vienkiemiai išdraskyti.

Atgimimas – Kėdainiai 1988–1991 metais 

Ekologinio dviratininkų žygio per Lietuvą dalyviai Kėdainių centre 1988 m. liepa  (nuotr. Sauliaus Pikšrio)

1988 metų birželio mėnesį Kėdainius pasiekė Vilniuje susikūrusio tautinio atgimimo judėjimo „Sąjūdis“ idėjos. Pirmą mitingą prieš sovietų okupaciją miesto centre liepos mėnesį surengė ekologinio dviratininkų žygio per Lietuvą dalyviai. Mitingo metu po 70 metų Kėdainiuose suplevėsavo Lietuvos trispalvė.

1988 metų rugsėjo 15 d. miesto stadione įvyko pirmasis Sąjūdžio Kėdainių iniciatyvinės grupės steigiamasis susirinkimas. Jo metu susibūrė Sąjūdžio Kėdainių iniciatyvinė grupė. 1988 metų spalio 16 d. miesto kultūros namuose vyko Sąjūdžio konferencija, kurioje buvo išrinkti 25 Sąjūdžio Kėdainių tarybos nariai ir 6 delegatai į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

1988 metų lapkričio 6 d. virš senosios rotušės buvo iškelta tautinė vėliava.

1989 metų vasara ekologinio klubo “Atgaja” žygio metu kariniame aerodrome įvyko 40 minučių “tylos akcija”. Gyva žmonių grandinė apjuosė Kėdainių karinį komisariatą, naktį žygio dalyviai praleido palapinėse prie chemijos gamyklos fosfogipso kalnų.

1989 metų liepos 28 d. tūkstančiai žmonių užplūdo aerodromą, į kurį karinis sovietų lėktuvas atskraidino Sibiro tremtinių palaikus. 1989 metų rugpjūčio 23 d. apie 10 tūkstančių kėdainiečių su beveik 2 milijonais Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų dalyvavo Baltijos kelio renginyje. Kelio Vilnius-Ryga 84-ajame kilometre kėdainiečiai pastatė tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtą metalinį kryžių su užrašu “Tiesa – tautos stiprybė”.

Siekdami užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metų pavasarį sovietai paskelbė ekonominę blokadą. 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje sovietų kariai su tankais puolė Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, televizijos bokštą. Tą naktį žuvo 14 beginklių laisvės gynėjų, tarp jų kėdainietis Alvydas Kanapinskas. Kraštietis Vytautas Koncevičius buvo sunkiai sužeistas ir po mėnesio mirė neatgavęs sąmonės.  Abu gynėjai iškilmingai buvo palaidoti Kauno gatvės kapinėse.

Parengė Algirdas Juknevičius, Kėdainių krašto muziejaus archeologas