Henrikas Nagys
Poetas, kritikas. JAV visuomenės veikėjas.
1920 10 12 gimė Mažeikiuose, mirė 1996 08 03 Monrealyje, Kanadoje. 1997 11 03 perlaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją.
1940–41 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–43 m. lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–47 m. Innsbrucko, 1947–48 m. Fribūro universitetuose tęsė germanistikos ir meno istorijos studijas, dėstė vokiečių kalbą Taikomosios dailės institute (École des Arts et Métiers). 1949 m. Innsbrucke apgynė disertaciją apie G. Traklio kūrybą; persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau – į Kanadą. Gilino studijas Montréalio universitete, dirbo fabrikuose, dėstė universitete ir gimnazijose, lituanistinėse mokyklose. Antologijos „Žemė“ dalyvis (1951). 1968–69 m. redagavo Montréalio lietuvių savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“.
Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. 1946 Innsbrucke išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“, kurį papildytą įtraukė į antrąjį eilėraščių rinkinį „Lapkričio naktys“ (1947). Poezijai būdinga romantinis polėkis, maištinga laikysena, egzistenciniai ir estetiniai kontrastai; poetinė kalba skaidri, paprasta, neretai pakylėta. Poetinės tikrovės ženklai-simboliai (medis, brolis, paukštis, upė, vėjas), kaip nuolatiniai poetinio pasaulio leitmotyvai iš knygos į knygą įgyja naujų prasmės atspalvių. Eilėraščių rinkiniuose „Lapkričio naktys“ ir „Saulės laikrodžiai“ (1952) vyrauja tėvynės netekties nuotaikos, poeto ir minios priešprieša, poetizuojami vaikystės įspūdžiai. Neišsenkantis H. Nagio įkvėpimo šaltinis – gamta, atspindinti estetines ir egzistencines žmogaus būsenas. Ankstyvajai poezijai būdingas ekspresionistinis, tapybiškas vaizdas, ryškios spalvos, trūkčiojanti frazė, pauzė, emociškai pabrėžtos metaforos; ryšku vokiečių ekspresionistų, egzistencinės filosofijos įtaka. Vėliau emocinė įtampa atslūgsta, eilėraščio subjekto balsas ne toks kategoriškas, istorijos, erdvės ir laiko sąvokos įgyja žmogiškos egzistencinės patirties krūvį. Eilėraščių rinkinyje „Mėlynas sniegas“ (1960) eilėraščiai komponuojami laterna magica principu, vaizdai, metonimiškai keisdami objektyvią tikrovę, tampa poetinio pasaulio metafora; būdinga fragmentiškumas, retrospektyvi atminties laiko slinktis, šešėlių teatro poetika. Eilėraščių rinkinyje „Broliai balti aitvarai“(1969) poetinė kalba lakoniška, vyrauja folkloro parafrazės. Paskutinė knyga „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978).
Paskelbė straipsnių literatūros ir dailės temomis, parašė išeivijos poezijos ir prozos apžvalginių apybraižų. Kritikos straipsniams, dažnai pasirašytiems J. Vakario ir V. Statkaus slapyvardžiais, būdinga erudicija, įžvalgumas, subtilus humoras, kartais kandi ironija. Kantatos „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuv“a (muzika A. Stankevičius) teksto autorius.
Paskelbė vokiečių (F. Hölderlino, R. M. Rilke’s, R. Dehmelio, S. George’s, F. Kafkos, G. Traklio, G. Celano ir kitų), amerikiečių (C. Sandburgo, T. Wilderio), latvių (V. Plūdonio, K. Skalbės, J. Rainio ir kitų) poezijos ir prozos vertimų. Išleistas R. M. Rilke’s „Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ vertimas (Čikagoje 1987, Vilniuje 1997). Dar išleista H. Nagio poezijos rinktinės „Grįžulas“ (1990), „Sakalų valanda“ (1996).
Jotvingių premija (1991).