Vilija Šulcaitė
Poetė.
1929 04 05 gimė Jonavoje, mirė 1992 04 18 Vilniuje.
1948 m. baigė Kėdainių 2-ąją vid. m-klą (dabar „Atžalyno“ gimnazija).
1953 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1956–1964 m. dirbo mokytoja Kaune, 1970–1975 m. dirbo Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos bibliotekos vedėja.
Nuo 1948 m. pradėjo viešinti savo eiles. Vilijos Šulcaitės poezijai būdingi meilės, draugystės, gamtos motyvai, pilietiškumas, romantinis pakilumas.
1979 m. gavo nusipelniusios kultūros veikėjos apdovanojimą.
Eilėraščių rinkiniai: „Kalba moteris“ (1956 m.), „Sauja kmynų“ (1970 m.), „Laukinės vynuogės“ (1973 m.), „Volungė jaučia lietų“ (1974 m.), „Kraitis“ (1976 m.), „Tu ir dangus“ (1982 m.), „Duona ir liepsna“ (1985 m.), „Gulbine, krentantis…“ (1985 m.), „Paguoda“ (1989 m.). Poema „Raudonas sniegas“ (1967 m.), poezijos rinktinė „Norėčiau būti žuvėdra“ (1979 m.), poemų rinkiniai: „Svirtis“ (1980 m.), „Žaibas gimdo griaustinį“ (1986 m.), „Sielos atšilimas“ (2004 m.). Eilėraščių vaikams rinkinys „Piešiniai ant asfalto“ (1983 m.). Du poezijos rinkiniai („Горсть тмина“, 1974 m. ir „Приданое“: стихи и поэма, 1984 m.) išleisti rusų kalba.