Draustinių paskirtis yra:
- išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves;
- užtikrinti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą;
- išsaugoti laukinių augalų, gyvūnų bei grybų buveines ir rūšis, genetiniu požiūriu vertingas jų populiacijas;
- sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams ir pažintiniam turizmui;
- propaguoti gamtos ir kultūros paveldą.

Pagal saugomų vertybių pobūdį draustiniai skirstomi į gamtinius (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai, pedologiniai, botaniniai, zoologiniai, botaniniai-zoologiniai, genetiniai, telmologiniai, talasologiniai), kultūrinius (archeologiniai, istoriniai, etnokultūriniai, urbanistiniai,  architektūriniai) ir kompleksinius (kraštovaizdžio, kartografiniai). Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:

1) valstybiniai draustiniai,
2) savivaldybių draustiniai,
3) draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos rezervatuose.

Draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams. Įstatymu nustatytas veiklos reglamentavimas yra vienodas valstybiniuose ir savivaldybių draustiniuose, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose esančiuose draustiniuose. Atsižvelgiant į draustinių ypatumus, jų nuostatai, apsaugos reglamentai, taip pat draustinių tvarkymo planai papildomai riboja kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kt.

 

1960 m. pradėti steigti draustiniai iki paskutinio XX a. dešimtmečio (1992 m.) buvo pagrindinė pagal plotą saugomų teritorijų rūšis šalyje. Atgimusioje Lietuvoje jie užleido pozicijas valstybiniams parkams. Daug buvusių draustinių tapo sudėtine nacionalinių ir regioninių parkų dalimi. Draustiniams, tiek valstybiniams, tiek ir esantiems valstybiniuose parkuose, ir toliau tenka pagrindinis vaidmuo Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje saugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę.

Krekenavos regioninis parkas Panevėžio ir Kėdainių rajonų savivaldybėse įsteigtas 1992 m. (plotas 11 589,64 ha, draustiniai užima 37 proc., rekreacinė zona – 2 proc.) išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį bei kitas gamtos ir kultūros paveldo vertybes – Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudies, Veišetos ir Linkavos upių slėnius, Gringalių, Pašilių ir Ramygalos miškų bei pelkių gamtinę ekosistemą, Pašilių stumbryną, kultūros paveldo vertybes, gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją. Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje yra dalis 1998 m. įsteigto Krekenavos regioninio parko Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinio. Regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai miškingo stačiašlaičio išplautinio salpinio slėnio, negilaus sukultūrinto protakinio slėnio, mažai sukultūrintų erozinių slėniukų ir miškingos bei agrarinės moreninių lygumų kraštovaizdžio tipai.

 

Europos Bendrijos svarbos teritorijos (kodas ir pavadinimas): 6 510 šienaujamos mezofitų pievos, 6 120 karbonatinių smėlynų smiltpievės, 6 210 stepinės pievos, 9 070 medžiais apaugusios ganyklos.

Bendras augalų rūšių skaičius – 1 013, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 31 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Bendras gyvūnų rūšių skaičius – 844. Žinduolių – 44, iš jų 2 saugomos Europos Bendrijos, 8 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių – 160, iš jų 23 saugomos Europos Bendrijos, 16 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvų – 22. Varliagyvių ir roplių – 14, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bestuburių – 604, iš jų 4 saugomos Europos Bendrijos, 7 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Aluonos hidrografinis draustinis. Draustinis įsteigtas 1992 m. norint išsaugoti gilaus slėnio su raiškiomis erozinėmis formomis vidutiniškai vingiuotą Aluonos žemupį bei vidurupį. Draustinis yra Josvainių seniūnijos ir Kauno rajono savivaldybės Babtų seniūnijos teritorijoje, Aluonos upės slėnyje nuo buvusios užtvankos Šaravų k. iki Nevėžio slėnio. Jo plotas 193,73 ha.

 

Laučynės kraštovaizdžio draustinis. Įsteigtas išsaugoti būdingą Nevėžio moreninės lygumos kraštovaizdį. Draustinis yra Josvainių seniūnijos teritorijoje. Jo plotas 361,13 ha. Įsteigtas 1992 m. Draustinyje būdingi skroblynai, kurių nėra Kėdainių rajono šiaurės rytinėje dalyje. Veši meškiniai česnakai, auga gebenės lipikės. Drėgnuose kirtimuose peri gervės.

 

Pajieslio geomorfologinis draustinis. Įsteigtas 1992 m., jo plotas 481,42 ha. Šis draustinis yra Krakių seniūnijoje ir saugo labai įdomų geologinį objektą – deglacijacijos fazės metu suformuotą pakraštinio moreninio gūbrio fragmentą.

 

Pavinkšnių miško ąžuolo genetinis draustinis. Įsteigtas 2014 m. norint išsaugoti Pavinkšnių miško paprastojo ąžuolo populiacijos genetinę įvairovę kintančios aplinkos sąlygomis ir užtikrinti šios populiacijos atsikūrimą arba atkūrimą jos dauginamąja medžiaga. Šis draustinis yra Pernaravos seniūnijoje, jo plotas 33,82 ha.

 

Šušvės kraštovaizdžio draustinis. Josvainių seniūnijos teritorijoje 1974 m. įsteigtas draustinis saugo raiškų Šušvės upės slėnio kraštovaizdį su erozinėmis formomis ir žiobrių nerštavietes. Jo plotas 507,58 ha. Įdomiausi gamtiniai objektai yra moreninio priemolio atodangos. Čia gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių: šalmuotųjų gegužraibių, melsvųjų gencijonų, totrinių maludžių. Žemupio sausose pievose auga boloniniai katilėliai. Šušvės upėje gyvena ūdros, pakrantėse įsikūrę tulžiai.

 

Žeimelių miško ąžuolo genetinis draustinis. Įsteigtas 2014 m. norint išsaugoti Žeimelių miško paprastojo ąžuolo populiacijos genetinę įvairovę kintančios aplinkos sąlygomis ir užtikrinti šios populiacijos atsikūrimą arba atkūrimą jos dauginamąja medžiaga. Šis draustinis yra Šėtos seniūnijoje, jo plotas 15,27 ha.