J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Balsavimas
Balsavimas
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Projektų viešinimas
Projektų viešinimas
Trumpai apie seniūniją
Seniūnijos centras ir gyvenvietės,  kaimai
Šėtos seniūnijoje 2017-08-01  gyvena 1 863 gyventojai, plotas – 13 tūkst. ha. Seniūnijos centras – Šėtos miestelis. 2017 m. Šėtos miestelis šventė 655 metų jubiliejų.
Seniūnijoje yra Šėtos ir Pagirių miesteliai, 49 kaimai (Aleksandriškio, Aukštųjų Kaplių, Bebrikių, Bladikių, Čerelių, Dargužių, Glaušių, Griniškių, Gumbių, Jaskaičių, Joknių, Jovaišų, Kamėnų, Kezų, Kreivių, Kuronių, Liliūnų, Liolių, Lyviškių, Margių, Maulių, Mitėniškių, Norbutiškių, Paguirių, Pakščių, Papurvių, Pašėtės, Pašumerio, Petraičių, Plankių, Pručių, Rikliškių, Runeikių, Sangailų, Simanonių, Stagelių, Stagių, Steponavos, Trakučių, Vaiškonių, Valakų, Vidnapolio, Vivonių, Zapranų, Žegunių, Žeimelių, Žemųjų Kaplių, Žilionių), 9 viensėdžiai (Bugumilavos, Čeponiškių, Daratavos, Joniškių, Kirdeikių, Linksmavietės, Morkūnų, Ožiškių, Sokų).

Seniūnija yra Nevėžio žemumoje, kurią kerta Obelies upė su savo intakais. Trečdalį teritorijos užima miškai (Margių, Žeimelių ir kt.), 46 % – dirbamoji žemė. Žmonės užsiima žemės ūkiu (daugiausia augalininkyste), medienos apdirbimu (Pagiriai), duonos kepimu  (Pagiriai), žuvininkyste (Aukštieji Kapliai) ir kt.

Truputis istorijos
Šėta – miestelis, įsikūręs beveik Lietuvos centre. 2011 metais miestelyje gyvena apie 900 gyventojų.
Šėtos įkūrimo data laikomi 1362-ieji metai. Livonijos ordino surengto žygio į Vidurio Lietuvą metu buvo paminėtas vadinamasis šventas kaimas Šates (Sethen). Tačiau miestelio pavadinimo kilmė yra neaiški. Per Šėtą teka Nevėžio intakas Obelis. Jis prasideda netoli Ukmergės rajono Siesikų miestelio ir įteka į Nevėžį 2 km į pietvakarius nuo Kėdainių.
Pirmoji katalikų bažnyčia miestelyje buvo pastatyta 1499 metais Šėtos savininko Bagdono Petkevičiaus ir Stepono Kuncevičiaus iniciatyva. Pagal senumą tai trečia bažnyčia Kėdainių rajone (po Kėdainių Šv. Jurgio ir Krakių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčių).  XVI a. pabaigoje Šėtos bajorai pasidavė reformacijos įtakai ir bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Pastariesiems bažnyčia priklausė iki XVII a. pradžios. 1680 metais Šėtos klebonas Motiejus Juozapas Ancuta pastatė naują medinę bažnyčią, nes XVII a. vidurio karų su Švedija metu visas miestelis su bažnyčia sudegė.
XVIII a. Šėta palaipsniui plėtėsi, joje apsigyveno žydų bendruomenė. 1766 m. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Kad Šėtos, kaip prekybos centro, vaidmuo išaugo, liudija 1781 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto Poniatovskio privilegija, kuria leidžiama Šėtos miestelyje du kartus per metus organizuoti 3 dienų prekymečius. Turgūs pagal tą pačią privilegiją būdavo pradėti organizuoti kiekvieną antradienį. Ši turgaus tradicija išliko iki pat XX a. pradžios.
Šėtos švietimo srityje itin svarbūs 1777-ieji – parapinės mokyklos įkūrimo metai. Joje mokėsi 35 mokiniai – 21 šlėktos, 14 miestelėnų bei kitų gyventojų sluoksnių vaikai. Pagal įkūrimo datą Šėtos mokykla – trečioji Kėdainių rajone (po Kėdainių ir Krakių).   
XVIII a. pabaigoje Šėtoje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data dar nėra nustatyta, nes istoriniai šaltiniai pateikia skirtingas datas – 1772–1782 metai ir 1799 metai. 1900 m. klebono Juozapo Sakalausko rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bažnyčia buvo padidinta: pristatyta zakristija, iškilo aukštas bokštas, bažnyčios stogas apdengtas cinkuota skarda. Taip ji įgavo dabartinę išvaizdą. 
Reikšmingiausias XIX a. pirmosios pusės statinys, turintis meninę vertę ir šiandien, yra kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1824 m. aukščiausioje kapinių vietoje kaip dvarininkų Veličkų mauzoliejus. Nuo daugelio kitų ji skiriasi tuo, kad yra be rūsio, tačiau vakriniame gale su kolumbariumu aštuoniolikai karstų.  
Šėtos miestelio ir jo gyventojų neaplenkė ir per šalį nuvilniję XIX amžiaus sukilimai prieš carinę Rusiją. Ypač aktyviai šėtiškiai dalyvavo 1863 metų sukilime. Po sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, į knygnešių gretas aktyviai įsitraukė Šėtos valsčiuje Pauliukų kaime gyvenęs knygnešys Matas Keliauskas ( 1875–1962 m.).
1897 metų surašymo duomenimis, Šėtoje gyveno 1 670 žmonių, iš jų 1 135 – žydai. Miestelyje veikė Mitėniškių dvaro savininko Juozapo Montvilos įkurta audėjų mokykla „Birutė“ ir paskolos kasa valstiečiams, nuo 1882 m. veikė vaistinė ir felčerių punktas.
1918 metų lapkritį Šėtoje įsikūrė parapinis komitetas, kuriam vadovavo kunigas Jurgis Tilvytis. Tų pačių metų pabaigoje buvo nutarta miestelyje įkurti „Saulės“ draugijos Šėtos progimnaziją. 1919 m. vasario 11 d. prie Šėtos vyko labai svarbios lietuvių kautynės su bolševikais, kurių metu pastarieji buvo sutriuškinti. Kautynių vietoje 1928 m. kariams savanoriams buvo pastatytas paminklas. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkų savanoriais ginti Lietuvos buvo išėję 20 vyrų.

Pagal 1923 m. visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą, Šėtos valsčiui priklausė 99 gyvenvietės (kaimai, viensėdžiai ir dvarai), 956 ūkiai, kuriuose gyveno 6 614 žmonių. Šėtos miestelyje – 877 gyventojai. Miestelis turėjo valsčiaus teises.  
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šėtoje  jau buvo akmenimis grįstų gatvių, šaligatvių, turgaus aikštė, buvo per 140 gyvenamųjų namų. Be lietuvių, gyveno apie 400 žydų. Parduotuvių buvo net 73, keletas aludžių, arbatinių, batų dirbtuvė, senelių priglauda, du malūnai, lentpjūvė. 1939 metais miestelyje pradėjo veikti viena didžiausių sūrinių Lietuvoje.  

Antrojo pasaulinio karo metais Šėtos, taip pat ir Pagirių,  miesteliai buvo beveik sudeginti. Šėtos miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius, kur 1941 metų rugpjūčio 28 dieną kartu su Žeimių ir Kėdainių miesto žydais sušaudyti. Jų maldos namuose – sinagogoje buvo įkurta vidurinė mokykla, o pradinė mokykla buvo išlikusiame pastate Ramygalos gatvėje.
Pokariu Šėtos apylinkėse vyko aktyvi partizaninė kova. Daug Šėtos ir Pagirių krašto nekaltų žmonių buvo ištremta. Jau 1947 m. valstiečius prievarta pradėjo varyti į steigiamą kolūkį. Šėtos apylinkėse sukurti 4 nedideli kolūkiai 1949 metais buvo sujungti į vieną, vadintą Šėtos kolūkiu. Miestelis tapo jo centru.

Šiuolaikinį vaizdą Šėtos miestelis, kaip kolūkio ir apylinkės centras, įgavo 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo baigti statyti pagrindiniai visuomeninės paskirties pastatai. 1978 m. miestelio centre duris atvėrė nauja vidurinė mokykla, zoniniai kultūros namai, prekybos centras, ambulatorija, vaikų darželis. Ypač garsėjo Šėtos vaistinė, kurioje dirbo farmacininkai Vytautas ir Eugenija Inokaičiai. Didžiausia miestelio įmonė, kurioje sovietmečiu dirbo daugiausia žmonių ir kuri buvo žinoma visoje Lietuvoje – tai Šėtos sviesto ir sūrių gamykla.
Atgimimo metais buvo aktyvi Sąjūdžio veikla, atstatyti paminklai kovotojams su bolševikais, partizanams, tremtiniams.
2002 m. patvirtintas Šėtos herbas.  2010 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Seniūnijoje veikia įstaigos, kurios gyventojams teikia reikalingas paslaugas. Yra per 130 ūkininkų, veikia kitos verslo bendrovės.


Antrasis pagal dydį seniūnijos miestelis – Pagiriai, 2011 m. atšventęs savo 385 metų jubiliejų.
Pagirių miestelis yra įsikūręs prie Rudekšnos upelio. Vietovės vardas kilęs nuo girios – greičiausiai įsikūrusi gyvenvietė buvo girios pakraštyje.  Pirmoji  istoriniuose šaltiniuose konkreti data, susijusi su Pagiriais – 1626 metai, kai broliai grafai Gabrielius ir Kristupas Bialozorai pastatė Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčią. Vilniaus katedros kanauninkas Jonas Karolis Bialozoras bažnyčiai dovanojo Šv. Marijos su kūdikiu paveikslą, kurį pagiriečiai laikė stebuklingu. 1781 metais prie Pagirių bažnyčios veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi 26 vaikai.
Draudžiamą lietuvišką spaudą po 1864 metų Pagirių apylinkėse skleidė Jagminas. Už lietuviškos spaudos laikymą Pagirių gyventojai J. Martikonis, S. Trumpauskas ir P. Urbutis buvo pasodinti į carinės Rusijos kalėjimus.
Ypač pagiriečiai pasižymėjo Lietuvos Nepriklausomybės kovų su bolševikais metu. 1919 metais iš Rusijos grįžęs karininkas Julijonas Reikala Šėtoje suorganizavo 400 savanorių būrį. Pagiriečių dalinys įsigijo vėliavą su Vyčio ženklu ir Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, kurį pašventino Šėtos klebonas J. Tilvytis. Šis būrys su bolševikais kovojo Ukmergės ir Kėdainių apskrityse ir išvadavo Siesikus, Vadoklius ir kitas vietoves. Pagiriai kurį laiką ėjo iš rankų į rankas, bet 1919 m. balandžio 26 d. jie buvo galutinai išvaduoti.
Nepriklausomybės metais Pagiriai priklausė Ukmergės apskričiai ir buvo valsčiaus centras. 1923 metais miestelyje gyveno 424 gyventojai. Pagiriuose buvo penkios parduotuvės ir sinagoga, policijos nuovada, paštas, vaistinė, kooperatyvas „Ąžuolas“, malūnas, veikė pradinė mokykla.
1941 metais naciai iš Pagirių miestelio išvežė į Ukmergę apie 100 žydų, kur jie visi buvo nužudyti. 1944 metais traukiantis vokiečių kariuomenei Pagirių miestelis buvo sudegintas – liko tik keli pastatai ir varpinė, kurios sienos ir dabar mena buvusius mūšius. Dabartinė bažnyčia įsikūrusi per karą buvusioje parapijos salėje.
Pagiriai atstatyti po karo, 1951 m. įkurtas „Socializmo keliu“ kolūkis. 1959 m. sujungus 3 kolūkius, buvo įkurtas Pagirių tarybinis ūkis, kuris pradėjo specializuotis sodininkystėje.
Dabar čia veikia kelios medžio apdirbimo įmonės, medicinos punktas, paštas, gaisrinė, kepykla ir malūnas, Šėtos gimnazijos pradinės mokyklos skyrius.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos
Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia (1799 m.), Šėtos kapinių koplyčia (1824 m.), Pagirių varpinė;   paminklas Pagirių miestelyje žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir tremtiniams; partizanų kalnelis Šėtoje; paminklas žuvusiems kovoje su bolševikais Mitėniškių k.; kraštotyros muziejus Šėtos gimnazijoje.

Sangailų piliakalnis.  Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Jo viršuje yra stačiakampio formos 140 m. ilgio aikštelė su įdubimais. Rytinis šlaitas remiasi į buvusį žvyro karjerą. Vakarinis šlaitas – 25 m. ilgio remiasi į Piliakalnio ežero krantą.

Šėtos botaninis draustinis. Įsteigtas 1992 m. išsaugoti būdingą vidurio Lietuvai seną ąžuolyną. Čia auga brandus, pakankami gerai išlaikęs savo pirmykštę stuktūrą ir augaliją, miškas. Vyrauja 150–170 metų ąžuolai. Medynas yra Kėdainių miškų urėdijos Šėtos girininkijoje ir Kurnevalkos miškuose. Plotas 185,8 ha. Čia auga saugomi augalai – mažosios gegužraibės.

Žymūs, seniūniją garsinantys žmonės
Garsino ir garsina Šėtos seniūnijos kraštą:
Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860–1938). Prelatas ir poetas, teologas ir filosofas, profesorius. Keliasdešimties knygų autorius. Daug pasitarnavo grynindamas lietuvių kalbą.
Jurgis Tilvytis (1880–1931). Kunigas, švietėjas, žinomas poetas, Šėtos progimnazijos įsteigėjas, valsčiaus įkūrėjas.
Adelė Dirsytė (1909–1955). Lietuvių tremtinių  maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė, įtraukta į Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašus, paskelbta palaimintąja.  
Saulius Kutas. Energetikas, mokslų daktaras, 1996 m. buvo LR energetikos ministras, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas, 1994–1995 m. vadovavo Lietuvos delegacijoms TATENA generalinėse konferencijose, parašė ir išleido 8 knygas.
Vladas Pavilonis. Teisės mokslų daktaras, docentas, 1999–2002 m. – LR Konstitucinio teismo pirmininkas, monografijų ir vadovėlių studentams autorius.
Nijolė Narijausktė. Nusipelniusi artistė, Klaipėdos dramos teatro aktorė.
Stasys Liupkevičius. Nusipelnęs artistas, 1972–1975 m. buvo Vilniaus operos ir baleto teatro solistas, 1975–1981 m. televizijos ir radijo laidų režisierius, nuo 1981 m. – gerai žinomo „Armonikos“ ansamblio vadovas.
Stanislovas Stašaitis. Istorijos mokslų daktaras, parengė ir išleido 20 mokymo priemonių studentams, mokytojams ir mokiniams, parašė 4 knygas gimtojo krašto istorijos klausimais, įvairiuose leidiniuose paskelbė daugiau kaip 200 staipsnių.

 
Medžiagą padėjo parengti vyr. specialistė R. Švedienė ir Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė.