J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Apklausa
Apklausa
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Trumpai apie seniūniją
Seniūnijos centras ir gyvenvietės, kaimai
Seniūnijos centras – Pernaravos miestelis, nutolęs nuo Kėdainių apie 25 km. Gyvena miestelyje apie 300 žmonių, o visoje seniūnijoje – netoli 2 000 gyventojų.
Iš viso yra 46 kaimai. Didesnieji: Paaluonys, Langakiai, Pelutava, Jakšiai, Aukštdvaris. Kai kuriuose žmonių jau beveik nelikę (Bumbulynė, Dratkalnis, Duogiai, Grineliai, Gižiemiai,  Kanapėna, Lesčiai, Milašiūnai, Paskotiškė, Sauskojai, Šliužai, Vencloviškiai, Vytautėliai, Žostautėliai).

Seniūnijos plotas – 114,7 km2, išsidėsčiusi Rytų Žemaičių plynaukštėje, rajono pietvakariuose. Per seniūniją eina Kėdainių–Ariogalos kelias, o pietinėje dalyje yra Kauno–Klaipėdos magistralė. Didžioji dalis teritorijos – dirbamoji žemė (65%), dalį ploto užima Angirių tvenkinys, Pernaravos–Šaravų, Laučynės miškai. Pagrindinės upės – Šušvė, Aluona, Gynėvė.
Daugiausia žmonės užsiima žemės ūkiu (javų auginimu ir perdirbimu). Nuo 1992 m. seniūnijoje neliko nė vienos žemės ūkio bendrovės, todėl gyventojai ūkininkauja savarankiškai. Didžiąją dalį sudaro smulkūs ūkiai, tačiau yra ir stambių (nuo 100–800 ha).

Truputis istorijos
Pernaravos vardas žinomas nuo XIV amžiaus. Manoma, kad pavadinimas kilęs iš asmenvardžio, galbūt tai priesagos -ava vedinys iš *Pernaras ar pan. (plg. pvd. Pernaráuskas) (Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazės duomenys).
Pernaravos apylinkėse yra piliakalnių, archeologinių paminklų. Pilkapių radiniai siekia net II a. po Kr., randama akmeninių, žalvarinių dirbinių.
Nelengvi išbandymai tekę Pernaravai: dažnai būta kryžiuočių puolimų, belaisvių išsivarymų, gyvenvietės sunaikinimo. Sakoma, kad Pernaravoje kunigaikštis Gediminas laikęs savo žirgyną, čia buvusi lietuvių pilis.

Būta ir Pernaravos dvaro. „1795 m. žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo grafui H. Zabielai, kurio tėvas jai buvo palankus. Šiam vadovaujant buvo pastatyti puošnūs nauji dvaro rūmai. Tačiau, kaip jie atrodė, duomenų nėra. 1810 m. buvo įkurta 6 vietų ligoninė, o 1815 m. pastatydinta medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kuri išsilaikė iki šiol. Po metų grafas H. Zabiela kortomis pralošė visą Pernaravos dvarą grafui Benediktui Tiškevičiui, kuris jį išnuomojo Peslekams. Šie dvarą valdė iki 1920 m., t. y. iki nepriklausomos Lietuvos žemės reformos, kai dvaro žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams ir naujakuriams“ (Citata iš J. Jucevičiaus kng. „Kėdainių architektūra“, 2011, Kėdainiai).

Pirmoji Pernaravos bažnyčia pastatyta 1671 m. Grafas H. Zabiela 1815 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Ji buvo Ariogalos parapijos filija. XIX a. viduryje veikė parapinė mokykla. Vidaus reikalų ministras 1863 m. leido steigti parapiją. Formaliai filija nurodyta iki 1874 m. Bažnyčia 1913 m. remontuota, atnaujinti altoriai.
Mokykla Pernaravoje minima nuo 1853 metų, ją tuomet lankė 10 mokinių. Po 1863 metų sukilimo ji tapo rusiška valsčiaus mokykla. Pernaravos kraštas garsėjo aktyvia knygnešių veikla. Juozas Kunevičius 1894–1896 m., susipažinęs su knygnešiu Jonu Lukošiumi, Pernaravoje įsteigė lietuviškos spaudos platinimo draugiją, kurioje dirbo Motiejus Visčius, Aleksas Bieliauskas, Petras Martinkus ir Jonas Zinkus. Draugijos nariai platino lietuviškas knygas, įkalbėdavo kaimynus mokyti vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. J. Kunevičius savo namuose įsteigė slaptą lietuvišką mokyklėlę. Savo namuose vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti mokė ir Jadvyga Juškytė. Ji 1905 metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1918 m. aktyviai įsijungė į Pernaravos valsčiaus savivaldybės kūrimą, įsteigė Šaulių organizacijos būrį ir kurį laiką jam vadovavo. J. Juškytė 1920–1930 m. buvo Pernaravos pradžios mokyklos vedėja.
1923 m. miestelyje gyveno 123 gyventojai, buvo valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, mergaičių amatų mokykla (įkurta 1929 m.), kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, 4 parduotuvės. Pernaraviškiai aktyviai dalyvavo įvairių organizacijų veikloje: veikė Lietuvos tautininkų skyrius, pavasarininkai, šauliai ir kito organizacijos.
Po II pasaulinio karo Pernaravos apylinkių miškuose veikė gausūs partizanų būriai. Jų atminimui 1992 m. Pernaravos miestelio naujosiose kapinėse pastatytas paminklas, kuriame iškaltos 14 žuvusiųjų partizanų pavardės.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos
Pernaravos kapinėse pastatytas paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams.
Lendrynės ornitologinis draustinis. Įsteigtas 1996 m. Jo plotas 9,0 ha. Lendrynės draustinio pelkėje saugomi reti ir nykstantys vandens bei pelkių paukščiai. Čia aptinkama baublių, meldinių nendrinukių, švygždų.


Žymūs, seniūniją garsinantys žmonės ir jų darbai

Jadvyga Juškytė gimė 1869 m. sausio 1 d. Pernaravoje, mirė 1948 m. Milvydų k.
Jadvyga Juškytė buvo Lietuvos pedagogė, tautosakininkė, tautinio atgimimo veikėja. Ji rašė vadovėlius vaikams, Širšės slapyvardžiu rašė straipsnius į ,,Varpą“  ir ,,Ūkininką“, pirmajame lietuviškame spektaklyje ,,Amerika pirtyje“, surengtame 1899 m. Palangoje, vaidino Bekampienę, 1894 m. kartu su Gabriele Petkevičaite įsteigė ,,Žiburėlio“ draugiją, kuri parėmė ne vieną mokslus ėjusį jaunuolį. Parengė pradžios mokykloms keletą vadovėlių, užrašė lietuviškų pasakų, rinko tautodailės dirbinius.

Jonas Jakimavičius gimė 1889 m.  Šeštokiškių kaime, Labūnavos parapijoje, Kėdainių apskrityje, vėliau gyveno Juodžių kaime, Pernaravos valsčiuje.
 J. Jakimavičius mokėsi Liepojos realinėje mokykloje, studijavo Dorpato veterinarijos institute, kurį baigė 1912 m. Studijuodamas Dorpato institute, priklausė Lietuvių Dorpato studentų draugijai, 1911 m. buvo jos pirmininku.
1910 m. vasaros atostogų metu Jonas Jakimavičius kartu su Jadvyga Juškyte surengė Pernaravoje lietuvišką vakarą, kurio metu vaidino 4-jų veiksmų komediją „Inteligentai“. Vaidinime dalyvavo žymūs žmonės: Stanislava   ir Kazimieras Venclauskai, Gabrielius Landsbergis Žemkalnis ir kt.

 Anupras Jasevičius – poetas, kunigas, gimė 1805 kovo 19 d. Žostautų k., Kėdainių rajone. Mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau – pas Ariogalos kunigą Bagdonavičių, dar vėliau mokslus tęsė Dotnuvos bernardinų mokykloje. Baigęs šią mokyklą, jis įstojo į Varnių dvasinę seminariją ir ją baigė 1833 metais. Baigęs teologinius mokslus, Anupras Jasevičius buvo paskirtas vikaru į Vilkiją. 1844 metais jis paskiriamas Ariogalos administratoriumi, nuo 1847 metų – tos pačios parapijos klebonu, o nuo 1854 metų – dekanu.

Jonas Minelga – vienas ryškiausių išeivijos vaikų poetų. Gimė 1914 m. Preikapių kaime, Pernaravos valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Gimnaziją lankė Kėdainiuose, kur mokytojas S. Tijūnaitis leido laikraštį vaikams „Žvaigždutė“ Joje bendradarbiavo Vytė Nemunėlis, L. Zitkevičius ir kt. to meto jauni vaikų poezijos kūrėjai. Jų pavyzdys įkvėpė ir J. Minelgą išbandyti savo jėgas. 1930 m. rugsėjo mėn. „Žvaigždutėje“ buvo atspausdintas pirmasis jo eilėraštis.Daug poezijos išspausdino ir kituose vaikų laikraštėliuose: „Kregždutėje“,  „Saulutėje“,  „Eglutėje“, „Tėvynės žvaigždutėje“. Karo metais poetas pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į Ameriką. Apsistojęs Amerikoje, rašė į tenykštę vaikams skirtą spaudą. Poezijos rinkiniai pasirodė vėlokai – tik sukakus penkioms dešimtims: „Labas rytas, vovere“ (1964), „Kiškio pyragai“ (1973), „Žiogas muzikantas“ (1982).  Minelgos kūryboje dominuoja trys temos – gyvūnų pasaulio, vaiko kasdienybės ir patriotinė. J. Minelga parašė daug humoristinių eilėraščių Jonio Aluonos, Adrijos Niurnytės ir kt. Slapyvardžiais.  Už humoristinę poeziją yra laimėjęs „Spyglių-Dyglių“ konkurso premiją. Lietuvoje išleistos dvi poeto knygos – „Šaukia tėviškės laukai“ (V., Vyturys, 1992, 44 [3] p.) ir „Pabūk, varnėne, svečiuose“ (V., Džiugas, 1995, 64 p.). Mirė Jonas Minelga 1990 m. balandžio 13 d. Čikagoje.
 Gediminas Jokimaitis (iki 1947 m. Jonas Jakimavičius)  gimė 1920 m. birželio 27 d. Juodžių kaime, Pernaravos valsčiuje. Mokėsi gimnazijoje Kaune, 1938–1940  m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo psichologiją, pedagogiką, literatūrą. 1941 m. ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją. 1947 m. slapta grįžo į Vilnių. Vengdamas arešto 1952–1956 m. dirbo mechaniku Rygoje. 1956–1981 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute frezuotoju.  G. Jokimaitis turėjo auksines rankas, mokėjo siūti, dirbti medžio ir metalo darbus. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų, latvių ir lotynų kalbas, studijavo Lietuvos istoriją.  Respublikinėje spaudoje pirmieji G. Jokimaičio eilėraščiai pasirodė 1965 m., pirmoji knyga „Vandenų muzika“ išėjo 1969 m.
Jonas Adomavičius gimė 1911 m. gruodžio 11 d. Žostautų kaime, Pernaravos valsčiuje. Mokėsi Kupsčių pradinėje mokykloje, baigė Kėdainių gimnaziją, Kaune VDU medicinos studijas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Savo darbštumo ir atkaklumo dėka Jonas Adomavičius tapo medicinos mokslų daktaru, vienu populiariausių gydytojų išeivijoje. Jis šventai vykdė priesaiką Hipokratui, daugybę ligonių pakėlė iš mirties patalo, daugybė žmonių jam dėkingi už sugrąžintą sveikatą, daugumą jų gydė nemokamai. Daktaro talentas ypač suklestėjo sveikatingumo ugdymo baruose. Jo iniciatyva 1959 m. buvo  įsteigta Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija (ALVUD). ALVUD-o būstinė, pavadinta Lietuvio sodyba, tapo žmogaus ir gamtos, grožio, darbo ir gėrio harmonijos išraiška.
 Dr. J. Adomavičius stengėsi stiprinti tautiečių dvasinį ir fizinį sveikatingumą, stengėsi padėti vargstantiems tautiečiams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daktaras rėmė Čikagoje besilankančius jaunus Lietuvos menininkus, mokslo ir kultūros darbuotojus. Jis nuolat rėmė labdaros fondą „Kaimo vaikai“, įvairius periodinius leidinius. Mirė 2006 m., palaidotas Pernaravos kapinėse.

Medžiagą padėjo parengti krašto muziejaus vyr. darbuotoja A. Pečiulytė.