1. Kaip taisyklingai nurodyti pareigas?

Įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų, padalinių ir veiklos barų vadovų pareigų pavadinimai sudaromi su kilmininko formos priklausomuoju žodžiu, pvz.: direktorius komercijai (taisoma komercijos direktorius), direktorius technikai (taisoma technikos direktorius), plg.: departamento direktorius, inspekcijos viršininkas ir pan.

Kai nusakomas pavaldumo santykis (prezidento patarėjas, direktoriaus pavaduotojas, ministro padėjėjas) ir veiklos sritis, tai pastarosios pavadinimas reiškiamas naudininku, pvz.: direktoriaus pavaduotojas turizmui, prezidento atstovas spaudai, mero patarėjas kultūrai. Kilmininkas tokiais atvejais būtų netgi dviprasmiškas, plg. mero kultūros patarėjas. Šie pavadinimai gali būti sudaromi ir su žodžiu reikalams, pvz., direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams.

Patarėjų, referentų, konsultantų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su žodžio klausimai  įnagininku, pvz., patarėjas užsienio politikos klausimais.

2. Kaip rašyti  –  „mero pavaduotojas“ ar „vicemeras“?

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme kalbama apie mero pavaduotoją – ne apie vicemerą. Taigi oficialiuose raštuose reikia vartoti mero pavaduotojas, o neoficialiai kalbant ar rašant galimas ir žodis vicemeras.

Kalbos atžvilgiu galimi abu variantai: ir mero pavaduotojas, ir vicemeras, kaip ir ministro pavaduotojas bei viceministras.  Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme vartojama viceministras. Taigi, šis terminas – oficialus.

Tarptautinių žodžių dėmuo vice- reiškia buvimą kieno nors pavaduotoju, padėjėju. Primintina, kad visi žodžiai su dėmeniu vice- rašomi be brūkšnelio, pavyzdžiui: viceministras, vicekonsulas, viceprezidentas.

Kas geriau – „premjeras“ ar „ministras pirmininkas“?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovo pareigos – ministras pirmininkas. Kartais gali būti vartojamas ir premjeras, tačiau nepamirština, kad šis žodis labiau tinka laisviesiems stiliams, tai neoficialus pareigų įvardijimas, juo nereikėtų piktnaudžiauti, ypač kai ministras pirmininkas pristatomas oficialiai.

3. Ar galima „dirbti pareigose“?

Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas). Kaip matyti iš pavyzdžių, dažniausiai žodis pareigose apskritai nereikalingas.

4. Didžiąja ar mažąja raide rašomi pareigų pavadinimai?

Pareigų (ir titulų) pavadinimai – prezidentas, ministras, ambasadorius, rektorius, direktorius, karalius – rašomi mažosiomis raidėmis, pvz.: Neseniai vyko prezidento rinkimai; Įsakymą pasirašė švietimo ir mokslo ministras; Atvyko nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Tačiau stilistiniais sumetimais aukščiausių pareigūnų pavadinimai gali būti rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius. Oficialiuose raštuose, prašymuose didžiąja raide rašomas bet kurio pareigūno, į kurį kreipiamasi, pavadinimas, pvz.: Teisingumo Ministrui, Vilniaus universiteto Rektoriui.

Pagal VLKK konsultacijų banko (http://www.vlkk.lt) patarimus parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja