Renginio organizatorius - Kėdainių krašto muziejus
Renginio adresas - Senoji g. 3, Kėdainiai

*Renginys nemokamas

Daugiau informacijos

Tai muzikinė-poetinė kelionė į vietą, kur biografija pereina į peizažą, o peizažas - į garsą. Kūrinys kyla iš Nevėžio upės artumo: Česlovas Milošas gyveno Šeteniuose, prie šios upės, o Antanas Jasenka taip pat yra Nevėžio žmogus - vasaras leisdavo tėvų sode kitame upės krante. Todėl čia susitinka ne tik rašytojas ir kompozitorius, ne tik tekstas ir muzika, bet du krantai, du žvilgsniai į tą patį tekėjimą. Šeteniai šiame kūrinyje nėra vien geografinis taškas. Tai vieta, kur gamtos grožis tampa etine ir metafizine patirtimi: lankos, vanduo, paukščių judėjimas, vasaros šviesa, sodo tyla, atminties rūkas. Milošo pasaulyje vaikystės kraštovaizdis išsaugo pirmapradį matymą - pasaulis dar nėra galutinai paaiškintas, todėl jis pilnas ženklų. Jasenkos muzikoje tas matymas virsta tembrų topografija: sopranas, saksofonai, klarnetai, fliugelhornas, arfa, sintezatorius, perkusija ir styginiai kuria ne iliustraciją, o sapno logiką, kurioje žodis kartais tampa garsu, o garsas - prisiminimo pavidalu. Ypatingas kūrinio mazgas - skaičiai 93 ir 39. Česlovas Milošas mirė būdamas 93 metų; tuo metu Antanui Jasenkai buvo 39. Šie skaičiai kompozicijoje veikia kaip veidrodinis ženklas: 93 ir 39, pabaiga ir vidurys, nugyventas laikas ir dar tebevykstantis gyvenimas, poeto išėjimas ir kompozitoriaus vidinis sugrįžimas prie tos pačios upės. Tai ne numerologija, o jautrus santykio principas - du amžiai, du kvėpavimo ritmai, dvi atminties kryptys. „Šetenių sapnai“ kalba apie vietą, kuri gyvena ilgiau už žmogų, bet žmoguje vėl ir vėl atgimsta kaip garsas. Tai kūrinys apie upę, kuri nepriklauso vienam krantui; apie vaikystę, kuri nėra praeitis; apie mirtį, kuri tampa ne užbaiga, bet kito balso pradžia; apie Lietuvą kaip vidinį kraštovaizdį, kuriame gamta, istorija, kalba ir muzika tebesikalba tyliai ir nepaliaujamai.