Gegužės 8-ąją minima Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena. ,,Kėdainių garsas“  (Lina Fiodorova) kalbino mūsų istoriką, Kėdainių krašto muziejaus direktorių – Rimantą Žirgulį. Pateikiame pokalbį apie istorinį įvykį, kurio pasekmės jaučiamos iki šiol, apie tai, kaip karas palietė Kėdainius.

,,XXI amžiuje kalbant apie Antrojo pasaulinio karo istoriją nereikėtų remtis vien savo simpatijomis kažkurioms valstybėms, politinei ideologijai, patriotiškumu ar dar kuo. Reikia žvelgti objektyviai ir atsakingai. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra didžiausias turtas. Ir kartais jau nesvarbu, ar žmogus buvo sovietinės armijos, nacių vermachto karys, lietuvis partizanas ar lietuvis tremtinys, ar holokausto auka. Noriu tikėti, kad ateis diena, kai ir Lietuvoje galėsime minėti šią dieną, kai pagerbiamos visos kruvino ir žiauraus karinio konflikto aukos, į tai žvelgiant iš platesnių humanistinių pozicijų“,  – sakė R. Žirgulis.

Karas baigėsi tik 1993 rugpjūtį
1939 metais, rugpjūčio 23 dieną, nacistinei Vokietijai ir Sovietų Sąjungai pasirašius Molotovo–Ribentropo paktą, Lietuva atsidūrė iš pradžių vokiečių, o vėliau - sovietų įtakos zonoje.

,,Kėdainiai užimami nacių 1941-ųjų birželio 24-ąją. Tačiau Kėdainiams ir Lietuvai karas prasidėjo anksčiau – agresorėms pasirašius paktą. 1940 metais, kai pasirodo sovietai, pakeičia valdžią ir santvarką, prasideda ir žmonių persekiojimai, represijos, įkalinama ir nužudoma karininkų, valstybės veikėjų, partijų narių. Mums tai yra karas, nesvarbu, kad tuomet SSRS ir nacistinė Vokietija dar bendradarbiauja, dalijasi Europą ir rengia kartu paradus, keičiasi informacija, neprasidėję tarp jų kariniai veiksmai. Ir tęsėsi karas mums iki 1993 metų rugpjūčio 31-osios, kai mūsų žemę paliko paskutinis sovietų karys“,  – sakė R.Žirgulis. 
 
Pakeitė Kėdainių veidą
II pasaulinis karas pakeitė ir Kėdainių architektūrą – tarpukariu pastatyta gimnazija, bankas, ligoninė, tiltai ir Totlebenų dvaras buvo sunaikinti. Miestas neteko dalies savo veido. Po karo pasikeitė ir gyventojų sudėtis – anksčiau senamiestyje buvęs visas žydų kvartalas, kuriame gyveno kiek daugiau nei trečdalis kėdainiečių, – ištuštėjo.

4 000 ne ,,jų“, o „mūsų“
Prasidėjus kariniams veiksmams Lietuvoje, Kėdainiuose, Babėnų teritorijoje, dabartinėje Jubiliejaus gatvėje, 1941 metų liepos 23-iąją buvo sušaudyti 125 žmonės. Šis įvykis istoriografiškai dažnai traktuojamas kaip holokausto akcija, tačiau 30 iš šių žmonių buvo ne žydai.

,,Iš tikrųjų, šis įvykis buvo ne dėl tautybės kaip dažnai mėgstama įvardinti. 29 iš šių žmonių buvo lietuviai ir 1 rusas ,,politvadovas“. Tie 125 žmonės pirmiausia žuvo todėl, kad jie buvo susiję su sovietine valdžia“,  – sakė R. Žirgulis. 

Vėliau Kėdainius sudrebino kitas baisus žiaurumo proveržis. 1941 metų rugpjūčio 28-ąją – rugsėjo 2 d. Daukšių ir Peštiniukų kaimuose buvo sušaudyta per 3 000 žydų. Iš viso 1941 m. žuvo apie 4 000 – tai yra beveik visi Kėdainių apskrityje gyvenę žydai. Išsigelbėjo tik keletas žmonių.
 
,,Labai liūdna, kad šioje akcijoje dalyvavo ir mūsų vietiniai žmonės – lietuviai, baltaraiščiai, ta ,,pagalbinė policija“. Vokiečiai buvo iniciatoriai, o mūsiškiai – vykdytojai. Jeigu būtume pilietiški, nejaustume simpatijų naciams, kaip dabar dažnai pasitaiko, ir sakytume, kad nužudė, o ir patys tame dalyvavome, ne 4 000 žydų, o 4 000 mūsų kraštiečių“, – tęsė R. Žirgulis.

 Ištremta per 2 000 kėdainiškių
Nors 1941 m. nedaug tremtinių buvo spėta išvežti iš Kėdainių, per visą sovietmetį bendras skaičius yra kiek daugiau nei 2 000 žmonių.

,,Antrojo pasaulinio karo aukų klausimai iki šiol yra mažai nagrinėti. Sovietmečiu skaičiai buvo skelbiami per sovietinės propagandos prizmę – konkrečių skaičių neskelbė, nes valdžia  niekada nepripažino, kad galutinis bolševikų tikslas buvo įsigalėti visame pasaulyje bet kokia kaina. Skaičiai būtų atskleidę tikrąją situaciją – ką sovietai padarė prieš savo sąjungos tautas. Sovietų vadintame Didžiajame tėvynės kare žuvusiųjų skaičius keitėsi nuo 20 milijonų iki 28. Ir jis nėra galutinis – iki šiol miškuose guli daugybė nepalaidotų sovietų karių skeletų“, – pasakojo R. Žirgulis.

Sovietinėje kariuomenėje – 21 kėdainietis
Renkant medžiagą informaciniam terminalui apie okupacinius režimus Lietuvoje, buvo pastebėtos tendencijos – kai 1944 sovietai įžengė į Lietuvą, gyventojų reakcija buvo visai kitokia nei 1940 m., kai dalies gyventojų jie buvo sutikti su gėlėmis.

 ,,Per 1940–1941m.  pajutę sovietų priespaudą, susidorojimus, šaudymus ir pirmuosius trėmimus, gyventojai nebebuvo entuziastingi. Didžioji dalis pirmosios okupacijos metu nesunaikinto Lietuvos elito traukėsi į Vokietiją. Prasidėjo masinis vengimas tarnauti sovietinėje armijoje, į kurią buvo šaukiami. Iš turimų kraštotyrinių anketų paaiškėja, kad iš Kėdainių krašto sovietinėje armijoje 1944–1945m. tebuvo 21 žmogus. Žinoma, tai nėra tikslus skaičius, ir kažin, ar pavyktų jį nustatyti“,   – pasakojo muziejaus direktorius.

Masiškai vengė tarnybos
Vengiant tarnybos armijoje, buvo slapstomasi miškuose, ir kiek vėliau iš šito vengimo prasidėjo partizaninio judėjimo užuomazgos. Pagal muziejaus turimą dokumentą – papulkininkio Bezrukovo raportą LTSR vidaus reikalų komisarui generolui majorui Bartašiūnui apie kovos su partizanais ir antisovietiniu pogrindžiu Kėdainiuose rezultatus, 1946 metų gegužės 10 dieną, praėjus metams po pergalės, užmušta 140 partizanų, areštuoti 109 partizanai, 27 sukilėliai, legalizavosi 205 asmenys. Į vieną „nusikaltėlių“ grupę buvo skaičiuojami vokiečių statytiniai, baudėjai, partizanų rėmėjai, dezertyrai ir kiti, kurių areštuota 246. Ištremtos 37 ,,banditų šeimos“, gana neaiški grafa – likviduota ,,banditų ūkių“ – 87.

,,Ką reiškia ,,likviduoti ūkiai“ – nežinia, nes masinių ūkių sunaikinimo atvejų Kėdainiuose, priešingai nei ištisų kaimų deginimas Dzūkijoje 1944 m. žiemą, neužfiksuota. Manoma, kad tai galėję būti ištremtų į Sibirą ar neatlaikiusių mokesčių naštos kėdainiečių ūkiai arba kariuomenės siautėjimo metu sudegintos sodybos. Taip pat dokumente užfiksuota, kad Kėdainiuose legalizuoti 346 raudonosios armijos dezertyrai ir 669 vengiantys tarnybos joje. Iš viso – daugiau nei 1 000 žmonių, kurie vienaip ar kitaip vengė tarnybos okupacinėje sovietų armijoje“,  – vardijo istorikas.

Supriešinti žmonės
Pagal 1963–1965 metais surašytas anketas, kai buvo renkami nusipelnę sovietų valdžiai asmenys, fiksuoti žmonės, kurie žuvo nuo baltaraiščių, kiek nacių nužudyta 9-ajame forte. Yra surašytos 900 asmenų, kurie pokariu žuvo Kėdainių krašte, pavardės. Ne mažiau kaip trečdalis – su sovietų sistema susiję žmonės.

,,1946 metais NKVD dokumentuose užfiksuota, kad Kėdainiuose yra 400 agentų. Visa visuomenė buvo prifarširuota skundikų, pranešėjų, viskas buvo sekama. Visa buvo apimta įtarumo, žmonės susipriešinę. Buvo rengiamos provokacijos – smogikų būriai, perverbuoti partizanai arba partizanų uniformomis apsirengusieji žudydavo partizanų vardu. Oficialiai neįrodyta, ar taip buvo Kėdainiuose, bet dokumentuose yra užfiksuota, kad nužudyti žmonės, ir nežinia, kas tai padarė. Taigi, hipotetiškai taip gali būti“,  – komentavo R. Žirgulis.

Neįvertiname nacių vaidmens
Muziejaus direktorius, rinkdamas informaciją, taip pat pastebėjo, kad dažnai lietuviai simpatizuoja naciams vokiečiams, lyg šie nebūtų padarę nieko blogo kraštui okupacijos metu – neva išvežė kažkiek žmonių į Vokietiją darbams, dėl saitų su sovietais nužudė žmonių 9-ajame forte, valstiečius ,,apdėjo“ didžiuliais mokesčiais.

,,Labai daug kas iš liudininkų gerai atsiliepia apie nacius vokiečius. Nekalbama apie tai, kiek jie nužudė lenkų, su kuriais keletą šimtmečių gyvenome kartu. Lenkai buvo antri po žydų. Kaip jie žiauriai kankino sovietų karius. Jei naciai būtų laimėję kare, mūsų lauktų labai paprastas likimas – lietuviai – ne arijai, tad būtume suvokietinti, asimiliuoti, išnykę kaip tauta. Simpatijos šiai jėgai, nacizmui, nėra pagrįstos. Reikia ir į sovietus, ir į nacius žiūrėti labai objektyviai – tai buvo labai panašios blogio jėgos“, – sakė istorikas. 

Tyrimų nėra
,,Rimto tyrimo apie sovietmečio padarinius, karo aukas mūsų krašte nebuvo. Nors turime šiokių tokių skaičių, jie nėra konkretūs, o labiau propagandiniai. Daug istorijos klausimų yra neišnagrinėti, informacijos negauname, nes ji Rusijos archyvuose. Nors dabar gyvename 21-ajame amžiuje ir turime kalbėti apie viską, susiduriame su kita rimta problema – mes, lietuviai, mėgstame į istoriją žiūrėti selektyviai – gilintis tik į tai, kas įdomu, patrauklu. Vengiame to, kas nepatogu, nedidvyriška. Dažniau suvokiame save kaip aukas, o apie savo vaidmenį įvairiuose įvykiuose – holokauste, įvairiuosiuose partizanų veiklos aspektuose, dažniausiai nešnekame“,  – sakė R. Žirgulis.