„Net nežinau, kaip kreiptis į Tave... kas Tu? Gal mergaitė, vardu Marytė, kuri neištvėrusi žiauraus likimo išbandymo numirė traukinio vagone ir buvo palikta vienui viena lauke, pro šalį dundant geležiniams ratams? O gal Tu baltapūkis Jonas, kuris trėmimą iš gimtinės suprato kaip bausmę už tai, kad tėvai raštingi, kad namuose Lietuvos trispalvė, o vyresnėlis brolis pasuko girion pas partizanus?” Tokiais žodžiais į lietuvius, negrįžusius iš tremties, savo laiške kreipiasi Gabija Usevičiūtė iš Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos kovo 26 d. Daugiakultūriame centre vykusiame renginyje „Vilties galia“.

Pieš 65-erius metus sovietų valdžia, norėdama palaužti lietuvių priešinimąsi kolektyvizacijai, surengė masinį trėmimą, pavadintą „Priboj“ („Bangų mūša“). Jo metu iš Lietuvos buvo ištremta apie 32 tūkstančiai žmonių. Šią datą paminėti Daugiakultūris centras pakvietė mokinius iš penkių Kėdainių rajono mokyklų, kuriuose veikia tolerancijos ugdymo centrai: Kėdainių šviesiosios, Šėtos, Krakių Mikalojaus Katkaus ir Akademijos gimnazijų bei „Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės  mokyklos.

Renginys prasidėjo trumpu filmu apie vaikų likimą totalitarinėse valstybėse, kai diktatoriai juos pasmerkia tremties kančioms arba siunčia tiesiog į mirtį. 1941–1952 metų laikotarpiu sovietų valdžia į Sibirą iš Lietuvos ištrėmė apie 32 tūkstančius vaikų, iš kurių net 5000 ten ir mirė. Tragiškus vaikų atsiminimus apie išvežimą iš Lietuvos, gyvenimą tremtyje ir grįžimą namo skaitė mokyklų mokiniai. Sunkiausias išbandymas tremtyje buvo maisto stygius. Tik dirbantis tremtinys, įvykdęs dienos normą, galėdavo gauti 500‒600 g duonos, o nedirbančių ir mažamečių vaikų duonos norma būdavo vos 250 g dienai. Ir kuo šeimoje būdavo mažiau darbingų asmenų, o daugiau mažų vaikų, tuo sunkiau tokios šeimos vertėsi. Todėl ir patys mažiausieji rūpinosi malkomis, uogavo, grybavo, rinko kitas gamtos gėrybes, dorojo derlių.

Kad mokiniai geriau įsivaizduotų koks kiekis yra 500 g.,  300 g  ar 150 g  ‒  duona ir miltai buvo pasverti ir parodyti.  Juk 150 g duonos – tai tik 4 riekutės!!   

Renginio metu skambėjo  „Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės mokyklos merginų ansamblio atliekamos dainos (vad. V. Greičius). Filmo „Tremties vaikai“ peržiūra paskatino visus renginio dalyvius diskusijai – kas padėjo lietuviams ištverti sunkius išbandymus Sibire?  Renginyje dalyvavę buvę tremtiniai ir mokiniai įvardino du svarbiausius dalykus: tikėjimą Dievu ir viltį grįžti į Tėvynę.

Po diskusijos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus pirmininkas Jonas Šleževičius pasidalino  atsiminimais apie savo  vaikystę tremtyje.

Renginio pabaigoje mokiniai, savo laiškuose kreipdamiesi į iš tremties negrįžusius lietuvius, džiaugėsi jų tėvų iškovota Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Šėtos gimnazistė Marija Grigonytė pastebėjo, kad jaunoji karta sunkiai gali įsivaizduoti gyvenimą tremtyje, bet jie gali tremtinių kančias suprasti, gerbti ir saugoti jų atminimą.  Įprasmindami praeitį – žvelgiame į ateitį: jūsų, tremtiniai, kančios tikrai nenuėjo veltui ir jūsų viltis, kad vaikai gyvens Nepriklausomoje Lietuvoje, išsipildė. Gabija Usevičiūtė iš Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos, džiaugiasi gyvendama laisvoje šalyje, kurioje už išsakytą nuomonę niekas nenubaus ir neatims šeimos, kalbos ir Tėvynės.  O Austė Raicevičiūtė iš Šviesiosios gimnazijos prabilo eilėmis:

Dabar mes galim jausti laisvės skonį saldų,

Skraidyt it paukščiai ištiestais sparnais.

Norėt, svajoti, kurt, dainuoti, šokti,

Sklandyti Lietuvos padebesiais.

Dėkojame, jog mokot mus,

Ko žemė po mūs kojomis verta,

Kad reikia ryžto, valios, stiprios sielos,

Jei norim, jog svajonė būtų pagauta.

Mūsų jaunoji karta supranta ir vertina laisvę, ir jiems žodis patriotizmas tikrai nėra tuščias.

Audronė Pečiulytė, Daugiakultūrio centro vadovė