Akademijos kultūros centro direktorė Silvinija Žemaitienė ir vietos kraštotyrininkai liepos 19-ąją sodybos gyventojus pakvietė netradiciškai susiburti netoli Agronomų tremtinių paminklo, prie Vilniaus ąžuolo. Renginio aplinką iš anksto sutvarkė Dotnuvos seniūnijos darbuotojai.

 Prisimintos medžių sodinimo tradicijos

Vieni medžiai tapę istorijos ir kultūros paminklais, nes prie jų vyko reikšmingi valstybei ir tautai įvykiai. Kai kurie medžiai specialiai sodinti draugijų, bendruomenių ar šeimų, įprasminant valstybingumo idėjas, asmens atminimą, svarbias gyvenamosios vietos datas, susibūrimų progas.

Apie medžių sodinimo tradicijas Lietuvoje, žymesnius Kėdainių krašto medžius ir parkus pasakojo Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys. Taip prisimintas Mikalojaus Daukšos ąžuolas Babėnuose, 1863-iųjų sukilimą menantys ąžuolai Šventybrastyje ir Šaravuose, XX amžiaus tarpukario proginiai ąžuolai Kėdainių Knypavos aikštėje. Šių laikų Atgimimo ir Tūkstantmečio ąžuolynai, Žalgirio parkas paliudija, kad puoselėjamos tradicijos, medžiai tarsi įgyja paminklų statusą.  

Tokių medžių paminklų nuo 1923 metų gausu Akademijoje. Mokslininkės, kraštotyrininkės dr. Apolonijos Zimkuvienės pastebėjimu, žemės ūkio mokyklų ir mokslo įstaigų sodinami medžiai buvę ir ženklai apie naujai įkultūrinamą ar ,,pasisavinamą“ teritoriją. 

Gaivinant istoriją  

Lietuvai pagražinti draugijos 1924 metų kvietimą į medžių sodinimo šventę priminė kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas, jis citavo draugijos raginimą garbingiausioje gyvenvietės vietoje pasodinti Vilniaus medį kaip Lietuvos simbolį ir jį laikyti ,,Vilniaus, Lietuvos sostinės, 600 metų sukaktuvių“ paminklu.

A. Zimkuvienė išsamiai pasakojo, kaip Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleiviai, mokytojai, kiti sodybos gyventojai 1924-ųjų gegužės 1 d. šventė Vilniaus sukaktį ir sodino Vilniaus ąžuolą. 

Apie senąsias iškilmes – faktų kalba

Priminta, kad išvakarių laužas buvo užkurtas ant Gėlainių kalnelio, anot technikumo mokytojo Igno Končiaus, ,,aukščiausioj Dotnuvos padangės vietoj“. Čia technikumo direktorius Viktoras Ruokis jausmingai kreipęsis į įvairaus amžiaus susirinkusius žmones apie Tėvynės meilę, Vilniaus ir Vilniaus krašto laisvės ilgesį. Net ir dulksnotą vakarą jaunimas dainavo ir žaidė. Tąsyk apylinkėse buvo matyti dar aštuonių laužų pašvaistės. 

1924 m. gegužės 1-ąją žmonės rinkosi Dotnuvos bažnyčioje, šv. Mišiose giedojo technikumo moksleivių choras. Tvarkinga rikiuote sugrįžus į Akademijos sodybą, atneštas penkių metrų ąžuoliukas. Prie centrinių technikumo rūmų (dabar – Žemdirbystės instituto pastatas) sugiedota Tautiška giesmė. Lydima tautinės vėliavos, minia atėjo į tuomet gražiausią parko aikštę. Nuaidėjus choro atliekamai giesmei ,,Lietuviais esame mes gimę“, liejosi ugningos kalbos apie Vilnių. Iš anksto parinktas dvišakis ąžuolas. Sodintas taip, kad viena medelio šaka būtų atsukta į Vilnių, kita – į Klaipėdą, taip siekiant bendru kamienu sujungti laikinai prarastąjį (1920 m.) ir naujai gautąjį (1923 m.) kraštus.

,,Vakare džiaugsmas, linksmas ūžesys rūmų salėje. Dainuoja, šoka, jauku, giedra. Taip gali džiaugtis tik skaisčios sielos, atlikusios kilnų, didingą darbą“, – taip šventės tąsą technikume po dešimtmečio prisiminė vienas organizatorių, Dotnuvos žemės ūkio technikumo mokytojas Ignas Končius.

Apie ąžuoliuką buvo pasodintos eglaitės. Pasirinkta Gedimino stulpų forma. Stiebdamosios eglės gožė ąžuolą, pagaliau sovietmečiu gal gąsdintasi ir Lietuvos valstybingumo simbolikos, todėl eglės buvo išrautos. Galbūt todėl buvo pažeistos ąžuolo šaknys, o aplink augantys medžiai gožė erdvę, todėl Vilniaus ąžuolas ne pagal metus tėra liaunas, džiūstančiomis šakomis. Buvusio dvišakio medžio viena šaka virto tvirtesniu kamienu, o kita atšaka liko paliegusia šaka.  

Beje, Žemdirbystės instituto bibliotekoje saugomas albumas, kurio dalyje nuotraukų užfiksuoti Gėlainių laužo, sugrįžtančios minios parke, ąžuoliuko sodinimo 1924 m. vaizdai. 

,,Prakilnus žygių liudininkas“

1924-aisiais po Vilniaus ąžuolo šaknimis, stikliniame vamzdyje, kuris įtaisytas skeltame akmenyje, buvo užkastas patriotinio turinio raštas. Raštas cituotas ir po 90 metų: „Nėra lietuvio, kurs netrokštų atvaduoti savo sostinės Vilniaus iš grobuonių lenkų nagų. Šis pasiryžimas jungia visus. Vienybei išreikšti, 600 metų Vilniaus įkūrimo sukaktuvėms paminėti sodiname šį Ąžuolą. Vilniaus Ąžuole! Leisk kuo giliausias šaknis, skleisk kuo plačiausias šakas, drąsiai smeik galingą viršūnę dangun – rodyk pasauliui mūsų vienybės galybę. Tave dar tebegerbia lietuvių tauta. Tave  sodinam šiandien, garbingų bočių ainiai. Mūsų karštoms, kruvinomis ašaromis apšlakstytoms širdims pakaks drąsos ir ištvermės – pabūk mūsų prakilnių žygių liudininku.“

                     

Vainikuotas paminklas

Medžių proskyna buvo vadinama Vilniaus alėja, o sovietmečiu – Draugystės alėja. XX amžiaus tarpukariu, minint valstybės dienas, rinktasi prie Vilniaus ąžuolo, jis būdavo apjuosiamas augalų vainiku. Prisimenant tradiciją, ąžuolas 2014 m. šventėje buvo apjuostas girlianda, perpinta tautinės vėliavos spalvų juostele. Vainiką prie paminklo pritvirtino keli asmenys – nuo dešimtmečio Žygimanto iki Vilniaus ąžuolo vienmetės Apolonijos. Medį apgaubė gyvenantieji Akademijoje, iš čia svetur išklydę, bet kaskart  į gimtinę sugrįžtantys, pas senelius besisvečiuojantieji Akademijos augintinių vaikai.

Pagerbiant kūrusius istoriją ir įprasminant 1924-ųjų įvykius, prie kukliai šlamančio vaikinuoto Vilniaus ąžuolo susirinkusiųjų sugiedota Tautiška giesmė, po to įsiamžinta nuotraukoje. 

Atmintis grąžinama leidiniuose

Vilniaus ąžuolas, ,,Aušros“ sodas, Klaipėdos sukilimo dalyvių uosiai prie Klaipėdos vadavimo paminklo – šie Akademijos ir kiti paminklai suregistruoti Vaido Banio, Ryto Tamašausko ir Margaritos Rukšienės leidiniuose ,,Laisvės kovų paminklai ir atmintinos vietos Kėdainių krašte“ (2012, 2013 m., žemėlapis ir jo aprašas). Prie Vilniaus ąžuolo du leidinių rengėjai glaustai aptarė spaudinių paskirtį, pavadinimą, struktūrą, aktualizuotas kelios atmintinos vietos Dotnuvos seniūnijoje.  

Susirinkusiems buvo padovanoti leidiniai, tikint, kad, anot autorių, ,,pažindami ir atrasdami praeities ir dabarties sąsajas, grindžiame ir tiesiame kelius į ateitį, palaikome laisvės ir valstybingumo idėjas, su bendraminčiais ugdome atsakingo tautiečio ir piliečio poziciją ir nuostatas, skatiname panašiai veiklai tiriant“. 

Aplankytas antrasis Vilniaus medis

Buvusios Dotnuvos bandymų stoties teritorijoje (dabar – Parko g. 2 kieme) pasukome prie ąžuolo, kurį vadiname antruoju Vilniaus ąžuolu. Nors mažai išlikę istorinių pasakojimų, bet A. Zimkuvienė priminė, kad ąžuolas specialiai pasodintas 1937 m. spalio 20-ąją, nes tuomet buvo baigta formuoti Bandymų stoties administracinė ūkinė sodyba. Šiandien besidairant atkreiptas dėmesys į praėjusio laikmečio pastatų architektūrą. 

Antano Smetonos ąžuolo pavėsyje

Krašto istorija besidominčiųjų vorelė atvesta prie kito medžio paminklo. Prie buvusios Akademijos bažnyčios šventoriaus auga Antano Smetonos ąžuolas, dar vadinamas ir Tautos Vado medžiu.

1934 m., pažymint prezidento Antano Smetonos 60-metį, Lietuvai pagražinti draugija kartu su ,,Jaunosios Lietuvos“ organizacija pakvietė į patriotinę akciją – garbingose sodybų vietose, lankomose aikštelėse sodinti Tautos Vado medžius. Iniciatyvos ėmėsi Žemės ūkio akademijos šauliai. Gegužės 1 d. ,,dalyvaujant akademijos mokomajam personalui ir studentijai, prie akademijos bažnyčios, aikštėje, iškilmingai pasodintas Tautos Vado Antano Smetonos ąžuolas“ (citata iš to meto spaudos).  

Studentų korporacijos ,,Jaunoji Lietuva“ pakviestas prezidentas, tos korporacijos garbės narys, aukštojoje mokykloje viešėjo 1934 m. gegužės 8-ąją, taigi po savaitės pasodinus medį. Reprezentacinis valstybės asmuo taip pat dalyvavo tų pačių metų spalio 15 d. paminint Žemės ūkio akademijos dešimtmetį. A. Smetona 1934-aisiais galėjo aplankyti ir savo medį, nes viena Akademijos sodybos gyventoja pasakojusi, kad ji, tuomet mažametė mergaitė, prezidento laikyta ant rankų prie ąžuolo. 

Buvusio valstybės vadovo žodis

Viešėdamas 1934 m. gegužės mėnesį, A. Smetona jaunalietuvių Garbės knygoje įrašė: „Kaimas išlaikė lietuvišką sąmonę, kaimas davė ir tebeduoda Lietuvai šviesuolius, kaimas lietuvino ir tebelietuvina miestą. Toks didis jo nuopelnas, už tai reiktų jį gerbti ir mėgti. Kaimui darosi betgi neteisybė: jaunieji, įsigiję mokslo šviesos, ima bodėtis kaimu, veržiasi miestan gundydamiesi jo visokiomis gėrybėmis. Išeina taip: pirmalakai miestui, pasturlakai kaimui. Neteisinga, nesaikinga, pavojinga. Ima baimė, kad kaimas nepaliktų be šviesuomenės, be inteligentų.Jaunieji, atgal kaiman!Griebkitės pagerinto arklo ir būkite skaistus žiburys, vadovas kaimui.“ Ir šiandien atrodo, kad tarsi ne ankstesnio laikmečio akimis sakyta. 

Ekskursijoje – praeitis ir šiandiena  

Iš anksto nebuvo planuota, tačiau susirinkusiųjų būrelis pasišnekučiuodamas neskubria eisena dar aplankė selekcininko Dionizo Rudzinsko paminklą. Ties dviem Nepriklausomybės ąžuoliukais, pasodintais prie Augalų selekcijos centro (1989 m.) ir Žemės ūkio konsultavimo tarnybos (1990 m.), prisiminta jau mūsų laikų istorija, nes buvome ir tebesame istorijos dalyviai bei kūrėjai.

Apvaikščiojant Akademijos paminklus ir prisimenant kai kurių medžių 25, 80 ir 90 metų jubiliejus, natūraliai persipynė sodybos ir jos žmonių praeitis bei šiandiena.

 Rytas Tamašauskas, Švietimo skyriaus vyr. specialistas