Konferencija „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrumo istorija, reikšmė ir įamžinimas“ surengta kaip baigiamasis Lietuvių kalbos dienų renginys. Joje pasveikinti geriausi šių dienų organizatoriai, pranešimus skaitė keturi pranešėjai.

Į konferenciją buvo atvykęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, organizuojančios Lietuvių kalbos dienas visoje šalyje, pirmininkas Audrys Antanaitis.  Kėdainių kraštas gali džiaugtis ir didžiuotis išsamiai surinktu žemės vardynu. Išnykusiuosius galima prikelti naujomis formomis – gatvių, naujų gyvenviečių, įstaigų varduose. 

„Jau ketvirti metai šalyje organizuojami Lietuvių kalbos dienoms skirti renginiai ir džiugu, kad labai noriai prie šių dienų  prisideda Kėdainių ugdymo įstaigos. Šie metai išsiskiria tuo, kad renginių rengė ne tik mokyklos, bet ir, pavyzdžiui, Ūkininkų sąjunga (jie surengė protmūšį, kuriame dalis buvo skirta kalbai), Dotnuvos slaugos namai (surengė renginį, skirtą žemaičių kalbai). Atsiliepė net Kėdainių kurtieji. Jų renginiai, skirti gimtajai gestų kalbai, turėjo labai didelį pasisekimą, buvo informatyvūs ir patrauklūs. Savivaldybėje šiemet pirmą kartą, padedant Profesinio rengimo centrui, buvo suorganizuotas įmonių ir įstaigų gražiausių lietuviškų pavadinimų konkursas,“ – sakė savivaldybės vyr. specialistė (kalbos tvarkytoja) Rūta Švedienė.

Po sveikinimo žodžių, tartų VLKK pirmininko A. Antanaičio ir Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Lukoševičiaus, įteiktos mero padėkos ir atminimo dovanėlės šiems Lietuvių kalbos dienų organizatoriams: Josvainių gimnazijos Pernaravos skyriaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Loretai Andrulienei; Kėdainių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Birutei Konstanblackaitei; Kėdainių rajono Akademijos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Inai Krasauskienei; Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vaidai Krasauskienei; Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kėdainių pirminės organizacijos pirmininkei Viktorijai Mockutei.

Pranešimai

Konferencijoje pranešimus skaitė du Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojai: dr. Laimutis Bilkis ir Dalia Sviderskienė, taip pat du kėdainiečiai tyrėjai: Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas ir Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Vaidas Banys. 

Dr. Laimutis Bilkis

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Bilkis skaitė pranešimą Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo istorija, sklaidos ir išsaugojimo galimybės.
L. Bilkis, pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos institute, iš pradžių „klampojo“ po lietuvių balų, pelkių, raistų vardyną ir apgynė daktaro disertaciją bei išleido monografiją, skirtą šių vardų darybos tyrimams. Dabar bando prakalbinti visus Lietuvos vietovardžius − yra daugiatomio „Lietuvos vietovardžių žodyno“ vienas iš autorių ir atsakingasis redaktorius.
 Mokslininkas papasakojo, jog Lietuvių kalbos institute sukaupta iš gyvosios kalbos surinktų vietovardžių kartoteka, sudaranti apie 600 000 kortelių. Kėdainių krašto vietų vardai yra Lietuvos toponimijos dalis, todėl, kalbėdamas apie šio krašto vietovardžių rinkimo istoriją, L. Bilkis aptarė ir visos Lietuvos toponimijos rinkimo tarpukariu ir XX a. II pusėje ypatumus, išskyrė svarbiausius vietų vardų užrašymo etapus.

Pranešėjo pažymėta, jog anksčiausias šaltinis yra XX a. pradžioje sudaryta K. Būgos tikrinių žodžių kartoteka, kurioje galima rasti seniausių Kėdainių krašto gyvosios kalbos (vietinių gyventojų vartotų) vietovardžių formų. Svarbiausias vietų vardų šaltinis yra tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketos (1935–1937 m.), kuriose surašyta apie 150 000 vietovardžių. Žemės vardyną iš vietinių gyventojų tuo metu surinko ir į anketas surašė pradinių mokyklų mokytojai ir girininkai. Kiekvienai gyvenamajai vietovei skirta atskira anketa. Įdomu tai, kad anketose ne tik surašyti ir aprašyti vietovardžiai, bet ir pateikiama istorinių, archeologinių žinių apie gyvenvietes, liaudiškų kilmės aiškinimų, tautosakos. Ypač išsamios Kėdainių I pradžios mokyklos mokytojo Stasio Tijūnaičio sudarytos Kėdainių miesto ir jo dalies Janušavos, taip pat Tubių (Tūbių) kaimo anketos. Kitas svarbus tarpukario vietovardžių šalinis – Pavardžių ir vietovardžių komisijos sudaryta kartoteka ir gyvenamųjų vietovių, suskirstytų pagal apskritis ir valsčius, sąvadas. L. Bilkis pabrėžė, kad vietovardžiai kalbininkų, kitų entuziastų buvo renkami ir po karo, vyko vardyno rinkimo ekspedicijos.

Pranešėjas pastebėjo, kad Lietuvių kalbos instituto vardyno tyrėjai ne tik džiaugiasi turėdami ir saugodami tokius vardyno lobius, bet ir užsiima jų tyrimais bei sklaida. Svarbiausios sklaidos priemonės yra Lietuvos vietovardžių žodynas (išleisti I–III tomai) ir Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, integruota į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą.
Kalbėdamas apie nykstančių vietovardžių išsaugojimą L. Bilkis pabrėžė, kad jie turi gyventi, o nunykę prisikelti naujomis formomis – gatvių, naujų gyvenviečių, įstaigų varduose. Todėl pavadinant naujas gatves pirmenybė turėtų būti teikiama istoriniams šio krašto vietų vardams. L. Bilkio teigimu, Kėdainių kraštas gali džiaugtis ir didžiuotis išsamiai surinktu žemės vardynu. Reikia tik toliau dirbti jo tyrimų, sklaidos ir išsaugojimo labui.

 Dalia Sviderskienė
Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Dalia Sviderskienė skaitė pranešimą Kėdainių krašto vietų įvardijimo prasmės.
Ši mokslininkė tiria vietovardžius įprastaisiais tikrinių žodžių darybos, semantikos, motyvacijos aspektais. Jau dešimt metų kartu su kitais skyriaus darbuotojais rašo „Lietuvos vietovardžių žodyno“ tekstą, taip pat yra VLKK Vardyno pakomisės kviestinė ekspertė.

Anot D. Sviderskienės, kalbininko darbas primena kelių sričių specialistų darbą, bet labiausiai, ko gero, detektyvo ir archeologo. Kraštovaizdžio tekstų ir kontekstų tyrimai vykdomi ypač nelengvomis sąlygomis, nes ir tyrimo objektas, ir tyrimo instrumentas yra tas pats – kalba. Vietų vardai, kaip yra žinoma, taip pat kalbiniai ženklai.
Iš tarpukario vieno administracinio vieneto – Kėdainių apskrities, Kėdainių valsčiaus kaimų, viensėdžių, Kėdainių girininkijos teritorijai priklausiusios vardyno medžiagos lobyno – tyrėja atrinko ir įprastaisiais darybos, semantikos, motyvacijos, natūraliosios ir dirbtinės nominacijos bei naujausiais kognityvinės ir pragmatinės interpretacijos metodais įvertino šio aukso fondo dalį – beišnykstančius (jau išnykusius), nebežinomus žemėvardžius, kurie globalėjančiame pasaulyje yra išlikę unikalūs tautinės informacijos skleidėjai. Pranešime strateginėmis pasirinktos K. Alminauskio sudarytoje „Instrukcijoje žemės vardynui surašyti“ (1934) užrašytos mintys: „Šitie žemės vardai įsakmiai mums rodo tautos prisirišimą prie savo žemės, jos meilę ir pamėgimą. Žmonės ir menkiausią žemės kampelį pavadina savu vardu, kitaip sakant, jį įasmenina ir tuo būdu prie savęs paties priartina. Žemėvardžiai neretai supažindina mus su ankstyvesnėmis tautos gyvenimo aplinkybėmis ir duoda progos giliau įžvelgti į jos sielą“ (Alminauskis 1934: 3).

D. Sviderskienė pademonstravo, kaip įvardijimai per vardų „kūrėją“ fiksuoja ir konservuoja supančią gamtinę, socialinę, kultūrinę aplinką, kaip ši informacija įvardytojo suvokimo veikiama ir intencijų vedama vietų varduose įtvirtinama kalbos priemonėmis. Išstudijuoti Kėdainių kraštovaizdžio tekstai ir kontekstai atskleidė, kas žinoma ir kas svarbu tarpukario kaimo žmogui, taip pat jo komunikacines intencijas. Taikyti moksliniai lingvistiniai metodai leido tyrėjai padaryti išvadą, kad Kėdainių krašto vietų vardai yra supančios aplinkos orientyrai ir šio ploto kalbinės bendruomenės narių vertinimų, nuostatų, prisiminimų, įsivaizdavimų reiškėjai.

D. Sviderskienė pranešimą baigė kita nemažiau šiandien aktualia K. Alminauskio mintimi apie žemės vardyną, jo reikšmę ir surašymą: „šimtai tūkstančių žemėvardžių yra paslėpti tarp žmonių“ (Alminauskis 1934: 4), siekdama paskatinti šio krašto visuomenę (bendruomenę) užrašyti išlikusius atmintyje ir dabartinius vietų vardus, fiksuoti ne mažiau vertą išsaugojimo kitą su įvardijamomis vietomis susijusią informaciją. Visi šie duomenys, giliu tyrėjos įsitikinimu, sudarytų būsimų tyrimų sritį, sietiną su kalbinės sąmonės pokyčiais, t. y. tuo, kas taip svarbu globalėjančiame pasaulyje – tautine savastimi, tapatumu.

Rytas Tamašauskas
Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas R. Tamašauskas skaitė pranešimą Kėdainių krašto vietovardžių ypatybės. Rytas yra labai daug kartų dalyvavęs įvairiose tautosakos, vietovardžių rinkimo ekspedicijoje, jau seniai renka Kėdainių krašto vietovardžius, juos tiria ir tvarkingai aprašo. Jau yra sukaupęs daugiau nei 1000 psl. informacijos.

Savo pranešime „Kėdainių krašto vietovardžių ypatybės“ R. Tamašauskas akcentavo kelis dalykus. Vienas jų – vietovardžių tyrimų tarpdiscipliniškumas. Anot pranešėjo, kultūrinis krašto vaizdas iš dalies gali būti suvokiamas pasiremiant vietų pavadinimais. Vietovardžių studijose išties neįprastai persipina daugelis disciplinų. „Svarbu krašto reljefas ir gyvenamoji aplinka, paskiros vietos ir objektai, krašto istorija, įvykiai ir datos, reiškiniai, vietos senbuvių kalba ir leksika, etnografija ir kalendoriniai papročiai, tautosaka ir mitologija, tikybos ir vyskupijų raida – visa tai, kas formavo kultūros klodus, kas buvo gyventojų pojūčių lauke ir tapo jų būties pėdsakais, tai, kas padeda suprasti ir žemės kalbą – vietų vardus“, − sakė pranešėjas.

R. Tamašauskas pažymėjo, kad istoriniu, administraciniu ir netgi geografiniu požiūriu Kėdainių kraštas nėra vientisas sociokultūrinis regionas. Neretai dokumentuose tenka žvalgytis į mūsų kaimynus – gretimų administracinių pakraščių bendrabuvius. Todėl neretai pasitelktini Kėdainių rajono savivaldybės paribiais esančių kai kurių Jonavos, Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Ukmergės rajonų pakraščių dabartiniai ir istoriniai vietovardžiai.
Savo pranešime R. Tamašauskas bandė atskleisti, kaip lokalizacija lėmė objektus ir vardyną:  „Pietinės Žemaitijos kunigaikštijos/seniūnijos siena kai kurių lituanistų laikoma ėjus etninės Žemaitijos paribiu ties Krakėmis. Beje, ir geografiniu požiūriu tuoj už Krakių į vakarus, nuo Josvainių į vakarus keičiasi landšaftas – Vidurio Lietuvos lygumos (palaipsniui pereina į Rytų Žemaičių plynaukštę, peizažą jau paįvairina kalvagūbrių reljefas (taigi domina čia esantys kalvų pavadinimai) ir gausesni vandens telkiniai (dėmesys ežerų pavadinimams), vėl atsirandantys miškų masyvai (miško pramonės įtaka vardynui). Tie paribiai dažnai sutampa su Šušvės vaga ir jos intakais“.

Nusakydamas vietovardžių ypatybių linkmes, R. Tamašauskas akcentavo, kad kalbininkai sutaria, kad upėvardžiai ir ežerų vardai yra seniausias toponimikos sluoksnis, kurio kilmę, darybą ar reikšmę ne visada galima paaiškinti. „Kartais pusiau juokais išsitariu: jei jūsų pasiteiraus, ką galėtų reikšti kokios nors upės pavadinimas, sakykite, kad tekėjimą, – neretai būsite teisūs. Štai Kėdainių krašto pagrindinė upė Nevėžis, jos vardo skiriamasis požymis – neošianti, ramios tėkmės upė. Kai kurie mūsų vandenys pagal pamatinio žodžio reikšmes ne vieną amžių ar net tūkstantmečius žymi tėkmę, srovę, skystį, sruvenimą, plaukimą, judėjimą, varvėjimą, bėgimą, skubėjimą, ūžimą, ošimą ar veržimąsi“, − sakė R. Tamašauskas.

Baigdamas pranešimą R. Tamašauskas atkreipė dėmesį į kelias savitas Kėdainių krašto vietovardžių ypatybes. „Tirdami pirmiausia hidronimus, kalbininkai nustatė ar fragmentiškai rekonstravo dalies mirusių baltų genčių (pvz., prūsų, jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių) kalbų ypatybes, gyventas  teritorijas ir migracijos kryptis. Kalbininkai pastebi, kad priesaga -ain- yra labiau būdinga latvių, prūsų kalboms.  Kėdainių kraštovaizdyje yra panašios darybos hidronimų (Jósvainis up.; Juostainis up.) ir oikonimų (Kėdainiai, Vilainiai, Daukainiai, Josvainiai, Gėlainiai, Bakainiai...)“, − savo pastebėjimais dalijosi R. Tamašauskas.

Vaidas Banys
Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas, perskaitė pranešimą Kėdainių miesto gatvių vardai.

Anot pranešėjo, nuo viduramžių iki pat XX a. Lietuvoje gatvių pavadinimai turėjo informatyviąją prasmę: jie nurodydavo jos dydį, ilgumą ar kreivumą, kur gatvė veda, kas joje gyvena ar dirba, kokie gamtiniai ar žmogaus sukurti objektai yra netoliese. XIX a. atsirado ir ideologinė prasmė, kai įvairios politinės valdžios pavadindavo gatves savo valdovų ar herojų vardais. Ilgainiui miesto gatvės tapo savotiškais miesto istorijos puslapiais, kurių kiekviename pavadinime užkoduota trumpa informacija apie jo raidą, savo žymes palikusias epochas, šalia ar labai toli buvusius kaimus ir didelius miestus, buvusius svarbiais tam tikrais laikmečiais. Gyvenvietės, dvarai ir kiti objektai išnykdavo, upeliai nusausinami ar jų vagos nukreipiamos visai kitur (kaip Smilgos), tačiau miestų ir miestelių gatvėse visų jų atminimas gyvuoja iki šiol. Kėdainių senamiesčio gatvėse net ir be ekskursijų vadovo galima pamatyti, kur gyveno žydai ir vokiečiai, kuri rinka buvo seniausia, kuri – didžiausia ir panašiai.

Pranešime V. Banys apsiribojo centro senosios dalies gatvių vardų apžvalga ir su jais susijusių problemų aptarimu.
Pagrindinė problema, kad kartais gatvių pavadinimai duodami neapgalvotai, nes savivaldybėje nėra pavadinimų gatvėms, aikštėms, paminklams suteikimo komisijos, kuri nuosekliai ir kompetentingai aptartų šį svarbų reikalą.

„Gatvių pavadinimai yra tam tikras miesto veidas, atspindintis jo tapatybę. Tai senamiesčio autentikos detalės, kurių čia liko ne tiek ir daug. Todėl jas reikia puoselėti, o ne konjunktūriniais tikslais kurti dirbtinę istoriją, kaip, deja, pasitaiko. Miestų istorija nemėgsta intervencijos, ji pradeda „badyti akis“, o kokio nors garbingo žmogaus vardas gali tapti svetimkūniu, įkištu į ne savo vietą. Piktakiemis, Varyklos, Kaimynai, Dubinė, Pakšteliškė, Kūliai, Peklinė, Parakinė – tai tik dalelė vietovardžių, kurie buvo dabartinėje miesto teritorijoje. Gydytojai J. Jarašius ir J. Ganusevičius, pedagogas S. Tijūnaitis, kunigas A. Povilionis, bankininkas J. Daumantas – tai tik kelios pavardės čia gyvenusių šviesuolių, pašventusių daugelį savo gyvenimo metų mūsų miesto kultūros labui.  Minėti ir nepaminėti vardai ir vietovardžiai turėtų būti prioritetiniai parodant krašto kultūrą bent jau gatvės pavadinimuose. Mieste yra puikių pavyzdžių, kai senieji vardai gražinami „į jų vietą“, kur jie puikiai pritampa – senosios aikštės, Grėjaus namas, Arnetų namai, Beneto karčiama. Šiais pavyzdžiais ir reikia sekti, atiduodant miestui tai, ką jis yra praradę“, − sakė V. Banys.

Kėdainių rajono savivaldybės informacija, 69559