Rugsėjis vėl žymi naują pradžią. Ar šiuos mokslo metus vėl paženklins reformos? Atsakymą į šį klausimą, be abejo, geriausiai žino žmogus, atsakingas už rajono švietimo politiką. Tad kalbamės su rajono tarybos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininke Nijole Naujokiene, kuriai mokyklų kasdienybė yra ne mažiau pažįstama nei savivaldybės.

– Savivaldoje dirbate ir vadovaujančias pareigas einate jau keliolika metų, o mokytoja buvote net kelis dešimtmečius. Ar nesigailite pasukusi politikos keliu? O gal artėjant rugsėjo 1-ajai norėtųsi vėl sugrįžti į mokyklą? 

- Kiekvienas einame tuo gyvenimo keliu, kuriam esame pasirengę ir kurį vienaip ar kitaip patys pasirenkame. Visada stengiuosi per daug atgal nesižvalgyti. Praeities nepakeisi. Nemėgstu blaškytis ir dejuoti. Šiandien nesigailiu palikusi mokyklą ir pedagogo darbą, nors jį mylėjau ir myliu visa širdimi. Dirbant pedagoginį darbą subrendau veiklos sferų išplėtimui, tad natūraliai mano gyvenimo vaga ir pasuko kita linkme. Abu šie gyvenimo tarpsniai man yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs, papildantys vienas kitą, tad, matyt, todėl ir nesigailiu savo pasirinkimų, o kiekvieną rugsėjo 1-ąją iki šiol pasitinku su maloniu jauduliu, pakylėta vidine būsena. 

Ši diena visuomet žymi naują pradžią, tampa atspirties tašku naujiems darbams. Jaučiu, kad šiandien esu ten, kur ir turiu būti, todėl dabar į mokyklą man norisi sugrįžti ne kaip mokytojai, o kaip žmogui, kuris gali kur kas globaliau prisidėti prie mokyklų problemų sprendimo, bei kaip vadovui, kuris yra atsakingas už visą rajono švietimo sistemą. Darbas mokykloje yra konkretesnis ir kuriantis vertę ugdant atskiras asmenybes, o dirbdama savivaldoje galiu labiau prisidėti prie visos rajono bendruomenės švietimo poreikių derinimo bei bendros strategijos kūrimo. 

– Ar vadovaujamas darbas savivaldoje ir pedagoginis darbas mokykloje turi bendrų bruožų? 

– Ir mokytojo, ir politiko darbas yra panašus savo tarnyste žmogui. Tai – esminis jų bendras bruožas. 

Kai dirbi mokykloje, sieki sukurti tokią aplinką ir organizuoti ugdymo procesą taip, kad būtų sudarytos galimybės vaiko prigimtinėms galioms atsiskleisti. Mokytojo tarnystė skleidžiasi kaip menas iš Dievo duotų ar išsiugdytų vidinių galių „lipdyti“ jauną žmogų, būti tokiu jo vedliu, kuris padeda deramai pasiruošti gyvenimui ir būti laimingam. O laimingas yra tas, kuris yra sveikas, turi šeimą, artimuosius, draugus, turi darbą ir gali užsidirbti pragyvenimui. Tad natūralu, kad dirbdama savivaldoje visomis išgalėmis siekiu, kad tas laimingumo įsitvirtinimas visuomenėje būtų kuo didesnis, kad kiekvienam žmogui būtų kuo geriau ir patogiau gyventi, kad būtų prieinamos visos paslaugos, o kiekvienas uždirbtas litas, skirtas savivaldybei iš žmonių sumokėtų mokesčių, būtų teisingai panaudotas. Kaip jau ir minėjau, abiejų darbų esmė – tarnauti žmogui, padėti jam. Ir tai gana sudėtingas procesas: žmonės skirtingi, tad poreikiai, galimybės ir tikslai taip pat nevienodi, tad tiek mokytojui, tiek dirbančiam savivaldoje gerą ir lengvą žodį išgirsti tenka retai. 

– Kokias pagrindines šiandieninės švietimo sistemos problemas galėtumėte išskirti? 

– Ugdymo proceso individualumo stoką ir per mažas galimybes mokykloje laiku įgyti praktinius įgūdžius. 

Šiuo laiku svarbu ne išmokyti kuo daugiau. Kur kas svarbiau, kad mokinys išmoktų ir gebėtų tas žinias pritaikyti gyvenime, suformuotų savyje socialaus ir laimingo žmogaus bruožus. Bet kurio dalyko žinios yra tik atspirties taškas žmoguje pažadinant mąstymą, kūrybiškumą, pozityvumą ir kitas savybes, kurios tampa pagrindu išreikšti save ir mokėti veikti įvairiose situacijose tikslingai, nebijoti pokyčių ir jaustis emociškai stabiliai. Štai todėl yra būtinas mokymo proceso individualizavimas, mokytojo gebėjimas prieiti prie kiekvieno mokinio individualiai. 

Žinoma, ši užduotis mokytojams yra nelengva, nes dirbant didžiulėse klasėse labai sudėtinga atskleisti individualius vaiko gebėjimus, dar sunkiau atverti jo individualų dvasinį pasaulį ir į jį įsigilinti, tačiau to nepadarius, negalime vaiko vesti pažinimo keliu ir nesuformuojame tokios aplinkos, kurioje jis galėtų atsiskleisti. 

Šiandien, man atrodo, kad Lietuvos švietimas orientuotas į gabių vaikų ugdymą. Tai gerai, bet kartu ir daug pavojų čia slypi. Mažiau motyvuoti, be ryškių konkrečių gebėjimų vaikai, kuriems norisi ne akademinio, o praktinio pobūdžio pažinimo, primirštami. Štai todėl ir kalbu apie ugdymo proceso individualizavimo būtinybę bei praktinių įgūdžių įgijimą laiku. 

Kiekvienas vaikas, baigęs 8 klases, jau turėtų turėti išaiškintą ir suvoktą galimybę pasirinkti, ar nori toliau eiti akademiniu keliu, ar jam svarbiau įgyti profesinį išsilavinimą. Įgyjant profesiją ir darbinius įgūdžius, nebūtų tuščiai švaistomas laikas tų, kuriems teorinės žinios mažiau įdomios. Pasirinkęs tai, kas įdomu, moksleivis greičiau pajustų savo vertę, o baigęs mokyklą jau būtų geriau pasirengęs laimingesniam gyvenimui pagal savo galimybes ir be sumenkinto savo vertingumo pajautimo. 

Visuomenėje turi keistis požiūris į profesinį mokymą, pagaliau turi būti pripažįstama, kad profesijos įgijimas yra ne mažiau vertingas už aukštąjį išsilavinimą, kad profesiją įgijęs žmogus gali būti laimingas ir turintis visas galimybes dirbti mėgiamą darbą ir užsidirbti normalų atlyginimą. 

Kėdainių rajone jau žengėme pirmuosius žingsnius šia linkme – džiugu, kad profesinėje mokykloje jau nuo šio rugsėjo suformuota devintoji klasė. 

– O kas svarbiausia mokytojui? 

– Na, į šitą klausimą geriausiai galėtų atsakyti šiandieninis mokytojas. Aš galvoju, jog reikšminga neišsigąsti problemų ir laiku bei lanksčiai į jas reaguoti – vos tik pastebėjus pirmuosius jų atsiradimo ženklus. Su jaunu žmogumi susijusias problemas būtina išspręsti nedelsiant, tad mokytojams reikia labai daug pastabumo, kantrybės ir lankstumo. 

Kad būtum geras mokytojas, pirmiausia turi labai gerai pažinti pats save, turi suvokti šiandieninės visuomenės raidos iššūkius ir būti keliais žingsneliais priekyje. Noriu palinkėti, kad kiekvienas mokytojas būtų stiprus gyvenimo filosofas, turintis tvirtas vertybines nuostatas. Juk to šiandieniai visuomenei stiga labiausiai. 

– Kokios reformos šiais mokslo metais laukia rajono mokyklų? 

– Jokių reformų iš savivaldybės pusės nebus. Mokyklų tinklo pertvarkos planas jau įvykdytas, visi reikiami sprendimai ir apsisprendimai priimti, naujų struktūrinių pokyčių ar reorganizacijų bent jau artimiausius penkerius metus tikrai nebus. 

Rajono švietimo sistemoje turėtų įsivyrauti kūrybiškas stabilumas. Visi kartu sieksime naujų švietimo kokybę laiduojančių projektų įgyvendinimo ir, kiek tai bus rajono savivaldos galioje, dar geresnių darbo ir mokymosi sąlygų sudarymo bei deramesnio pedagogų darbo įvertinimo. 

– Ačiū už pokalbį. 

Gerda Dainiūtė