„Kasmet, minėdami Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną, sakome, jog mūsų nepriklausomybė gimė 1918 metų vasario 16-ąją. Manau, kad ne, nes tokiu atveju nepriklausomos valstybės atsiradimas būtų tik palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas”, – sako istorikas Henrikas VAICEKAUSKAS, Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos vadovas. Pateikiame jo straipsnį.

Mūsų nepriklausomybės, kuri buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 dieną, ištakos glūdi XIX amžiuje. Netgi dar anksčiau, jau žlungant Abiejų Tautų Respublikai. 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublika priėmė pirmąją rašytinę Europoje ir antrąją pasaulyje (po JAV) konstituciją. Šios konstitucijos siekis -  modernizuoti valstybę - tapo esmine priežastimi, lėmusia Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperines ambicijas, kurios baigėsi galutiniu Abiejų tautų Respublikos padalijimu.  

1991 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo Lietuvos žingsnis į valstybingumą: antrojoje dalyje, būtinajame priede Abiejų Tautų Tarpusavio Pasižadėjimas, Lietuvai nustatytos lygios teisės su Lenkija. Dažnai, kalbant apie šią konstituciją, minima tik pirmoji jos dalis – Valdžios Įstatymas, kuriame Lietuva tikrai neminima.  

1795 metais Lietuva, netekusi galimybės savarankiškai tvarkytis, plėtoti savo kultūrą, švietimą, ūkį, 123 metams išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio. Iškilo didžiulis pavojus prarasti kalbą.  Kaip tik tuomet, XIX amžiuje, buvo žengti labai svarbūs žingsniai į Vasario 16-ąją.

Vilniaus universiteto įtakoje kilo kultūrinis judėjimas Žemaitijoje: vyskupas J.A.Giedraitis į lietuvių kalbą išvertė Naująjį testamentą, Dionizas Poška įrengė pirmąjį archeologinių radinių ir tautodailės muziejų, Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba, Simonas Stanevičius išleido antrąją lietuvių dainų knygą - pasakėčių rinkinį ,,Dainės žemaičių” ...

Vilniaus universiteto įtakoje subrendo būsimieji 1831 metų sukilimo dalyviai. Lygiai po šimtmečio tai pasikartojo: nepriklausomos Lietuvos mokyklose mokęsi ir universitetuose studijavę jaunuoliai tapo ginkluotos rezistencijos įkvėpėjais, dalyviais ir didvyriais.

Kitas didžiulis žingsnis į Vasario 16-ąją – žemaičių vyskupo Motiejus Valančiaus veikla, kuris lietuvino bažnyčią, rūpinosi lietuvių kunigų paskyrimu į svarbiausias parapijas, lietuviškų mokyklų steigimu, lietuviškų knygų leidyba ir jų platinimu, vadovavo blaivybės brolijų veiklai. To meto Europoje nerandame pavyzdžių, kad, siekiant išsaugoti kalbą, toks kiekis knygų būtų išspausdinta užsienyje ir nelegaliai gabenta į šalį. 1865–1904 m. išleisti 3954 lietuviški leidiniai (be periodinių).

Dar vienas milžiniškas žingsnis į Vasario 16-osios nepriklausomybę – dr. Jono Basanavičiaus1883 m. Ragainėje (Prūsijoje) pradėtas leisti laikraštis „Aušra“. Įsivaizduokime: pačiais juodžiausiais spaudos draudimo metais atsiranda lietuviškas laikraštis, kuriame rašoma apie Lietuvos istoriją. Ne bet kokią, o didingą. Rašoma apie lietuvių kalbos grožį. Ne bet kokios kalbos, o tokios, kuri yra seniausia tarp išlikusių indoeuropiečių. Žmonėms, kurie valdžios įstaigose galėjo kalbėti tik rusiškai, bažnyčiose melsti lenkiškai, buvo sakoma, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia, bet ir gražiausia...

Kita didžiulė „Aušros“ reikšmė - tam tikra būsimos nepriklausomybės deklaracija: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis“.

Šias idėjas tęsė 1886 m. Vinco Kudirkos pradėtas leisti „Varpas“, kuriame pirmą kartą viešai deklaruotas siekis atkurti nepriklausomą Lietuvą.

XX amžiaus pradžią žymėjo kitas labai reikšmingas žingsnis į nepriklausomybę - tuoj po spaudos draudimo panaikinimo, 1905 m. lapkričio 21-22 d., sušauktas Didysis Vilniaus seimas, kuriam pirmininkavo Jonas Basanavičius. Lietuviai, susirinkę į pirmąjį savo suvažiavimą, pasakė, kad caro vyriausybė yra priešas, o geresnį gyvenimą galima sukurti tik pakeitus senąją tvarką. Priimtas nutarimas dėl autonomijos, kuris pirmą kartą apibrėžė Lietuvą teritoriškai: „Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima, kad ir kitos Lietuvos tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių susivažiavimas nusprendė reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta  iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų ar kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi trijų Europos imperijų žlugimu. Dar nesibaigus karui,1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje lietuviai susirinko į konferenciją, kurioje iškeliamas siekis atkurti Lietuvos valstybę etnografinėse sienose.

Tam tikslui įgyvendinti išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną pasirašė deklaraciją apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Vasario 16-osios akte pabrėžiamas valstybės tęstinumas pabrėžiant, kad Lietuva atkurianti, o ne kurianti naują valstybę. Su sostine Vilniumi. Kiek vėliau Lenkija atplėš nuo Lietuvos Vilniaus kraštą ir tokiu būdu pademonstruos, kad mes, lietuviai, neturime teisės į savo valstybę. Mes parodėme, kad turime tą teisę ir galime kurti savo valstybę, savo istoriją. Beje, Vilniaus krašto užgrobimas sugriovė 6 valstybių - Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos ir Ukrainos - bandymą sukurti bloką dėl tarpusavio pripažinimo ir tarpusavio pagalbos.1920 m. Latvijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje tarp minėtų valstybių buvo sudaryta sutartis, kurią tereikėjo tik ratifikuoti. Sutartis dėl karinės konvencijos būtų tapusi galingu ginklu apsaugai nuo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.

Vasario 16-osios aktu Lietuvos Taryba kreipėsi į kitas valstybes, pabrėždama, kad Lietuvos nesaisto jokie ryšiai su kitomis, pirmiausiai su Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, valstybėmis: „... tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Buvo nelengva. Pradedant ginčais pačioje Lietuvos Taryboje: kas pirmininkaus Vasario 16-osios posėdžiui, ar įrašyti žodį galutinai ar neįrašyti – „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas“ ir kt. Tačiau šie sunkumai buvo įveikti.

Vėliau prasidėjo kovos dėl nepriklausomybės su rusais, lenkais ir vokiečiais. Užgrobiamas Vilniaus kraštas. Tai praradimas ištisiems devyniolikai metų. Tačiau nepriklausomybės kovose apginta Lietuva buvo tarptautiniu mastu pripažinta ir tapo Tautų Sąjungos nare.

Kiti laimėjimai? Jų daug ir visi reikšmingi. Štai Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuva. Įgijome uostą, turėjusį didžiulės įtakos šalies ūkio plėtrai. Kuriama ir puoselėjama kultūra: 1919 metais įkurtas Tautos teatras; 1922 metais – Valstybės teatras, Operos teatras.  

1922 m. pradėta gyvendinti žemės reforma, ,,davusi” modernų tiems laikams žemės ūkį su galinga kooperacija.

Kuriama švietimo sistema - įkurtos 9 aukštosios mokyklos: 1922 metais Kaune atidarytas universitetas, kuriam1930 m. suteiktas Vytauto Didžiojo vardas; 1924 metais įkurta Dotnuvos žemės ūkio akademija; 1931 metais – Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla; 1933 metais – Kauno konservatorija; 1934 metais – Klaipėdos prekybos institutas ir Aukštieji kūno kultūros kursai Kaune; 1935 metais – Dailės institutas Kaune ir Pedagoginis institutas Klaipėdoje; 1936 metais – Kauno veterinarijos akademija. 1927 metais pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas, kuris padėjo pagrindus vieningai švietimo sistemai.

Kuriama moderni literatūra ir kiti menai. Užaugo Vakarų Europoje studijavusi inteligentijos karta, sovietinės okupacijos metu  stojusi į ginkluotą rezistenciją ir disidentinį judėjimą už laisvę.

Lietuvos Respublika turėjo demokratijos problemų, kaip, beje, ir kitos Europos valstybės. Neabejotinai jas būtų įveikusi. Jei ne 1940 metų sovietinė okupacija. Mūsų 1918 metų vasario 16-osios Respublika antrą kartą išnyko iš politinio pasaulio valstybių žemėlapio.

Tačiau neišnyko laisvės troškimas, kurį įkūnijo Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas. Nacių okupacijos metais buvo tikima Atlanto Chartija, jog po karo visos tautos vėl bus laisvos.1944 m. vasario 16-ąją, kai generolas P. Plechavičius paskelbė atsišaukimą ir savanorių kvietimą kovoti būtent už laisvą Atlanto Chartijos Lietuvą, vietoj 5000 į Lietuvos vietinę rinktinę įstojo 12 000 vyrų. Tik gimusi būsima nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, vokiečiams pabandžius pajungti sau, buvo paleista...

Rudąją okupaciją pakeitė raudonoji. Ginkluotas rezistencinis pasipriešinimas, o vėliau - disidentinis sąjūdis palaikė kovojančios Lietuvos laisvės troškimą.

1949 m. gimė antroji Vasario 16-osios deklaracija. Deklaracija, kurią pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba (8 karinių apygardų vadai), patvirtino nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumą. Ši deklaracija – tai gairės būsimai Lietuvos nepriklausomybei, kurios reikės laukti ištisus 41 metus.

1949 m. vasario 16-osios deklaracijoje buvo pasakyta, kad „valstybinė Lietuvos santvarka yra demokratinė Respublika, kurios valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išsirinktą Seimą ir jo sudarytą Vyriausybę“.  Kitas svarbus aspektas – „valstybės atkūrimas vyksta pagal demokratinės1922 m. Konstitucijos dvasią“.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba akcentavo, kad „asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę tėvynę bendradarbiavimu, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“. Kitas teiginys – „komunistų partija kaip diktatūrinė ir priešiška kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomybei – nelaikoma teisine partija“.

1949 m. vasario 16-osios deklaracijos reikšmė – patvirtintas nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumas, kurį dar beveik pusę šimtmečio stiprins disidentinis sąjūdis ir Katalikų bažnyčios kronika.

1949 m. vasario 16-osios deklaracijos siekiai ir idealai buvo įkūnyti 1990 m. Kovo 11-oje.

1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas ir 1949 metų Vasario 16-osios deklaracija liudija, kad nepriklausomybė neatsiranda staiga ir iš nieko. Nepriklausomybė gimsta iš laisvės troškimo ir orumo jausmo, kurie glūdi ir bręsta tautoje.

Su Vasario 16-ąja!

Henrikas VAICEKAUSKAS