Šiemet sukanka 410 metų, kai Kėdainiuose senos XV–XVI a. perkėlos per Nevėžio upę vietoje buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas. Apie tiltą per Nevėžį rašo Jūratė Nekrašienė,  Kėdainių krašto muziejaus muziejininkė, („Kėdainių garsas“)

1602 m. jis tapo svarbiu abiejų Kėdainių pusių ir dviejų pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių – Žemaitijos ir Trakų kunigaikštysčių – jungtimi. Tiltas buvo ne tik regioninės reikšmės komunikacinis statinys, bet ir valstybinės reikšmės strateginis objektas. Juo iš sostinės Vilniaus buvo keliaujama į Žemaitiją, iš Kauno – į Rygą. Pasak XVII a. istorinių šaltinių, tiltas ir per jį ėję valstybinės reikšmės keliai buvo gerai prižiūrėti ir nuolat tvarkomi.

XIX a. per tiltą ėjo Kauno–Sankt Peterburgo pašto traktas.
1830–1831 m. sukilimo prieš carinį režimą metu tiltas tapo svarbiu sukilėlių gynybos objektu. 1831 m. balandžio 29 d. malšinti sukilėlių iš Kauno į Kėdainius per Labūnavą žygiavo 3000 pėstininkų ir 2000 raitelių carinė kariuomenė, vedama generolo N. Sulimos. Sukilėlių būrys, kurį sudarė 100 šaulių, 100 dalgininkų ir 80 raitelių, vadovaujamas M. Prozoro, įsitvirtino dešinėje Kėdainių pusėje.
Gavęs žinią apie priešo pajėgas ir supratęs, kad puolimą atremti bus sunku, M. Prozoras griebėsi gudrybės. Sumanęs pasinaudoti pavasariniu potvyniu, jis įsakė nupjauti medinius tilto turėklus ir nuimti keliasdešimt skersinių lentų.

Nepastebėję nuimtų lentų, carinės kavalerijos raiteliai susigrūdo ant tilto. Paleidę ugnį, sukilėliai keliasdešimt raitelių nukovė. Po nesėkmingo puolimo rusai atsitraukė, bet atsitokėję vėl puolė sukilėlius. Po 6 valandų įnirtingo šturmo sukilėliai vis tik neatsilaikė ir, prisidengę vakaro tamsa, pasitraukė į Dotnuvą. Per puolimą žuvo 300 caro kareivių, apie 100 buvo sunkiai sužeista. Sukilėliai neteko 20 žmonių, 17 buvo sužeista.
Apšaudant Kėdainius artilerijos pabūklais, įvyko kurioziškas nuotykis. Vienas carinių pabūklų paleistas sviedinys nuklydo, išmušė Didžiosios sinagogos sieną, prašvilpė virš besimeldžiančiųjų žydų galvų ir nesprogęs išlėkė lauk. Žydai tai palaikė stebuklu ir įvykiui atminti sienose paliko sviedinio muštas skyles.

Ankstyviausias tilto piešinys padarytas 1875 m. garsaus lietuvių dailininko Napoleono Ordos.

Piešinyje pavaizduota tilto forma ir konstrukcija paprastos, būdingos XIX a tiltams. Tiltas turėjo tris iš plytų mūrytas atramas, medinių sijų konstrukciją, lentomis klotą važiuojamąją dalį ir medines atramas šonuose. Abi prietilčio pusės buvo grįstos lauko rieduliais su nuolydžiais į Didžiąją ir Kauno gatves. Prie tilto, dešinėje Nevėžio pakrantėje, šliejosi trijų aukštų mūrinis pastatas, kuriame nuo XVII a. veikė miesto muitinė. Joje į Kėdainius atvykstantieji pirkliai privalėjo sumokėti muito mokestį, renkamą miesto būklei gerinti.

Daugiau apie tiltą žinome iš XX a. pr.–XX  a. vid. nuotraukų.
Ankstyviausios tilto nuotraukos darytos 1908 m. Tiltas turėjo penkias ant tvirto lauko riedulių pagrindo iš plytų mūrytas stačiakampio formos atramas. Jų lizduose buvo įtvirtintos važiuojamosios dalies medinės sijos. Išilgai tilto buvo paklotos plačios lentos. Abiejuose tilto šonuose padarytos paprastų formų, maždaug 1,4 aukščio medinės atramos. Abu prietilčiai buvo nuožulnūs, iškloti lentomis ir turėjo medines atramas.

Per I Pasaulinį karą tiltas buvo apgriautas.
Po karo, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tiltas buvo rekonstruotas. Jo forma ir konstrukcija atitiko modernaus laikmečio stilistiką. Medinė važiuojamoji tilto dalis pastatyta ant medinių sijų, pritvirtintų mūrinių atramų lizduose. Prie mūrinių tilto atramų iš šiaurės pusės pritvirtinti polaidžio ledams laužyti trikampiai mediniai ledlaužiai. Važiuojamoji tilto dalis buvo išklota lentomis, o medinės atramos šonuose padarytos paprastos ir santūrių formų. Tiltas buvo gražių proporcijų, gerai įsikomponavo į abiejų pusių Kėdainių panoramą ir atitiko jaukaus periferijos miesto dvasią.


Tiltas funkcionavo ir puošė Kėdainių miesto panoramą iki 1961 m., vėliau jis buvo rekonstruotas. Jo vietoje padarytas siauras ir negražių proporcijų gelžbetonis pėsčiųjų tiltas, kuris menkina senosios miesto dalies vaizdą, sukelia neišbaigto ir laikino statinio pojūtį.

Paskutinė 1959 m. tilto nuotrauka (Autorius. G. Grinevičius)