Dažno kėdainiečio paklausus, ką jis pasiūlytų savame krašte aplankyti, nuskamba keli pavadinimai: Paberžė, Šeteniai, Šventybrastis. Pastarasis kaimas vilioja Sukilėlių slėniu, Česlovo Milošo senelių kapais, tūkstantmečiais ąžuolais ir Kristaus Atsimainymo bažnyčia.

Šventybrastis – gyvenvietė Kėdainių rajono šiaurėje, kairiajame Nevėžio krante, šalia kelio Vilainiai–Krekenava. Per kaimą teka Nevėžio intakas – Brasta, kuris padėjo pamatus kaimo pavadinimui. Pasakojama, kad kalnelyje, ant kurio dabar stovi medinė bažnyčia, buvo pagonių šventvietė, ten degusi amžinoji ugnis. Taigi ši vieta nuo seno buvusi šventų apeigų objektas. Kadangi netoliese teka Brastos upelis, tai gyvenvietė pavadinta Šventybrasčiu. 

Turtinga kaimo praeitis 

Šventybrastyje yra Sukilėlių slėnis, taip pat Č. Milošo senelių kapas. Nuo bažnyčios Nevėžio šlaitu besileidžiantys laiptai veda prie Nepriklausomybės paminklo, kurį 1937 metais sukūrė skulptorius Kostas Rameika. Sovietmečiu paminklą vietiniai gyventojai saugodami nuo sunaikinimo užkasė, o 1989 metų pavasarį paminklą atkasė, restauravo ir vėl pastatė toje pačioje vietoje. Apylinkėse įkurtas Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis. Šalia kaimo augantys Šventybrasčio ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Jie auga Nevėžio pakrantėje, prie Brastos upelio. Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, apaugusi ąžuolais. Šiandien teišlikę keturi. Medžių aukštis 21–24 m, skersmuo 1,2–1,8 m. Dar 1960 metais ąžuolai paskelbti gamtos, nuo 1987 metų jie laikomi respublikinės reikšmės paminklais. 

Žymų pėdsaką Šventybrastyje paliko 1863 metų sukilėliai. Tų metų spalį čia vyko Antano Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Žuvę kovotojai palaidoti Šventybrastyje. Brastos upelio pakrantėje išlikę sukilėlių kapai (Sukilėlių slėnis), kuriuose palaidoti 75 sukilėliai. 1938 metais jiems pastatytas betoninis paminklas, išlikęs iki šiol.

 Šventybrastyje 1938 metais pastatytas betoninis paminklas 75 žuvusiems 1863 metų sukilimo dalyviams 

Ne vienas bažnyčios šeimininkas 

Šventybrasčio koplyčios statytoju laikomas Zavišinės dvaro savininkas, Civkoveco seniūnas Ignacas Zaviša. Katalikiški Dievo namai buvo pastatyti šventoje vietoje. Juos 1774 metais pašventino Apytalaukio klebonas Jurgis Mingaila. Pirmaisiais bažnyčios globėjais buvo Zavišinės dvaro savininkai Zavišos. Ši giminė dvarą valdė ganėtinai ilgai – nuo šešioliktojo amžiaus pabaigos iki 1828 metų, kai bažnyčios inventorizavimo byla teigia, kad koplyčia jau priklausė teisėjui Mykolui Augustauskiui. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, Augustauskių giminė pasibaigė, nelikus palikuonių. Palaidojus paskutinį tos giminės narį, rūsio durų raktai buvo įmesti į rūsį ir durys užtrenktos amžiams. Apskritai Šventybrasčio bažnyčios šventoriaus žemėje ne vienas turtingas bajoras buvo išsimūrijęs giminės laidojimo rūsį. Panašiai amžino poilsio atgulę ir Č. Milošo proseneliai Siručiai. 

Netoli bažnyčios Č. Milošo senelių kapas

Po M. Augustauskio Šventybrasčio koplyčios globa perėjo Jankauskų giminei, kurios ženklai išlikę bažnyčios interjere. 

Negali pasigirti tyrinėjimais 

Šventybrasčio bažnyčia mokslininkų mažai tyrinėta. Kiek išsamesnių žinių apie ją galima rasti Vaidos Kamuntavičienės ir Laimos Šinkūnaitės mokslo monografijoje „Apytalaukio parapija“. Šioje knygoje teigiama, kad remiantis istoriniais šaltiniais, saugomais Kauno arkivyskupijos kurijos archyve apie Šventybrastį, rašoma: „Šventovė iki 1859 metų buvo kaip koplyčia, kunigas gyveno dvare, dabar gi filija be parapijos teisių ir ribų.“ Dokumentuose pastebėta, kad Liudvikas Jankauskas 1880 metais prie bažnyčios šonų pristatė mūro koplyčią ir zakristiją, o 1878 metais buvo pastatyta medinė varpinė, nors 1820 metų inventorizacija liudija, kad jau tada šventoriuje ant pamatų stovėjo medinė varpinė. Iš bažnyčios ataskaitų matoma, kad ją buvo nuolat rūpinamasi. Dar 1828 metų apraše pirmąkart apibūdintas Šventybrasčio bažnytėlės planas. Pažymėta, kad ji buvo kryžiaus formos, bet neaišku, kas užpildė kryžmos erdves. 

Rūsiuose - palaidojimai 

Po koplytėle esančiame rūsyje ligi šių dienų išliko Jankauskų (dešinėje pusėje) ir Vainauskų (kairėje pusėje) giminių atstovų palaidojimai. Ne visos kriptos turi lenteles, tačiau iš esamų galima teigti, kad ankstyviausias palaidojimas – 1840 metais mirusių Angelės ir Ksaveros Jankauskaičių. 1850 metais buvo palaidotas Pranciškus Jankauskas, gimęs 1801 metais. 

Vainauskai po bažnytėle laidoti nuo dvidešimtojo amžiaus. Anksčiausiai iš šios giminės palaidotas 1902 metais miręs 72 metų amžiaus Felicijonas Vainauskas, medicinos daktaras, profesorius. Greta jo ilsisi dar bent keturi giminaičiai. Vainauskai buvo paskutiniai Zavišinės dvaro savininkai bei bažnytėlės globėjai. Antrojo pasaulinio karo metais jie pasitraukė į Lenkiją. Dėl rūsių įrengimo laiko yra įvairių svarstymų, tačiau tikslių duomenų nerasta. 

Viduje daug skausmo elementų 

Bažnytėlės vidus pirmą kartą aprašytas 1820 metais. Tada pastebėta, kad jos vidus išklijuotas žaliu popieriumi. Bažnyčioje buvo medinė drožinėta sakykla, o varpelis svėrė 25 svarus. 

Didysis altorius medinis, tinkamai nudažytas. Pirmajame tarpsnyje kabojo ant lentų tapytas Viešpaties Atsimainymo paveikslas, antrajame tarpsnyje pavaizduota Švč. Jėzaus Širdis. Bažnytėlėje įrengti mediniai, dažyti, stalių darbo šoniniai vieno laiptelio altoriai, juose paveikslai. Viename – Švč. Mergelės Sopulingosios atvaizdas su paaukstuota karūna, kitame – kankinės Šv. Barboros atvaizdas. 

Taigi visi trys altoriai įrengti presbiterijoje, juose ryški skausmo tematika. Bažnyčios sienos papuoštos paveikslais, tarp kurių ir Šventojo Ignaco, turėjusio priminti bažnyčios įkūrėją Ignacą Zavišą. 

Bažnyčios viduje gausu įvairių šventų paveikslų

Šv. Mišios – ir už įkūrėjus 

Bažnytiniai įrašai byloja, kad aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje Šventybrasčio koplyčioje per savaitę, be kasdienių pamaldų, buvo aukojamos vienerios įpareigotinės Šv. Mišios už fundatorius. 

1782 metų gegužės 5 dieną popiežius Pijus VI Šventybrasčio koplyčiai suteikė Šv. Barboros kankinės ir Kristaus Atsimainymo atlaidus. Kadangi šios bažnytėlės savininkai ir pagrindiniai mecenatai buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai, tiesiogiai bendravę su paprastais žmonėmis, tai ji tapo mėgiama ir gausiai lankoma aplinkinių valstiečių. 

Vilija Mockuvienė, „Kėdainių mugė“