Neseniai Kėdainiuose vyko vadinamosios Švedijos dienos – Kėdainių lietuvių ir švedų draugija minėjo veiklos 15-metį. Vienas iš ta proga vykusių renginių, surengtas kartu su Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešąja biblioteka, − Švedijos instituto parodos „Scenos iš švediškų detektyvų“ atidarymas.

Paroda veiks rugsėjį ir spalį, tad galite nueiti ir pasižiūrėti puikių stendų, atvežtų iš Švedijos ambasados Lietuvoje, Vilniuje. Bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriujetaip pat veikia paroda „Tiltą per jūrą tiesia knyga“ (pristatomos skaitomiausios švedų literatūros knygos mūsų bibliotekoje), o Vaikų skyriuje– parodėlė,,Švedų rašytojų knygas mėgsta ir Lietuvos vaikai“. Yra stendas, skirtas ir pačiai draugijai.

Beje, ambasada atvežė ir dovanų, ne tik kilnojamąją parodą. Keli nauji detektyvai buvo skirti bibliotekai, juos gali imti ir skaityti visi, kas tik nori, o atvežtos knygutės, bukletai, žemėlapiai, lankstukai kaip dalomoji medžiaga apie Švediją buvo greitai išsidalinti atėjusiųjų į parodos atidarymą.

„Nors Švedijoje įvykdoma nedaug žmogžudysčių, tačiau švedų detektyvinis romanas per trumpą laiką tapo išskirtiniu švedų literatūros žanru ir įgijo pasaulinį pripažinimą. Šiuose romanuose aprašoma visa Švedija – nuo Gotlando rytuose iki Fjelbakos vakaruose, nuo Istado pietuose iki Kirunos šiaurėje. Detektyvuose šią šalį galima pamatyti iš kitos perspektyvos – per žmogžudysčių tyrimus, kuriuose svarbiausia ne nusikaltimai, o švediškasis visuomenės modelis ir žmogaus psichologija. Švedų detektyviniam romanui – kiek daugiau nei šimtas dvidešimt metų. Šio žanro pradžia laikomi 1893-ieji, kai buvo išleistas „Stokholmo detektyvas“, pasirašytas Princo Pjero pseudonimu“. Tokį supažindinantį įrašą galima perskaityti pirmajame stende. Kituose stenduose išdėstyti trumpi aprašai apie populiariausius Švedijos detektyvų autorius.

Tikrai, daugelis mūsų mėgsta skaityti švedų autorių detektyvus, žiūrėti švediškus detektyvinius filmus. Stiegas Larssonas, Henningas Mankellis, Camilla Läckberg, Karen Alvtegen, Johanas Theorinas, Larsas Kepleris – rašytojai, kurie džiugina ne tik pasaulio, bet ir mūsų skaitytojų širdis. O kuo gi mums, lietuviams, patrauklūs šiaurietiški trileriai? Gyvename kaimynystėje, toje pačioje vidutinio klimato juostoje ir nepaisant socialinių bei ekonominių skirtumų esame, ko gero, panašūs. O panašus panašų juk traukia.

Sklandi kalba, paprasti žmonės, dažnai uždari ir nekalbūs, vengiantys nereikalingos sumaišties ir triukšmo. Čia nėra herojų, kurie šaudo, gaudo ir vienu smūgiu patiesia kelis priešus, kaip amerikietiškuose trileriuose. Nėra aristokratų, aukštuomenės gyvenimo aprašymų, kaip anglų detektyvuose. Viskas vyksta be didelės euforijos ir pompastikos, lėtai ir neskubant tarsi vyniojamas išsišakojęs, platus siužetas, artėjama užsibrėžto tikslo link.

Daugelyje švedų kūrinių pasakojamos paprastų žmonių gyvenimiškos istorijos, kuriose kiekvienas veikėjas gali bet kada įvykdyti nusikaltimą. Dažniausiai čia svarbiausias psichologinis kūrinio aspektas.

Tie, kas nori pažinti žmogaus psichologiją, taip pat ir Švedijos gyvenimą, kas nori pasimėgauti įdomiais, įtraukiančiais siužetais ir aiškia, lengvai suprantama literatūrine kalba, prašom, skaitykite švediškus, apskritai skandinaviškus detektyvus. Tik negalvokite, kad tai neva paprasta literatūra. Parašyti gerą detektyvą gali tik labai kantrus, išmanus, talentingas ir darbštus žmogus. Gero detektyvo sukūrimas, mums, lietuviams, matyt, kiek per kietas ir neįkandamas riešutas, reikalaujantis daug specifinių žinių, geros kvalifikuotų pagalbininkų komandos ir daug kruopštaus darbo. Ar daug žinote lietuvių detektyvų autorių?

Na, dėl lietuvių gal kitą kartą, dabar eikite pasižiūrėti parodos „Scenos iš švediškų detektyvų“ ir pasiimti paskaityti iš bibliotekos naujų, ambasados dovanotų, knygų, kol jų yra.

Rūta Švedienė