Kėdainių rajone, Šėtos parapijoje, Pramislavos kaime, vietinių kraštiečių vadinamoje Dirsynėje, gimtojoje Adelės Dirsytės sodybos vietoje pašventintas Jo Ekscelencijos Arkivyskupo emerito Liongino Virbalo SJ iniciatyva ir rūpesčiu pastatytas koplytstulpis. Tautodailininko Adolfo Teresiaus kurtas medinis koplytstulpis  skirtas ypatingos kraštietės Adelės Dirsytės atminimui įamžinti. Čia susirinko mokiniai, kunigai, šviesuoliai, kraštiečiai.

Visos dienos iškilmės sekmadienį Šėtoje buvo skirtos Adelės Dirsytės – paprastos katalikės pasaulietės, mokytojos ateitininkės, tremtinės, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorės ir Dievo Tarnaitės 110 -ųjų gimimo metinių paminėjimui.

„Esu dėkingas Kauno arkivyskupijos kunigams ir Šėtos gyventojams, kraštiečiams visiems, kurie traukia iš užmaršties šią  nuostabią asmenybę, pristato jos darbus naujai , saugo atminimą ir tokiu būdu dovanoja mums daugiau tiesos ir tikėjimo“, – kalbėjo rajono meras Valentinas Tamulis.

Po koplytstulpio šventinimo ceremonijos Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje šventąsias Mišias aukojo Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupijos apaštalinis administratorius A. Jurevičius, arkivyskupai emeritai – Sigitas Tamkevičius SJ, Lionginas Virbalas SJ, kunigai.

Homiliją sakė Arkivyskupas S. Tamkevičius. Rožinio malda buvo transliuojama per Marijos radiją.

Po šv. Mišių Šėtos kultūros centre vykusioje konferencijoje buvo išklausyti autentiški Aldonos Draudvilienės  ir Pranutės Vaišnorienės liudijimai. Abi moterys kalėjo kartu su šviesuole Adele Dirsyte.

Konferencijoje Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis įteikė aukščiausią rajono apdovanojimą – Garbės ženklą  – Jo Ekscelencijai Arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui, Jo Ekscelencijai Arkivyskupui emeritui Lionginui Virbalui ir Jo Ekscelencijai, dabartiniam Kauno Arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui Algirdui Jurevičiui už siekį ypatingai įamžinti, įprasminti ir skleisti Adelės Dirsytės nuopelnus visame pasaulyje.

2000-aisiais Kauno Arkivyskupijos arkivyskupo, ragavusio tremtinio duonos, Sigito Tamkevičiaus iniciatyva buvo pradėta A. Dirsytės beatifikacijos byla, siekiant ją paskelbti palaimintąja.

„2018 metais su kunigu Virbalu Lionginu kartu nuvykome į Adelės Dirsytės gimtinę ir pradėjome kurti planus“, – prisimena Danutė Mykolaitienė (tuometinė Šėtos seniūnė, dabar – savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja). „Tai mūsų metų darbas, tylus ramus. Puoselėjome, brandinome ir labai džiaugiuosi tuo, kas dabar visų pastangomis yra padaryta. Susitelkė visa bendruomenė, apsijungėme  ir labai gražiai dirbome, kunigai, bažnyčia, mokykla, seniūnija  ir kiti žmonės. Tačiau mes esame tik pusiaukelėje, nes dabar laukėsime galutinio sprendimo beatifikacijos byloje – mūsų bendruomenei tai labai reikšmingas įvykis“, – pridūrė D. Mykolaitienė.

Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkstančių naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir 114 kankinių Lietuvoje Adėlė Dirsytė įrašyta į XX a. Bažnyčios kankinių sąrašą, kuris buvo šv. Jono Pauliaus II iškilmingai paskelbtas 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje.

1999 metais po mirties Adelė Dirsytė buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.

Po konferencijos vyko bendruomeninė agapė.

 Svečiai lankėsi ir Šėtos gimnazijoje 2018 metais įrengtame Adelės Dirsytės tikybos kabinete bei muziejuje, kur yra nuolatinis Adelės Dirsytės atminimo stendas.

 Adelė Dirsytė gimė ir užaugo pamaldžioje ūkininkų Agotos ir Antano Dirsių šeimoje, Pramislavos vienkiemyje. Šeimoje buvo šeši vaikai. Mergina mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, Šėtos gimnazijoje, baigė Kėdainių gimnaziją. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo Lietuvos katalikų moterų draugijos, ateitininkų veikloje, bendradarbiavo spaudoje, kūrė religinę poeziją, rūpinosi našlaičiais ir vargšais, mokytojavo Vilniuje.

1946 metais apkaltinta antisovietine veikla, buvo suimta ir karinio tribunolo nuteista 10 metų kalėjimo ir 5 metų tremties atimant teisę grįžti į Lietuvą.

Kalėdama lageriuose iki pat jos nukankinimo Adelė Dirsytė nuolat skleidė šviesą, tikėjimą ir viltį.  Mokė kalinius ir  nuteistuosius stiprybės, ištikimai meldėsi ir būrė kitus tremtinius maldai. Tremtyje tai buvo nusikalstama veikla, dėl kurios moteris buvo žiauriai kankinta ir nesulaukusi laisvės mirė. Sibiro tremtyje net rašė maldas kur tik galėjo: ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Juos surišdavo ir padarydavo maldaknyges.

Ypatinga tauri moters dvasia ir stiprybė įkvepia ir liudija, kad ir sunkiausiais momentais žmogus pajėgus suteikti paguodą kitam žmogui.