Bene pirmoji savivaldybė, kuri sukūrė savitą atliekų surinkimo iš gyventojų sistemą, buvo Kėdainių  Nors miestiečiai vis dar mėgsta palikti maišelius su šiukšlėmis netikėtose vietose, už jų surinkimą iš konteinerių solidarumo mokestį moka visi. Sunkiau Kėdainiams susidoroti su daugelį Lietuvos vietovių, kuriose yra pramonė ar stambūs ūkiai, varginančiais kvapais. Apie tai kalbamės su Kėdainių rajono meru Rimantu Diliūnu.

-          Mere, gerąją Kėdainių savivaldybės patirtį tvarkant atliekas perėmė nemažai savivaldybių. Ką tokio išskirtinio sukūrėte?

-          Kelias, nueitas diegiant atliekų surinkimo sistemą, nebuvo lengvas. Prieš penkiolika metų Kėdainiuose buvo net 45 sąvartynai. Žmonės tuo metu buvo įpratę nesureikšminti to, kur keliauja atliekos iš jų namų ir kaip jos tvarkomos. Artėjant 2000 – iesiems visiems  sodybų gyventojams buvo  pasiūlyti  individualūs  konteineriai, pristatyta bendro naudojimo konteinerių. Taryba nusprendė, jog vienodą solidarumo mokestį moka visi ir tai, kas lieka nereikalinga buityje, gali mesti į bet kurį bendrojo naudojimo konteinerį – jeigu tik patogu.

-          Gyventojai džiugiai priėmė šią žinią?

-          Išmesti šiukšles į bet kurį konteinerį yra patogu. Ir kaimynas tuomet nepyksta, kad taip padarei, nes vienodos taisyklės ir vienodi mokesčiai galioja visiems. Tačiau atsiskaityti už darbus kėdainiečiai neskubėjo. Pražioje mokestį tesurinkdavome iš trečdalio gyventojų. Dabar skaičiai siekia beveik 100 proc. Nuo 2003 metų  surinkta daugiau nei 18 mln. 700 tūkst. litų rinkliavos.

-          Vadinasi, nepalaikote kitų mokesčių už atliekų surinkimą apskaičiavimo būdų?

-          Musiškis pasiteisino. Kituose miestuose mokestis apskaičiuojamas pagal tai,  koks yra buto plotas. Dėl to kilo daug pykčio.

-          Kokio dydžio yra solidarumo mokestis?

-          35 litai per metus gyvenantiems kaimiškoje vietovėje ir 53 litai įsikūrusiems mieste. Taryba yra numačiusi, kam šis mokestis finansuojamas. Dalis socialiai remtinų asmenų jo nemoka.

-          Ar daug atliekų išvežama į dabar jau vienintelį Kėdainiuose sąvartyną?

-          Skaičiavome, kad per metus vienas gyventojas „pagamina“ iki 240 kilogramų atliekų. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Šiukšlių į sąvartyną kasmet patenka daugiau nei planavome. Todėl dabar pastatėme rūšiavimo linija, kuri tinkamas perdirbti atliekas atskirs.

-          O gyventojai atliekų nerūšiuoja?

-          Jie moka solidarumo mokestį ir tikisi, kad paslauga bus atlikta. Rūšiuoti daugelis nenusiteikę. Nebus pakankamai tam skirtų konteinerių, vadinasi, sistema neveiks. Apskritai, žmonėms nuolat reikia priminti apie atliekų surinkimą, raginti jų nemėtyti pakėlėse, o palikti artimiausiame konteineryje. Prieš kelis mėnesius pradėti dalinti konteineriai žaliosioms atliekoms. Jų gyventojams skirta  5000. Privačioms valdoms komunalinėms atliekoms visoje savivaldybėje paslaugos teikėjas išdalino 10 000 konteinerių, bendro naudojimo konteinerių skirta  – daugiau nei 1000, o rūšiavimui  skirtų – 500 vnt.

-          Vienodas mokestis, mieste daug konteinerių. Kėdainiuose šiukšlės nesimėto?

-          Net ir esant tokiai sistemai pasitaiko įvairių situacijų. Važiuoju namo ir žiūriu – stotelėje sudėti penki maišeliai su atliekomis. Su mintimi, kad jie bus išvežti į sąvartyną. Kodėl stotelėje? Kodėl neišmesti į artimiausią konteinerį? Vis dar sudėtinga ir su mėgstančiais stovyklauti vaizdingose vietose. Daugelis jų taip ir nesurenka atliekų, kurias, besiilsėdami, patys ir „pagamina“.

-          O kaip su ne vienerius metus Kėdainius kankinančiais nemaloniais kvapais?

-          Kol kas būdoo išspręsti šiai problemai nerandame. Kiaulių ūkis yra miesto pakraštyje, bet, esant tam tikroms sąlygoms, kvapas jaučiamas daugelyje Kėdainių vietų. Ne sykį higienistai jį matavo ir bandė rasti pažeidimus. Tačiau higienos normų jis neviršija. Situacija sudėtinga. Nes jai tokie ūkiai ar pramonės įmones išsikeltų dar toliau į laukus, problema nedingtų. Kvaai laukais sklinda plačiai. Esame ne sykį į posėdžius kvietę ir verslininkus. Jie pripažįsta, jog įmanoma įsigyti itin brangias sistemas, galinčias užkirsti kelią kvapo sklidimui. Tačiau investicijos sudėtingais ekonominiais laikais neatsipirktų. Ši problema aktuali daugeliui Lietuvos vietovių, kur ūkiai ar pramonė yra arti gyventojų.

-          Bet, nepaisant problemų, miestas gražėja?

-          Daugelis didmiesčių, kaip ir mes, rūpinasi senamiesčių sutvarkymu. Kol kas nėra vieningo patikimo modelio, kuris leistų užtikrinti, kad pastatai, priklausantys skirtingiems savininkams, būtų vieningai sutvarkyti. Mėginame rasti turto turėtojus, su jais kalbėtis. Svertų, kaip išspręsti problemą, randame, bet dažniausiai neturime į ką kreiptis. Pastatų savininkai – užsienyje, į skiriamas baudas jie nereaguoja, į laiškus neatsako. Ateityje gal rasime būdą finansiškai padėti besitvarkantiesiems. O kol kas galime prisidėti tik patarimais ir konsultacijomis.

Kalbino Kristina Kučinskaitė