Minėdami Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, turėtume prisiminti vieną iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno autorių, gydytoją ir rašytoją Vincą Kudirką. Apie daktaro Vinco kudirkos gyvenimą ir veiklą įdomios medžiagos pavyko surasti 1924 m. „Medicinos“ žurnaluose.

1924 m. gruodžio 8 d. Kauno medicinos draugijos viešajame iškilmingajame posėdyje buvo paminėta daktaro Vinco Kudirkos 25 metų mirimo sukaktis. V. Kudirkos atminimui pagerbti daktaras J. Staugaitis perskaitė pranešimą, kuriame plačiausiai buvo nušviesta V. Kudirkos gydytojo veikla.

V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apskrityje. Dar mokydamasis Paežerių pradžios mokykloje pasižymėjo visokeriopais gabumais. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje pasižymėjo kaip meno mėgėjas. Baigęs gimnaziją sidabro medaliu, studijas pasirinko Varšuvos universitete, nors Maskvos universitete studentams buvo skiriama stipendija, bet V .Kudirką, matyt, labiau imponavo lenkiškoji kultūra nei rusiška. Varšuvos universitete pirmus metus V, Kudirka studijavo filologiją ir tik po metų perėjo į Medicinos fakulteto pirmąjį kursą. Tėvo verčiamas jis dvejus metus mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, bet buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos.

Studijos Varšuvos universitete

Gydytojo profesiją V. Kudirka pasirinko gal ir todėl, kad gauti tarnybą carinės Rusijos Kauno, Vilniaus ar Seinų gubernijose buvo neįmanoma. Tiems, kurie išėję aukštuosius mokslus, manė grįžti savo tėvynėn, apsigyventi savo gimtajame krašte ir darbuotis tautiečių labui, teliko vienintelė išeitis – pasirinktį laisvąją gydytojo ar advokato profesiją, nes tiktai šių profesijų atstovams nebuvo užkirstas kelias apsigyventi savo krašte. V. Kudirka 1885 metais už „Aušroje“ išspausdintus satyrinius eilėraščius buvo suimtas, pašalintas iš Varšuvos universiteto. Po dviejų metų jis grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 metais. V. Kudirka įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių  studentų draugiją „Lietuva“ ir 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo kelerius metus. Jo iniciatyva buvo leidžiamas ir ūkininkams skirtas laikraštis „Ūkininkas“.

Vincas Kudirkra – Šakių gydytojas

Šakiuose V. Kudirka dirbo gydytoju nuo 1890 m. iki 1894 m. Notaras P. Strimavičius prisimena, kad daktaras V, Kudirka į Šakius atvyko pavasarį ar vasaros pradžioje ir į varpininkų suvažiavimą atvyko tiesiai iš Šakių. Tada Šakiuose jau dirbo patyręs gydytojas Dr. Šutskveris ir V. Kudirkai teko atlaikyti sunkią konkurenciją su žymiai vyresnius ir labiau patyrusiu kolega. Tuo metu Šakiuose buvo sunku gauti butą ir laikinai gydytojas apsigyveno pas Šakių kleboną ir tik vėliau pavyko išsinuomoti 4 kambarių butą, kur buvo geros sąlygos priiminėti ligonius. Vincas Kudirka kėlė labai griežtus reikalavimus gydytojams, kad jie nebūtų lupikai, kad būtų sąžiningi, kad pakankamai mokėtų savo specialybę ir netaptų apgavikais. V. Kudirka  teikdavo pagalbą nėščiosioms, atlikdavo operacijas mažosios chirurgijos srityje ir buvo apsirūpinęs visais reikalingais instrumentais, turėjo įvairių medicinos sričių literatūros. Jeigu V. Kudirkai būtų lemta ilgiau  gyventi ir ilgiau užsiimti medicinos praktika, tai jis dėl nepaprastų savo gabumų ir sąžiningumo būtų aplenkęs ne vieną gydytoją. V. Kudirka nebuvo atsidavęs tik medicinai. Jo idealas gydytojas – liaudies švietėjas. V. Kudirka nemokėjo meluoti, nemėgo girtis dėl gydymo pasiekimų, apie savo konkurentus niekada blogai neatsiliepdavo, neturėjo agentų ligoniams pritraukti. V. Kudirka  kaip gydytojas nebuvo brangininkas. Lankydavo ligonius ir namuose, vykdavo į kaimus, Gelgaudiškio ir Zyplių dvarus. Mėnesio pajamos siekdavo 120–200 rublių.

Kad gydymas neatsietų per daug brangiai ir visiems būtų prieinamas V. Kudirka vengė išrašinėti brangių vaistų, todėl jis nepatiko vaistininkams ir niekada iš vaistininkų nereikalaudavo procentų nuo savo receptų ir griežtai smerkė tuos gydytojus, kurie tokius procentus (iki 10 proc.) iš vaistininkų imdavo.

Laisvu nuo gydytojavimo metu V. Kudirka rašė, drauge su jaunimu, eidavo pasivaikščioti, o vakarais skaitydavo arba grieždavo violončele ar smuiku. Gyvendamas Šakiuose sukūrė styginių instrumentų ansamblį. Mėgstamiausi jo muzikai buvo Verdi, Mocartas, Bethovenas,  Haidnas,  Šopenas. Nemėgo Vagnerio muzikos.

Daktaras Vincas Kudirka parašė 4 knygeles iš higienos srities apie arbatos, kavos, tabako poveikį ir apie alkoholį ir alkoholizmą. Visi šie rašiniai parašyti gyva, plačiai visuomenei suprantama kalba, nurodoma poveikis ir kenksmingumas sveikatai. Ypač daug vietos skirta tabako ir alkoholio kenksmingumui įrodyti. Nors šie rašiniai parašyti daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau aktualūs ir šiandieną. V. Kudirka kritikavo vaistininkus, kurie be sąžinės naudojasi žmonių tamsumu, pardavinėdami „meilės vaistus“, „uodo taukus“, „giliukus“. Užkirsti kelią „šundaktaravimui“ ir panaikinti įsigalėjusią blogybę galima tik kovojant su liaudies tamsumu, keliant liaudies šveitimą“ – „Varpe“ rašė V. Kudirka.

Susirgo V .Kudirka tuo metu nepagydoma liga – džiova. Gydėsi Jaltoje, Sevastopolyje, bet sveikata vis silpo.

Tautiška giesmė

Nuo 1895 m. apsigyveno Naumiestyje. Nuolat žandarų persekiojamas užsiėmė tautine veikla, čia V. Kudirka parašė „Tautišką giesmę“, kuri „Varpo“ 6-ajame numeryje buvo atspausdinta 1898 m. rugsėjo 15 d.  „Parašiau himną lietuviams“, – rašė V. Kudirka. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m. 1898 vasarą V. Kudirką aplankė G. Petkevičaitė, P. Avižonis, M. Juškytė ir P. Višinskis. P. Avižonis Lietuvos universiteto medicinos universiteto profesorius apie V. Kudirkos sveikatą rašė: „Daktarą V. Kudirką radome begulintį lovoje, jis jau mažai bepajėgdamas vaikščioti; kūno belikę tik oda ir kaulai, o dvasios pasiryžimo būta dar milžiniško.Likus mėnesiui iki mirties V. Kudirka rašė: „Truskitės vyručiai, netingėkite, aš jau negaliu jums padėti niekuo.“

Mirė V. Kudirka 1899 m. lapkričio 16 d. nesulaukęs net 41 metų. Vincas Kudirka tiek daug nuveikė savo kraštui, Lietuvai. Nors buvo ir silpnos sveikatos, nuolat žandarų persekiojamas, rašė, budindamas lietuvių tautinį atgimimą. Brangiausia lietuvio širdžiai Kudirkos Tautiška giesmė.

Tautiška giesmė tai malda tėvynei: joje skelbiama stiprybė, darbas, dorybė, gerovė, meilė, vienybė. Įkvėpti tautiškos giesmės kurkime gražią Lietuvos ateitį.

Ona Šulcienė,

Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narė