Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją, Kėdainių kultūros centre išvysime paskutinį teatro dienų ,,Melpomenės dovanos“ spektaklį. Tai bus Kultūros centro Suaugusiųjų dramos teatro studijos spektaklio ,,Gyvenimo geismas“ (pagal Juozo Montvilos pjesę) premjera. Pateikiame „Kėdainių krašte” atspausdintą Z. Zokaitytės interviu su studijos vadove ir spektaklio režisiere Genovaite Gustyte.

- Tai bus ne tik spektaklio, bet ir jūsų teatro pradžia?

- Suaugusiųjų dramos teatro studija suburta prieš metus, kovo 27 d. Pirmoji premjera buvo poezijos spektaklis „Lietuvybė pagal Justiną Marcinkevičių“, parodyta liepos 6 d. Daugiakultūriame centre. O dabar rengiamės antrai premjerai - ,,Gyvenimo geismas“ pagal Juozo Montvilos pjesę.

- Kaip ją pasirinkote?

- Man patinka pjesės, analizuojančios gyvenimą, t.y. analizuojančios situacijas, įvykius ir kaip žmogus elgiasi tam tikromis aplinkybėmis. Tai nebus kalba apie kažkokius buities dalykus. Kaip ir dera geroje dramaturgijoje, konfliktas yra su pačiu savimi, su pasauliu, su liga, kuri gali užklupti kiekvieną. Šiuo atveju, šio amžiaus liga – vėžiu. Liga keičia viską – santykį į pasaulį, santykį į žmogų, į artimą žmogų. Keičia mąstymą. Man įdomu nagrinėti žmogų ribinėje būsenoje, nors iš esmės spektaklis teigia gyvenimą.

- Aktoriams yra nelengva tokią rimtą pjesę (ji buvo pastatyta ir Kauno dramos teatre, kitur) išvaidinti, ištverti, turbūt nelengva buvo į ją įsigyventi?

- Artistams labai sunkus uždavinys jau vien ta prasme, kad reikia daug ką atmesti: buities spektaklyje nėra, yra pokalbiai iš esmės, svarstymas iš esmės. Savyje reikia daug ką surasti, atkapstyti, pagaliau drįsti tai daryti, nes mes gyvenime einam paviršėliais ir vidų labai retai kada atveriam, gal tik labai artimiems žmonėms. Ne šimtui žmonių ar pilnai salei...

- Kaip jūsų aktoriai priėmė šią pjesę, ji jiems tapo sava?

- Kodėl žmogus ateina į teatrą kaip aktorius? Jis tiesiog nori bandyti, išmėginti save. Gal tai yra iššūkis patiems sau: ar aš tai sugebėčiau, ar galėčiau, kiek aš tai galėčiau; kiek tu gali drįsti, kiek gali atsiverti, kiek tavyje visko yra. Kiekviename žmoguje visko yra, tik klausimas, kiek kuris drįsta parodyti. Drįsti kalbėti. Žmonės nebedrįsta kalbėti, jie tik klausosi ir vykdo.

- Šiuolaikiniame teatre dominuoja komedijos, ten pilna akrobatikos, besaikio judėjimo, jau nekalbu apie seksą, erotiką... O čia ,,senoviška“ psichologinė pjesė, kurią esu mačiusi gal prieš dvidešimt metų.

- Nesakau, kad žmogui nereikia komedijos, bet šiandien teatro tendencija - nueiti lengviausiu keliu, paviršiumi, tik linksminant žiūrovą. Teatras turi pabudinti, pakelti užmirštus dalykus, turi kalbėti dvasiai, o ne apie tai, ką mes matome kasdien gyvenime ir per televiziją. Teatras nebeatlieka pagrindinės savo funkcijos – atėjęs į teatrą žiūrovas turi patirti katarsį – kad tau kažką sujudintų smegeninėje, širdy: kas aš, gal ne taip elgiuosi, gal ne taip darau, kaip aš galvoju. Žiūrovas turi kartu su aktoriais scenoje kelti klausimus ir bandyti ieškoti jų atsakymo. Mes spektaklyje neduosim atsakymų. Net ir šitoj situacijoj (sergant sunkia liga) žmogus turi rinktis pats ir jis renkasi gyventi!..

- Žiūrovo dabar smegenys užpiltos internetu, televizija, ar jis bus pajėgus tai suprasti? Kaip žiūrovas gali priimti jūsų spektaklį?

- Nenuvertinkim taip žiūrovo... Žiūrovą mes turime mylėti, dar daugiau, žiūrovas visada teisus. Ir žiūrint, ko kuriam žiūrovui reikia, o bjaurienos mes nenešime į salę. Nemanau, kad žiūrovas taip atbukęs, kad nebesugebėtų priimti to, kas gyvenimiška ir tikra. Melo, netikrumo scenoje neturėtų būti. Bent aš stengiuosi taip daryti, kad jo nebūtų. O žvaigždes ir pavardes daro televizija, tai visiškai nėra susiję su teatru. Kiek teatruose dirba žmonių?.. O kiek pavardžių iš jų žinome?.. Tuos, kurie įlindo į televiziją arba kokį nors projektą. Kaip žiūrovas priims spektaklį, pamatysime premjeros dieną. Tikimės geriausio...

- Kada pradėjote repetuoti pjesę, kaip sekėsi ją išgvildenti?

- Pradėjome skaitinėti ir nagrinėti nuo rudens, bet gruodį daugiau laiko buvo skirta kalėdinio vaikų spektaklio „Sniego Karalienė“ (pagal J. Švarcą) pastatymui. Tada aktoriai mokėsi tekstus, o po Naujųjų metų labai intensyviai dirbame, o šį mėnesį - praktiškai kasdien.

- Kiek aktorių spektaklyje dalyvauja? Kiek žmonių lanko jūsų studiją?

- Spektaklyje - vienuolika. O studijoje šiuo metu yra trylika žmonių, kurie į spektaklį įsitrauks vėliau...

- Gal yra žmonių, kurie vargsta vaidindami, teatras ne jam, bet jie vis tiek eina, nes jiems įdomu?

- Taip negalvoju. Jeigu jau žmogus atėjo, pasiryžo... Pamatysime per premjerą, kaip kam pavyko... sprendžia žiūrovas... Man aktoriai visi svarbūs ir brangūs, jie stengiasi, dirba... o esant geriems norams įmanoma viskas.

- Ar lengvai, ar sunkiai dirba?

- Tai labai reliatyvu... Ką jūs įsivaizduojat lengvai? Jums gal sunku, man lengvai, jums gal lengvai, man gal sunku...

- Ar netrūksta studijoje aktorių?

- Jų niekada nebus per daug... Kviečiame...

- Kas vaidina pagrindinius vaidmenis? Kas prisidėjo prie spektaklio kūrimo?

- Arnas Švilpauskas, Ernesta Zabutkienė, Vaida Krasauskienė, Danguolė Barauskienė, Arnis Aleinikovas, Greta Gedgaudaitė ir kiti. Visų aktorių pavardės išrašytos reklamoje. Spektaklyje pamatysite netikėtų dalykų... Spektaklio dailininkė Rima Stadalnykienė, muziką sukūrė Vidmantas Valantiejus, šviesų dailininkas Vladas Ivaškevičius. Prie scenografijos sukūrimo ir įgyvendinimo aktyviai prisidėjo Rimantas Lipskas ir Remigijus Linkus.

- Ar ,,Gyvenimo geismą“ parodysit tik Teatro dieną?

- Ar galima optimistiškai pasakyti? Jei per šį spektaklį bus pilna salė, rodysime dar...

- O kitur rajone ar už rajono ribų?

- Labiausiai nemėgstu planuoti, bet galiu papaistyti: važiuosim į Šėtą, nes Vidmantas Valantiejus ten dirba, važiuosim dar kur nors... Gal į Kupiškį... ar į Balbieriškį...

- Ar jau numačiusi, kokią pjesę toliau statysite?

- Gyvenimas – kintantis dalykas, man daug mieliau daryti, negu kalbėti...

Ramutės ŠUKIENĖS nuotrauka. Pjesės aktoriai. Gilumoje – režisierė Genovaitė Gustytė.