27-erius santuokos metus skaičiuojantys Žydrė ir Arvydas Vancevičiai sulaukė keturių atžalų. Vyriausia poros dukra jau savarankiška, o trys jaunesni vaikai vis dar jaukiame šeimos lizde. Žydrė ir Arvydas atviri – jie neslepia, kad pradėjus vedybinį gyvenimą teko ir iki šiol vis dar tenka gludinti ne vieną charakterio ar požiūrio kampą. Vis tik, pasak pašnekovų, svarbiausia ne kiek tų kampų pasitaikys, o kaip pora sugebės juos gludinti drauge.

„Tikrai nesame susiniveliavę taip, kad abu turėtume vienodą nuomonę. Ne, mes diskutuojame ir taip prieiname prie bendro požiūrio, – pasakoja Arvydas. – O kartais pasijuokiame, kad per daugelį kartu nugyventų metų su žmona jau esame užmezgę gerokai gilesnį – telepatinį ryšį, – abu šypteli. – Štai pagalvoji, kaip šiandien pietums norėtum pikantiškų salotų ir žiūrėk – jos jau ant stalo. Arba išverdi ir atneši kavos, o žmona sako: „Iš kur žinojai, kad kavos noriu?“ Regis, iš pasąmonės viskas ateina ir jauti tą artimą žmogų.“

Bendraklasių santuoka

Žydrė ir Arvydas pažįstami nuo vaikystės. Juodu nuo ketvirtos klasės mokėsi kartu. Tiesa, romantiškai draugauti pora pradėjo jau baigę mokyklą.

„Buvome grupelė bendraklasių, kurie baigę mokyklą vis susitikdavome. Paskui pastebėjome, kad mudu pradėjome susitikinėti dviese, – nusijuokia Žydrė. – Na, o po pusantrų metų nusprendėme kurti šeimą ir susituokėme.“

Kai vertybių skalė be bendrų vardiklių

Žydrė įsitikinusi, kad pirmasis pamatas tvirtai šeimai yra abipusis poros noras turėti mylimą žmogų ir drauge su juo gyventi šeimoje, ją puoselėti. Arvydas žmoną papildo savo pastebėjimu, jog realaus šeimos gyvenimo nereikėtų bandyti įsprausti į iš anksto susikurtų iliuzijų rėmus.

„Neretai žmonės susikuria per daug iliuzijų: mano vyras ar žmona bus toks, o vaikai tokie. Paskui susiduri su realybe ir pamatai, kad ji nėra kompiuterinis žaidimas, kur viską gali pasirinkti. Tada neišvengiamai nusivili. Šeima nėra knyga, kurią tu parašei ir tarsi pagal instrukciją gyveni“, – savo įžvalgomis pasidalija Arvydas.

Pora taip pat mano, kad šeimos neretai išyra dar ir dėl to, jog vyro bei žmonos vertybių skalė, vaizdžiai tariant, neranda bendrų vardiklių.

„Yra bendros žmogiškosios vertybės, kuriomis šeimoje turi vadovautis. O kiek tas vertybes esi išvystęs, kaip sugebi jas puoselėti, priklauso nuo šeimos, kurioje užaugome, nuo išsilavinimo ir pan. Kiekvienas turime savą vertybių skalę, – paaiškina Arvydas, o Žydrė apibendrina. – Gal poros ir išyra todėl, kad vieno vertybės išpuoselėtos, o antrai pusei jų tokių visai nereikia.“

Bendrumui pajusti nebūtina sėdėti susikibus

Į klausimą, ką reiškia turėti šeimą, Arvydas atsako: „O kaip dabar reikėtų jos neturėti? Tai būtų sudėtinga, nes pripranti prie tos aplinkos. Nors kiekvienas esame užsiėmę, bet norisi to bendrumo, kad visi pareitų į namus. Atrodo, mes tikrai nesėdime visi drauge vakare prie žvakių šviesos susikabinę rankomis. Ne, šeimos bendrumas ne čia. Tiesiog gera jausti, kad visi namie, vaikai dūzgia, kažką veikia ir tiek užtenka pajusti šeimos pilnatvę – kad čia tavo lizdas, bendri namai, tavo gyvenimo branduolys bei tie žmonės, kurie tave visada palaiko ir dėl kurių verta viską daryti.“

Kiekvienas šeimos narys vienas kitam reikalingas

Keturios atžalos auga anaiptol ne kiekvienoje šuolaikinėje šeimoje. Žydrė ir Arvydas niekada tiksliai nesvarstė, kiek vaikų jie norėtų susilaukti. Vis tik pora sako, jog kiekviena atžala šeimai atnešė tik dar daugiau džiugesio.

„Keturi vaikai, bet, pagalvojus iš atbulinės perspektyvos, o kurio dabar galėtų nebūti? – jautrų retorinį klausimą užduoda Arvydas. – Kol tu jo dar neturi, nepažįsti, yra tiesiog sunku apčiuopti. Visi keturi vaikai mūsų šeimai yra reikalingi. Visi jie čia dėl kažko, kiekvienas – dėl savęs ir dėl mūsų, nes mes visi vieni iš kitų kažko išmokstam, kažką duodam, todėl vaikai mums lygiai taip pat reikalingi kaip ir mes jiems. Mūsų šeimoje visi nariai lygiaverčiai. Nė vienas savęs negali iškelti aukščiau už kitą.“

Šeimyninis gyvenimas subrandina

Žydrė ir Arvydas, palyginę vienas kitą su tais, kokie jiedu buvo pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais, pastebi didžiulį pokytį.

„Mes pasikeitėme 360 laipsnių ir dar tiek pat, bet kitaip būti ir negalėjo – gyvenimiška patirtis veikia žmogų. Jei visus tuos 27 metus būčiau nesikeitęs, tai dabar mano požiūris ir mintys būtų kaip mano sūnaus“, – įžvalgiai kalba Arvydas.

„Kiekvienas žmogus metams bėgant keičiasi. Aš jaučiu mudviejų su vyru asmenybių brandą. Jei gyvendamas nesikeiti, vadinasi, tu neaugi kaip žmogus, kaip asmenybė. Be abejo, brandumas atėjo per šeimą ir gyvenimišką patirtį“, – savo ir Arvydo mintis reziumuoja Žydrė.

Šeima yra Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro projekto „Šeimos stebuklas" II etapo dalyviai.

Projekto partneriai: Daugiakultūris centras, Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, Rajono savivaldybė bei rajono seniūnijos, Šv. Kazimiero ordino Kėdainių komtūrija, laikraščiai „Kėdainių mugė" ir „Rinkos aikštė", internetinis portalas kedainietis.lt, telekomunikacijų bendrovė „Balticum TV".