Kėdainiuose daugėja socialinės rizikos šeimų. Karta keičia kartą, o socialinės problemos cirkuliuoja uždarame rate, nieko iš jo nenorėdamos išleisti. Norint iš ten ištrūkti, reikalinga įvairiapusiška pagalba.

Viena iš grandžių, teikiančių tokią pagalbą – socialiniai darbuotojai, kurių sizifiškas darbas dažnai neįvertinamas ir net nesuprantamas.

,,Prieš keletą metų sąraše socialinės rizikos sąrašuose buvo 75–80, o dabar – 96 šeimos. Jose auga 170 vaikų. Taip pat kuruojame iš  šeimų atimtus 46 vaikus, kurie gyvena pas 23 globėjus“, – sako Kėdainių bendruomenės socialinio centro paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinio vadovė Regina Chmieliauskienė.

Poreikis auga
Kalbėtasi su Kėdainių bendruomenės socialinio centro paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinio vadove Regina Chmieliauskiene ir nakvynės namuose dirbančia socialine darbuotoja Kristina Grigaliūniene.

Kėdainių mieste rizikos šeimų yra 96. Šiose šeimose auga 170 vaikų. Jas lanko 4 socialinės darbuotojos, dirbančios Kėdainių bendruomenės socialinio centro paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinyje. Vienas šeimas lanko kartą, o kitas – 5 kartus per savaitę.

Anot R. Chmieliauskienės, į tokį sąrašą pakliūnančios šeimos dažniausiai neigia, kad turi problemų ir kaltina jas neva šmeižiančius kaimynus. Tai, kad per pastaruosius keletą metų socialinės rizikos šeimų apskaitoje esančių šeimų skaičius auga, moteris paaiškina dviejomis pagrindinėmis priežastimis – tokiose šeimose trūksta socialinių, gyvenimiškų įgūdžių ir paplitęs alkoholio vartojimas. Be to, dažnam socialinio darbuotojo klientui apsilankymas valstybinėse institucijose kelia nerimą, tad dažnai reikia jį lydėti, tarpininkauti, atstovauti.

Be to, dažniausiai šiose šeimose galva, pečiais ir kaklu būna vienos mamos. Tėčius pakeičia jų sugyventiniai, kurie, deja, dažnu atveju irgi keičiasi. Keičiasi ne tik tam tikrose šeimose, bet ir sutinkami kitose socialinės rizikos šeimose.

Klientų darbuotojos sutinkamos įvairiai
,,Daugelis nesupranta, kodėl svetimas žmogus – socialinis darbuotojas – turėtų lankytis jų namuose. Būna, sutinka su keiksmais. Ypač per pirmąjį apsilankymą. Kartais mus į tokias šeimas lydi ir policininkai“,  – pasakoja R. Chmieliauskienė.

Moteris taip pat sako, kad padalinyje dirbančios socialinės darbuotojos prieš keletą metų pradėjusios čia dirbti, sulaukdavo neigiamos reakcijos iš klientų ir dėl savo amžiaus.

,,Ko tokia jauna gali mane mokyti? Ką ji apie gyvenimą supranta? “,  – cituoja R. Chmieliauskienė.

O iš tokių jaunų darbuotojų dažnai socialinės rizikos šeimai yra ko pasimokyti: ir padėti planuoti išlaidas, prisiminti palaikyti namuose tvarką, asmeninę higieną, pasirūpinti vaikais ir t. t.

Anot pašnekovės, dažnas klientas negeba planuoti savo išlaidų, gyvena šia diena.

,,Pašalpų gavimo dieną į nakvynės namus gyventojai grįžta ir išvyksta iš jų taksi... Pinigai išleidžiami per keletą dienų ir laukiama kitos pašalpos“, – konstatuoja faktą R. Chmieliauskienė.

Tad jei matoma, kad pinigai rizikos šeimoje naudojami neracionaliai, gavus pašalpą išleidžiami ne tam, kam turėtų būti leidžiami, socialiniai darbuotojai kreipiasi į tam tikras institucijas su prašymu, kad būtų galima riboti kliento lėšas. Šiuo metu lėšos bus ribojamos ne tik šeimų, bet ir rizikos asmenų. Tokias šeimas ir asmenis socialinės darbuotojos lydi į parduotuves ir stebi, kad būtų perkama tai, kas reikalinga.

Nepaisant sudėtingos kasdienybės, R. Chmieliauskienė džiaugiasi, kad yra ir gerų pavyzdžių, kurie motyvuoja dirbti.

,,Į vieną šeimą nesenai buvo grąžintas 1, į kitą – 2 ,o trečią – net 5 vaikai“, – sako R. Chmieliauskienė.
Be to, ji priduria, kad dirbant socialinį darbą džiaugiamasi net ir mažais pasiekimais. Štai viena moteris pradėjo naudoti kvepalus, žino, kad eidama pas gydytoją turi susitvarkyti, pasikvėpinti. Ir toks klientui naujas supratimas apie asmeninę higieną – socialinio darbuotojo darbo nuopelnas.
Darbas – gyvenimas

Nakvynės namuose 4 metus dirbanti socialinė darbuotoja Kristina Grigaliūnienė pasakojo, kad tai, kaip savo darbą įsivaizdavo prieš pradėdama dirbti ir šiandien − skiriasi.

,,Atėjusi dirbti galvojau, kad daug ką pakeisiu. Padirbus gal metus, požiūris pasikeitė. Suprantu, kad pakeisti nieko negaliu. Galiu tik padėti klientams gyventi kiek lengviau, patogiau. Išmokau juos priimti. Iš pradžių jaučiau netgi baimę čia atėjusi, o vėliau ta baimė tapo savotiška pagarba kitokiam žmogui", – sako moteris.

Didelių apibendrinimų K. Grigaliūnienė stengiasi nedaryti: ,,Yra pavyzdžių, kurie į minimalų doros kelią grįžo: atėjo praradę ir viltį, ir norą gyventi, tačiau atsitiesė. Pagyvenę pas mus žmonės atsigauna, net veido spalva pasikeičia“.

Ji sako savo darbo kasdienybėje turinti priminti klientams ir nueiti pas gydytojus, ir į darbo biržą, ir į seniūniją, ir visur kitur, kur tik reikia. Kai kurie sutinka gulti į ligoninę, tik jei darbuotoja pažada, kad lankys.

Socialinė darbuotoja sako, kad, norėdama klientui padėti, turi laviruoti ties plonyte linija – kiek būsi draugas, ir kiek darbuotojas.

,,Turi būti draugiškas, priimti kitą žmogų, bet tiesiog draugu tapti ir negali. Jei žiūrėsi į žmogų iš aukšto, jis neateis ir niekada nepaprašys pagalbos. Jie įpratę gyventi kitaip. Jei nesuteiksi pagalbos, jam jos ir nereikia, tačiau socialinis darbuotojas suvokia savo darbo prasmę“, – sako moteris.

Jaunas amžius nesutrukdė dirbti
,,Gal netgi kaip tik buvo įdomu gyventojams, ką aš, tokia jauna, čia pasakysiu“, – mąsto K. Grigaliūnienė.

Socialinė darbuotoja pastebi, kad studijuodama nesuprato vieno – kad socialinis darbas tai yra ne tik darbas, bet ir gyvenimas. Atsiriboti nuo jo 17 valandą uždarius darbo duris – neįmanoma: ,,Galima sakyti, kad esame didelė šeima. Kartu ir džiaugiamės, ir liūdime. Socialinis darbas tuo ir sunkus – negali atsiriboti ir visas klientų emocijas kažkiek išgyveni ir pats“.

Paklausta, kaip jos darbą vertina šeima, moteris sakė, kad namiškių jis vertinamas labai palankiai, o štai apie socialinio darbo vertinimą visuomenėje to pasakyti negalėjo – visuomenėje ši profesija nevertinama tiek, kiek ji yra reikalinga ir sudėtinga.

Nesuprantama, nes nauja?
Tai, kad socialinis darbas – sunki ir mitais apaugusi profesija, žino visi ją studijuojantys ar dirbantys. Šias bei kitas socialinių mokslų studijas renkasi didelė dalis Lietuvos studentų.

Nors šios profesijos atstovų yra, ko gero, daugiau nei užtenkamai, o ypač Kėdainiuose, kur tokie specialistai ruošiami, teisingo suvokimo apie šią profesiją vis dar pasigendama.

Patys socialiniai darbuotojai tarsi pasidalina į dvi stovyklas pagal tai, ką dirba.

Vieni laiko save tikraisiais socialiniais darbuotojais, nes dirba tiesiogiai su klientais spręsdami jų problemas. Kiti – tarsi ,,mažiau tikri“, dirbantys su dokumentais – pašalpomis, išmokomis ir t. t.

Atsiranda ir skeptikų, sakančių, kad socialinis darbas – socialinių paslaugų vadyba ir su psichologais socialiniai darbuotojai neturėtų savęs lyginti ir dirbti savo darbą.

Socialiniai darbuotojai dar dažnai tapatinami su slaugytojais, vaikų auklėtojais, prižiūrėtojais, mokytojais, o jų darbo prasme abejojama.

Iki atsirandant tokioms studijoms ir šiai profesijai bei tokiai pareigybei įvairiose institucijose, daugelis kitokį darbą dirbusių žmonių tiesiog buvo priversti ,,persikvalifikuoti“ (tai jie turėjo padaryti iki 2011 m.).

Seną darbą pavadinę naujai, darbuotojai nebūtinai jį dirbti pradėjo kitaip. Pakeisdami tik profesijos pavadinimą – įgydami socialinio darbuotojo kvalifikaciją, o ne kompetenciją. Kai kurie neatlieka savo darbo teisingai, tad aplinkiniams ir neaišku, koks tai darbas.

 

 

 

 

Socialinės darbuotojos R. Chmieliauskienė ir K. Grigaliūnienė

Kokia šio socialinio darbo prasmė?
Vyraujančiu požiūriu socialinio darbo esmė – įgalinti žmogų būti savarankišką. Ne stengtis perauklėti, perlaužti, įrodyti savo tiesą, o lydėti žmogų į pokytį. Kad ir nedidelį, svarbu tokį, koks jam jis atrodo reikalingas. Nesistengti įpiršti klientui, visuomenei ar asmeniškai darbuotojui priimtiną gyvenimo scenarijų. Valdingumo, vadovavimo ir kietos rankos čia nereikia, nes tokią ,,pagalbą“ gavęs žmogus, baigus su juo dirbti, turės ieškoti kitos tokios pačios ,,rankos“.

Kaip vyksta socialinis darbas? 
Susitikus su klientu, aptarus, kokios yra jo problemos, antrojo susitikimo metu ruošiamas pagalbos planas: išsikeliamas tikslas, pagal jį sudaromas pagalbos planas, kuris per suplanuotą susitikimų skaičių bus įgyvendintas bei aptariamas jo įgyvendinimas.

Būtų labai paprasta, jei pagal planą gražiai viskas ir išsispręstų. Planą vykdant dažnai susiduriama su susitarimų nesilaikymu, kam yra įsipareigoję klientai, įvairiomis aplinkybėmis. Dažnas socialinio darbo specialistų palydovas – perdegimas dėl patiriamos frustracijos, kuris visiškai demotyvuoja.

Liovęsi tikėti savo darbu socialiniai darbuotojai ima dirbti ne tokį socialinį darbą, kokio turėtų būti mokomi kokybiškai juos rengiančiose institucijose, o prisitaiko prie klientų ir efektyviai savo darbo nebeatlieka.

Lina FIODOROVA („Kėdainių garso“  korespondentė)