Sekmadienį minėjome Tarptautinę raštingumo dieną. Ta proga  „Kėdainių garso“ korespondentės Akvilės Kupčinskaitės pokalbis su rajono savivaldybės kalbininke Rūta Švediene.

2011 m. atliktas tarptautinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvos rezultatai per paskutinį dešimtmetį smuko visuose skaitymo lygmenyse. 2009‒2011 m. valstybinio lietuvių gimtosios kalbos brandos  egzamino rezultatai rodo, kad raštingumo (gramatikos, rašybos, skyrybos) pasiekimai pablogėjo. 

Sekmadienį minėjome Tarptautinę raštingumo dieną. Geresnę progą dar kartą pagvildenti minėtą problemą vargu ar berastume. Bet iš pradžių trumpam žvilgtelkime į lietuvių kalbos Bibliją – žodyną. Būti raštingu, remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, reiškia mokėti skaityti ir rašyti. Neskubėkime džiaugtis –  didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ kartelę timpteli aukščiau: raštingas tas, kuris yra įgudęs rašyti, gerai raštu dėsto mintis ir netgi rodo gebėjimą kurti. 

Taigi, raštingi mes ar ne? Skubame išsiaiškinti ir kalbiname rajono savivaldybės kalbininkę Rūtą Švedienę. 

Koks žmogus šiandien yra laikomas raštingu?

Visų pirma, teisė išmokti rašyti ir skaityti pripažįstama kaip viena iš žmogaus teisių, raštingumas apskritai – kaip viena iš taikaus ir pagarbaus sambūvio prielaidų. Viena vertus, mes labai tobulėjame ir dabar neraštingu jau laikome tą, kuris nemoka kompiuteriu naudotis, kita vertus – deja, mūsų kalbinis (o, manau, ir kultūrinis, dvasinis) raštingumas prastėja. 

Kokie ženklai tai liudija?

Galima būtų kalbėti apie mokinių raštingumą, dejuoti, kad jie prastai rašo. Taip sako, bet aš ne mokytoja, tad tikrosios padėties nežinau. Aš matau dabar leidžiamas neredaguotas arba beveik neredaguotas knygas, laikraščius, žurnalus. Labai lengva nusipirkti brokuotą knygą. Juk neredaguota knyga iš tiesų yra brokas, nebaigtas darbas.

Matau viešuosius užrašus parduotuvėse, gatvėse su klaidomis, girdžiu netaisyklingai kalbančius žmones. O ką besakyti apie interneto platybes... Ypač komentaruose kalbos klaidos liejasi laisvai. Pagalvoju, jei mes visai prarasime pareigą redaguoti tekstus, prarasime gėdą būti neraštingi, tai, matyt, greitai ir knygos tokia kalba bus išleidžiamos, o tai reiškia, kad greitai galime ir nebesusikalbėti. Na, galbūt šiek tiek ir tirštinu spalvas. 

Dažnai pasigirsta piktų šnekų, kad pakanka žmonėms tik susikalbėti. Už taisyklingą kalbą juk daug svarbiau materialinė gerovė. Ką Jūs apie tai manote?

Tų dalykų nereikėtų priešpastatyti. Ir materialiniai, ir dvasiniai dalykai yra svarbu, tik reikia pusiausvyros. Taip, dažnai kyla klausimas, ar mes benorime išsaugoti savo tautą, kalbą, tradicijas. Gal mums reikia tik  pavalgyti ir pramogų? Tik slysti gyvenimo paviršiumi ir žaisti vienadienius žaidimus?

Dažnas mūsų pavargęs nuo skubėjimo, persidirbimo, tad nori tik duonos ir žaidimų. Be to, kuo daugiau jėgų žmonės atiduoda kasdienybei, tuo mažiau lieka laiko amžinybei, jei su amžinybe siesime kultūrą, tradiciją, kalbą. Tautą išlaiko kultūrinis instinktas, ypatingas kultūrinis gyvybingumas. Dabar jaučiamas sustiprėjęs vitalinis išlikimo pradas, bet jis kažkaip virtęs tik noru išsilaikyti bet kokiomis priemonėmis. O nesirenkamos priemonės atpalaiduoja tamsiąsias žmogaus jėgas, instinktus, daugėja tamsos, agresijos. Regis, tiek daug visko, bet kartu jaučiama ir kultūros rezignacija, kartu ir kalbos rezignacija. Mes dabar labai orientuoti į ekonominio augimo skatinimą. Tai, žinoma, yra gerai, bet... Reikia balanso visur. Turime atsigręžti ir į tikrąją kultūrą, ir į savo kalbą. Jei iš akių išleisime dvasinį augimą, neteksime visko. Jeigu savoji kultūra ir kalba taps antrarūše, mes būsime ne mes. 

Kas kaltas dėl prastėjančio tautiečių raštingumo? Kas turėtų stoti prie gėdos stulpo ir už visa tai atsakyti?

Turbūt ne vienam kyla du klausimai – ką daryti ir kas kaltas? Švietimo sistema, mokykla, mokytojas ar pats mokinys, studentas? Turbūt galėtume kaltinti ir informacines technologijas (kompiuterius, mobiliuosius telefonus, internetą), sukuriančias tarsi dirbtinę, virtualią tikrovę, kurioje atsiranda iliuzija, kad ir tikrame pasaulyje galima bendrauti panašiai kaip ir virtualiame. Jaunimui raštingumas nebeaktualus, nes yra kompiuteris, kuris, pasak jų, gali ištaisyti klaidas. Netaisyklinga rašyba ir skyryba internete tarsi tampa norma. Pernelyg stengtis nereikia ir rašant trumpąsias žinutes.

Čia kalbu apie elementariąją gramatiką, nekalbu apie sintaksę. Ten klaidos yra ne tokios pastebimos ne specialistui, o, deja, būtent sintaksės klaidos labiausiai griauna kalbos sistemą. Pastebiu, kad dažnai nesugebama net logiškai, nuosekliai teksto parašyti. Matyt, kaltas ir mūsų amžinas skubėjimas, taip pat  ir atsainumas. 

Ko turėtume griebtis, kad išspręstume didėjančio neraštingumo problemą?

Prasto raštingumo problema aktuali visoje dabartinėje visuomenėje. Išeitis, jei ji apskritai yra, – tik viena: būtina tobulinti lietuvių kalbos dėstymą mokykloje atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją, ugdyti kalbinę ir kultūrinę mokinių (o ir suaugusiųjų) savimonę, skatinti skaityti, diegti modernius kalbos normų sklaidos būdus.  

Pavasarį Lietuva žinias tikrinosi rašydama Nacionalinį diktantą. Kodėl prasminga dalyvauti šiame konkurse?

Reiktų pagirti tuos žmones, kurie organizuoja Nacionalinio diktanto konkursą, ir tuos, kurie ateina jo rašyti. Diktanto rašymas nėra tik konkursas, po kurio paskelbiamas raštingiausias Lietuvos ar Kėdainių žmogus, tai renginys, kuriuo siekiama ugdyti taisyklingo rašymo įgūdžius ir priminti gimtosios kalbos grožį, vertę, reikšmę ir puoselėjimo svarbą. 

Jūs, kaip kalbininkė, turbūt pykstate, kai matote daug klaidų?

O ne, nepykstu, juk kalba nėra mano nuosavybė, bet jei jau turiu tokį išsilavinimą, dirbu tokį darbą, noriu jį atlikti gerai. Be to, aš esu Lietuvos, taigi ir kalbos, patriotė, nenoriu, kad būtų naikinama nei šalies kalba, nei žmonės, nei apskritai visa Lietuva. Nenoriu, kad vaikai išvyktų gyventi kitur. Man brangi Lietuva ir, aišku, vienas mūsų, kaip lietuvių, tapatybės veiksnių – kalba. 

Ar paprastiems kalbos vartotojams esate labai griežta?

Aš irgi ne kalbos dievas. Visi juk esame žmonės ir klystame, kartais dėl skubėjimo, nuovargio ne viskas tobula. To tobulumo gal ir nebūtina siekti, bet kai skaitydamas kokį tekstą randi trečią, ketvirtą... dvidešimtą klaidą, supranti, kad čia visai ne apsirikimas, o tiesiog elementarus neraštingumas.

Aš tikrai nesu iš labai „kietų“ kalbininkų, kurie aršiai kovoja dėl kiekvienos klaidos, esu gan liberali, bet kažkokios ribos turi būti ir čia.

Manau, kad negalima džino iš butelio paleisti ir visai nekreipti dėmesio į raštingumą, rašto kultūrą. Pagaliau yra Valstybinės kalbos įstatymas, o įstatymų mes privalome laikytis. Lietuvių kalba yra valstybinė, tad turime ją gerbti kaip gerbiame trispalvę. Juk nesugalvojame kokios šventės proga pagražinti vėliavos kitos šalies tautiniais ornamentais, taip ir su valstybine kalba reikia elgtis pagarbiai. Bet, žinoma, kalba yra gyva ir natūraliems pokyčiams priešintis taip pat nereikia. Svarbu, kad tie pokyčiai nebūtų keičiantys kalbos sistemos iš esmės, laužiantys jos stuburą, o kaip tik – gerinantys, gražinantys kalbą. Juk ir su aplinka taip norime elgtis – išmokome sėti vejas, jas prižiūrėti, auginti gėlės, išrasti jų geresnių veislių. Taip ir su kalba – ne įsikibus laikytis dogmų reikėtų, o puoselėti, gražinti, tobulinti, pritaikyti naujiems laikams pagal jos sistemą, kelti jos dvasią aukštyn. 

Minėjote, jog esate liberali. Taigi, juokaudama darau išvadą, kad mintyse neplakate žmonių už kiekvieną kalbinį nuklydimą. Bet greičiausiai vis tiek yra kas nors, kas labai erzina ar netgi liūdina?

Turiu kelias kalbos klaidas, kurias, kai išgirstu, lyg ir susierzinu. Pavyzdžiui, kai klausia: „Kelinto šiandien?“ arba „Kad gauti gerą rezultatą, reikia padirbėti“. Tada mintyse taisau: „Kelinta šiandien?“, „Kad gautume gerą rezultatą, turime padirbėti“, bet garsiai pataisau tik išmintingą žmogų, kuris, žinau, norėtų, kad būtų pataisytas, kad daugiau tos klaidos nedarytų. Nes, deja, būna: pasakai kuo mandagiau, kad reikėtų štai taip, o įsižeidžiama, lyg būčiau pasakiusi kažką labai įžeidžiančio. Gydytojai mums irgi sako, rašo, kaip reikėtų saugoti sveikatą, na, o mes irgi elgiamės skirtingai – vieni saugo, kiti ranka numoja į „išsigalvojimus“.

Liūdina, kai matau angliškus užrašus. Ne, manęs neliūdina užrašas „Statoil“, nes tai tarptautinė firma, arba „Nokia“, „Omnitel“, „Siemens“, „Electrolux“, „Fuji Film“, „Philips“ ir t. t., bet kai kokiame mažame miestelyje įsikuria kontora, kurioje dirba trys žmonės, ir pasivadina kokiu „Big Office Desk“, arba valgykla „Meal Project“, tai man jau ne liūdna, o graudu darosi. 

Kodėl mes taip sprogstame noru griebtis anglų kalbos kaip geresnės?

Manau, tai yra vertybių klausimas. Juk tauta išlieka, jei išlieka gyvos kultūros tradicijos, kalba, pagarba jai. Matyt, jaučiamės nevisaverčiai, negerbiame savęs. Nuvažiuokite į kokią Italiją, nepamatysite niekur angliško užrašo (nebent oro uoste), nes tai ori, didelė šalis. O mes iš to menkavertiškumo jausmo prisimąstome savo vertę pakelti kitos kalbos žodžiais. Dažnai prisimenu Justino Marcinkevičiaus pjesės žodžius: „Tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas.“ Tiesiog mes pernelyg savimi nepasitikime. 

Jei jau prakalbome apie įmonių, įstaigų pavadinimus, kurie Jums Kėdainiuose gražiausi?

Man pats gražiausias − „Sagatė“,  nedidelės siuvimo, mezgimo reikmenų parduotuvėlės. Tas žodis − senoviškas, jo nėra „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, bet pavadinimas skamba labai šiuolaikiškai. Neatsidžiaugiu, kad naujoji arena pavadinta tiesiog Kėdainių arena – aišku, paprasta, bet ne prasta. 

Taisote savivaldybės raštus, kuris iš valdininkų yra raštingiausias?

Mūsų Audronė Stadalnykienė po pernai „Kėdainių garso“ organizuoto balsavimo buvo išrinkta kaip mandagiausia  savivaldybės darbuotoja. Aš galiu pasakyti, kad ji, ko gero, yra ir pati raštingiausia.