„Pasirodo, viešas pusvalandis Dainų šventės renginyje irgi gali tapti biografijos dalimi", – sako Rytas Tamašauskas, Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas, Dainų šventėje Folkloro dieną buvęs  ne tarp atlikėjų, bet tarp tautosakos rinkėjų ir progaguotojų. Pateikiame jo pasakojimą.

Šalies Dainų šventes, kuriose dalyvavau, susiskaičiavau pagal ženkliukus, kurie susegti ant tautinių drabužių. Pirmą kartą, 1985 m., buvau tarp Molėtų pedagogų choristų Vingio parke. Į kitas – 1994, 1998, 2003 ir 2007 m. – šventes vykau kaip Akademijos etnografinio ansamblio „Seklyčia“ narys. Taigi 2014-ųjų Dainų šventė man buvo šeštoji.

Bet Bernardinų sode šįkart Folkloro dieną buvau ne tarp atlikėjų, bet tarp tautosakos rinkėjų ir progaguotojų. Pusvalandžiui į „Išminties krikštasuolę“ etnologė Gražina Kadžytė pakvietė Tautosakos archyvo nominacijos ,,Tautosakos medus“ laureatus. Beje, 2008 m. prizas man skirtas kaip aktyviausiam šių dienų tautosakos rinkėjui. Ąžuolo pavėsyje, šalia retųjų žolynų darželio, buvau šnekinamas su fizike Edita Meškuotiene. Reikėjo atsiverti, kaip pasukta kraštotyros keliu, prisiminti nuotaikingesnes tautosakos ir kalbos ekspedicijų akimirkas, pasakojau užrašytus kai kuriuos tautosakos pavyzdžius.

Ne pusvalandį galėčiau sekti padavimus, kuriuos su mokiniais 1983–1988 m. užrašiau Dapkūniškių apylinkėse (Molėtų r.). Ta patirtis man buvo ypač naudinga kaip mokytojui lituanistui, nes iš atminties belendantys tekstai buvo tapę ir mano savasties dalimi. Buvo ne iš knygų išmokta apie kai kurių vietų pavadinimus, ežerų kilmes, paslaptingus kalnus, pėduotąjį akmenį, perkeltus ar išmainytus gyventojus, neįprastus kapelius, nubaustuosius dvarų šeimininkus, paslėptą Napoleono auksą… „Išminties krikštasuolėje“ Dapkūniškių padavimus lyg ir privalėjau porinti tų apylinkių šnekta („Bolninkų korve žogarų sutočijo“), tačiau sekiau įgimta rytų aukštaičių šnekta – gelvoniškių kalba.

Kodėl po ąžuolu prisiminiau dvi pasakas: vieną – apie pupą, išaugusią iki dangaus, kitą – apie „mokytą“ ūkininkų sūnų? Prieš vykdamas į šventę susiskaičiavau, kad, prieš 36-erius metus atlikdamas mokyklinius namų darbus, užrašiau keturias pasakas; beje, iš tų pasakų dvi yra prieš devynerius metus publikuotos solidžioje monografijoje. Tai buvo dalis mano prosenelės Uršulės Vilkelienės nuo Musninkų pasakų, kuriomis gyveno jos augintinė anūkė – mano būsimoji mama Valentina. Bobulės Vilkelienės išmintis ir mane ne sykį lydėjo vaikystėje. Beje, ir mano dukra Ugnė pasakojimus dar kartą išgirdo „Išminties krikštasuolėje“. Tikėtina, kad gentainių patirtys bus išlikusios ne tik penktojoje kartoje.