Šiais metais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariate įsikūręs Kėdainių policijos centras mini gražų 10-ies metų gyvavimo jubiliejų. Gegužės 30-ąją Kėdainių daugiakultūriame centre vyks jauki, šilta šventė, kuriai pareigūnai ruošiasi kruopščiai ir atsakingai. Tad mintimis apie tai, kas jau nuveikta ir kas planuojama ateičiai, dalinasi Kėdainių policijos centro įkūrėja, Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkė Danutė Mykolaitienė.

 -Kokią prisimenate pačią pradžią – nuo minties atidaryti tokį centrą iki jos sėkmingo įgyvendinimo? 

-Pradžia buvo daug anksčiau – 1998 m., kai mūsų šalyje dar tik prasidėjo projektų rašymas. Praktikos dar nebuvo, niekas nežinojo, kaip tą daryti, ministerijose tada buvo kuriami nuostatai, tvarkos, kaip rengti projektus. Tad pati pradžia – kelionė su vaikais į Paberžę, pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą. Tai ir buvo pirmasis krikštas – neturėdami jokios patirties, keliavome su grupe vaikų, turinčių įvairiausių problemų. Tada gavome pirmąją pamoką, patyrėme didžiulį išbandymą, vaikus suvaldyti buvo labai sunku. Ši kelionė buvo gausi įvykių, turėjome spręsti iškilusias problemas. Buvo sunku ir tada atrodė, kad viso to nereikia. Tačiau praėjo laiko, ir iškilo patys geriausi prisiminimai apie šią kelionę – nepaisant visko, buvo gera ir gražu, vaikai džiaugėsi ta išvyka. Tuomet pradėjome mažais žingsneliais eiti, ieškoti, ką ir kaip galime padaryti, duoti vaikams, neapsiribodami vien instrukcijom ir tuo, kas numatyta prevenciniame darbe. Kai nestokoji idėjų, kai yra bendraminčių, nesunku kažką vertingo sukurti. 

Mano gyvenime visada atsiranda labai gerų žmonių ir aš labai dėl to laiminga. Taigi tuo metu atsirado žmogus, kuris papasakojo, kad yra Nyderlandų fondai, kurie dabar populiarūs Rytų Europoje, ir jie padeda, finansuoja projektus. Tiesą pasakius, aš jau buvau bepradedanti atsisakyti minties, kad reikia pateikti projektą, tačiau tuo metu policijos komisariato viršininkas Egidijus Lapinskas mane paskatino, įkalbėjo. Jis pasakė: „Danute, reikia!“. Taigi pateikiau paraišką... Nuo paraiškos pateikimo praėjo metai, atvyko solidi komisija – ir inžinieriai, ir psichologai, kuriems nekilo abejonių dėl tokio centro tikslingumo. Taigi parašiau projektą ir kibome į darbus... Patys darbuotojai darė remontą, griovė sienas... 2004 m. birželio mėnesį, Tarptautinės vaikų gynimo dienos išvakarėse, atvėrėme duris. 

-Kokią prisimenate pirmąją dieną jame? 

-Pirmoji diena buvo kupina rūpesčių – kai esi ir projekto autorius, ir vykdytojas, ir koordinatorius, užgula didelė atsakomybė. Tai nebuvo pakylėjimo kupina diena. Norėjosi, kad viskas būtų tvarkoje, kad neiškiltų nenumatytų rūpesčių. Džiaugsmas aplankė vėliau, kai prasidėjo aktyvi veikla, kai susibičiuliavome su vaikais. Taigi po to visos dienos buvo prasmingesnės viena už kitą. Ir tie metai taip greitai pralėkė... 

- Taigi kokie buvo tie metai, koks tas dešimtmetis? 

- Nepaprastai gražus. Užauginome vienus vaikus, išleidome. Jie dabar suaugę, dvidešimtmečiai! Kaip tik šiandien susitiksiu su Airidu, lankiusiu Kėdainių policijos centrą. Labai šaunus berniukas, džiaugiuos, kad jam gyvenime viskas sekasi, nors likimas jo neglostė. Jo gyvenimo istorija labai sudėtinga ir štai dabar jis sėkmingai dirba kirpėju. Daug yra tokių gražių istorijų. Žinoma, yra ir liūdnų, apie kurias nesinori kalbėti. Vieni vaikai išeina, ateina kiti. Jie panašūs – tokiom pačiom akim, su savo išdaigom, gerumu. 

Per tą dešimtmetį mes, dirbantys centre, įgijome patirties, mes esame komanda. Dabar visi pasiskirstę, kas už ką atsakingas, ir aš žinau, kad viskas bus padaryta, todėl jaučiuosi rami. 

Taip, per tą laikmetį buvo ir pauzių, kai pristabdėme veiklą, nes jautėmės išsisėmę ir truputį pavargę, nes projektinė veikla yra labai atsakingas dalykas. Viena yra viską parašyti popieriuje, kita – kai reikia tai įgyvendinti ir atsiskaityti... Daugelis institucijų turi griežtus reikalavimus, kurių privaloma paisyti, nenukrypti nuo jų, labai svarbu finansiškai viską sudėlioti. Žinoma, nebuvo taip, kad nieko nedarytume: susiklostė palankios aplinkybės – atsirado „Maisto bankas“, kuris suteikė galimybę vaikučiams pavalgyti. Kaip dažnai ir to pakanka... Kaip dažnai pastebėdavome, kad vaikai ateina tik išgerti arbatos, suvalgyti bandelę, sumuštinį... Nes namie to nėra. 

Taip pat didelę nemokamą pagalbą suteikia Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos fakultetas – studentai pas mus atlikinėja praktiką, dirba savanoriais. Taigi viskas vyksta labai natūraliai, nereikia išgalvoti kažko sudėtingo. 

- Kaip apibūdintumėte eilinę dieną centre? 

- Eilinė diena prasideda po pietų. Susiformavo nesakytos, nerašytos tradicijos – iš beldimo į mano duris jau suprantu, kas atėjo. Prasiveria durys: „Laba diena!“. Tai signalas, kad „Mes jau atėjome“. Visada! Lygiai taip pat ir išeinant. Jei pas mane yra žmonių, pasako tik „Viso gero“, jei nėra, pakviečiu užeiti. Pakalbame kelias minutes, ką veiksime, kuo užsiimsime – ar reikia paruošti pamokas, ar nupiešti, ar nulipdyti. Kiek pas mus piešinių... Tūkstančiai. Ir ten tiek širdies, tiek meilės. 

Taigi, ta paprasta eilinė diena prasideda pabeldimu į mano duris. Ir tada pareigūnai bendrauja, dirba su vaikais. 

Labai džiugina tai, kad vaikai į mus kreipiasi vardais. Anksčiau pirmieji vaikai vadindavo ir tetutėmis, ir auklėtojomis, ir mokytojomis, ir pareigūnėmis. Dabar kelis metus tiesiog savaime pradėjo vadinti vardais. Man tai taip gražu, taip šilta... Tai ir yra tikra bičiulystė. 

- Duris kasdien atveria vaikai pasisveikinti. O ar ateina tam, kad išsikalbėtų, išsipasakotų, paklaustų patarimo? 

- Laba dažnai. Užeina, ir pamatai jų nuliūdusias akis, išgirsti slogų balsą. Dažniausiai jie kalba apie mokykloje iškilusias problemas, apie asmenines atsiverti nelabai nori, bet tarsi atsiunčia signalą, kad namie kažkas negerai. O negerumai panašūs: tėvai geria, neišleidžia į mokyklą, nebėra ko valgyti... Tada bandome spręsti šia problemas. 

- O kokios akimirkos smagiausios? 

- Smagiausios akimirkos – kai gali vaikui padėti. Vis prisimenu šiltą susitikimą su Andriumi Mamontovu. Tada prasitariau, kad gaila, jog ne visiems galima padėti, ne visi vienodai priima tą pagalbą. Tada jis pasakė Motinos Teresės žodžius: „Padėk nors vienam. Ir tai yra labai daug“. Tikrai matau, kad daugelio vaikų, lankiusių centrą, gyvenimai susiklostė palankiai, ir tikiu, kad ir mes jiems padėjome. Čia jie atitraukti nuo gatvės, čia mato daug šviesos, pozityvumo. Juk laiką leidžiame ne tik čia, bet ir išvykstame į keliones, organizuojame susitikimus su įvairiais žmonėmis. Ypatingai džiugu, kai išvažiuojame į stovyklas – per tą ilgesnį buvimo kartu laiką vaikai atsiveria, jie būna kitokie. Dabar kaip tik dėliojame visas to dešimtmečio nuotraukas. Fantastika. Vėl atgimsta prisiminimai – Iš Nidos, Palūšės, Trakų, Vilniaus, Jonavos... Tiek gerų emocijų! Ir patys vaikai nuolat prisimena tas akimirkas, pasakoja: „Atsimenate, kaip pernai reikėjo miegoti ir mes nėjome. Reikėjo daryti atsispaudimus!“. 

Labai didelį įspūdį paliko ir kitas įvykis. Vidaus reikalų ministerijos nusikaltimų prevencijos projektų konkurse šis mūsų projektas tapo nugalėtoju. Jis Švedijoje buvo nominuotas gerosios praktikos pavyzdžiu. Mes tokie maži, ir tai didelis pasiekimas, morališkai tai labai gerai nuteikia ir motyvuoja. 

Taip pat motyvuoja ir vaikų elgesys: jie džiaugiasi viskuo, sukasi aplink pareigūnus, siuva... Kiekvienas pareigūno žodis, balso tonas jiems žinomas. Ir jie jaučia, kad kiekvienas yra reikalingas ir svarbus. Tai mums didžiausias atpildas. 

- O iš vaikų tėvų ar sulaukiate gražaus žodžio? 

- Ne kartą su tėvais darėm Mamos, Tėvo dienos renginius, kalėdines popietes. Tėvai dėkingi, džiaugiasi tokia vaikų veikla. 

- Prieš penkerius metus, kai šventėte Kėdainių policijos centro penkerių metų jubiliejų, sakėte: „Lenkiu galvą prieš visus, kurie nepailsta ir deda daug pastangų“. Ką šiandien tiems žmonėms, dirbantiems centre, norėtumėte pasakyti? 

- Tą patį, nes kiekvienas yra labai svarbus ir reikalingas. Mums viskas pavyksta puikiai, išmokome sėkmingai dirbti ir aš labai džiaugiuosi, kad galime tiek daug padaryti. Šiais metais centre dirbantys pareigūnai vyko į Romą ir ta kelionė tik patvirtino, kad esame stiprūs, kad mes – tikras kolektyvas. Linkiu visiems turėti dar daugiau energijos, užsidegimo, ūpo, naujų idėjų. Manau, kad dar įgyvendinsime kažką, kas visiems bus naujiena (paslaptingai šypsosi). 

- Taigi su kokiomis nuotaikomis, mintimis, idėjomis žengsite į vienuoliktuosius metus? 

- Eisime stiprūs, brandūs, žinantys, ko norim. O norime padėti vaikams, toks mūsų tikslas. Manau, pamažu išaugome iš senų marškinių ir sugalvosime dar kažką brandesnio, didesnio (vėl paslaptingai šypsosi). Minčių yra, nes domiesi, žiūrinėji, ieškai, komunikuoji ir atrandi. Man tai aktualu, įdomu, rūpi, patinka. 

- Koks bus Kėdainių policijos centro jubiliejaus minėjimas, kuris vyks gegužės 30-ąją? Penkmečio minėjimas buvo toks jaukus ir šviesus... 

- Tikiu, kad jis bus toks pat šviesus, pakylėtas, kupinas vaikų šypsenų, klegesio, gerumo. Šiemet norėjome pakeisti aplinką, tad renginys vyks Kėdainių daugiakultūriame centre, kuriame daug erdvės, kur galėsime pasidžiaugti vieni kitais. Ten labai ypatinga aplinka, gera aura... Žmones kviečiame iš širdies, nes visi svarbūs, reikalingi, su jais norime pabūti kartu. Tikiu, kad vaikų pasirodymai, muzikiniai intarpai, pašnekesiai prie kavos bus gražūs, nuoširdūs, tikri. Išeisime iš renginio kupini pakylėjimo, geros nuotaikos, su gražiomis mintimis. Tai bus malonus sustojimas, prisiminimas ir... naujų minčių generavimas ateičiai. Renginio pabaigoje į dangų paleisime baltus balionus su vaikų ir suaugusiųjų svajonėmis. Labai nuoširdžiai ruošiamės šiam įvykiui, nenorime pompastikos – norime, kad kiekvienas jaustųsi jaukiai, kad pajustų tą dvasią, šventiškumą. 

- Ar renginyje dalyvaus ta karta vaikų, kuriuos jau užauginote? 

- Taip, visi yra pakviesti. Dalyvaus ir jie, ir tie vaikučiai, kurie dabar lankosi centre. Ir jiems bus šventė su saldumynais, žaidimais, atskira programėle. 

- O šios projekto, galima sakyti, krikštatėvis, kuris skatino šiai veiklai, Egidijus Lapinskas, ar atvyks? 

(Juokiasi) - Taip, kvietėme ir jį. Labai viliuosi, kad jis atvyks! Šis žmogus mums labai svarbus. Jei nebūtų jo palaikymo, pritarimo, neturėtume savo centro. Jis tas, kuris ragino, kvietė, skatino darbus. Ir mes džiaugiamės tuo dešimtmečiu, kuris buvo kupinas veiklos, darbų – buvo dėl ko stengtis... 

- Tad dešimt metų yra daug ar mažai? 

- Nedaug, bet svaru. Jie paliko ryškų savo pėdsaką. 

- Tad dar dešimt, dar dešimt ir, žiūrėk, jau ... penkiasdešimt! 

(Juokiasi) – Aš tikiu, kad atsiras pasekėjų, net neabejoju tuo. Ateis kita karta ir perims mano darbus. Taip turi būti, nes tai svarbu ir reikalinga. Žmonės turi minčių ir idėjų, tad verta tęsti veiklą. 

Nebuvo akimirkos, kad suabejočiau šio projekto tikslingumu. Ir dar – labai džiaugiuos savo situacija: šeimoje visada jaučiu palaikymą. Nes niekada mano darbas netelpa į aštuonių valandų darbo dieną. Užimti vakarai, savaitgaliai, informacijos rinkimas atima iš šeimos laiką. Bet mane supranta ir palaiko, dėl to man lengva ir gera. Įgyvendinant šį projektą, aš pati praturtėjau savo vidumi... 

Parengė Aušra Pupkutė, Kėdainių r. PK Organizacinio poskyrio specialistė