Šiemet sukanka 95 metai, kai 1919 m. vasario 8 dieną Taučiūnų kaime prie Kėdainių, kovodamas už Lietuvos laisvę, mūšyje su bolševikais, žuvo pirmas kareivis savanoris − Povilas Lukšys. Pateikiame Jūratės Nekrašienės, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkės, gidės, straipsnį.

1919 metų vasario pradžioje ties Kėdainiais vyko ypatingai svarbios kautynės , turėjusios įtakos tolesniam Lietuvos likimui.

Susidarius palankioms aplinkybėms, 1918 m. vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, kuriuo Lietuva atsiribojo nuo kitų valstybių įtakos. Nors šis aktas nepriklausomybės nesukūrė, tačiau prasidėjo įnirtinga kova dėl jos įgyvendinimo. Teko šį sprendimą ginti ginklu nuo išorės priešų – bermontininkų, Želigovskio kariaunos, bolševikų, kurie jau buvo užėmę dalį Lietuvos teritorijos ir tikėjosi sužlugdyti Lietuvos valstybės planus.

Valstybė, iš visų pusių apsupta priešų, per trumpą laiką turėjo kviestis tautiečius prie ginklo. Jau per pirmą savaitę į Lietuvos kariuomenės gretas stojo arti 10 000 karių.

Pirmą rimtą atkirtį bolševikai gavo ties Kėdainiais, kurie buvę svarbus punktas, saugantis Kauno prieigas, tad nuo Kėdainių gynimo priklausė ir visos Lietuvos likimas. Kėdainių kautynės buvo pasipriešinimo bolševikams dalis. Kėdainių miestą gynė Panevėžio ir Kėdainių savanoriai, vadovaujami Panevėžio rinktinės karininko Jono Variakojo bei Kėdainių apskrities viršininko Juozo Šarausko.

Tarp pirmųjų savanorių buvo ir Povilas Lukšys, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

Gimė P. Lukšys 1886 08 21 Kazokų kaime, Surviliškio valsčiuje, didelėje, vargingoje mažažemių valstiečių šeimoje. Nuo vaikystės tarnavo ūkininkams, paaugęs ėmėsi statybininko amato, buvo gabus ir darbštus. Išgirdęs kvietimą į Lietuvos kariuomenę, surinko aplinkiniuose kaimuose savanorių būrelį: Vaclovą Ambrašką, Flioriną Lukšį, Joną Lukšį, Kazį Gadeiką, Joną Vaičiūną, Martyną Janavičių it kt. ir jais vedinas atvyko į Kėdainius. Čia jį priėmė į Kėdainių srities apsaugos būrį būrininku, vėliau lauko sargybos viršininku. Pakeliui vyrai sustojo Šventybrastyje, užsuko į bažnyčią, kurioje išklausė kunigo pamokslą ir davė priesaiką − ginti tėvynę nuo priešų, negailint savo gyvybių.

1919 m. vasario 7 dieną prasidėjo pirmosios mūsų savanorių kautynės su bolševikais ties Kėdainiais. Deja, ankstų vasario 8 d. rytą ties Taučiūnais, vykdydamas žvalgybą ir netikėtai susidūręs su priešu, žuvo šios sargybos būrininkas Povilas Lukšys. Savanorio atkaklumas buvo stipresnis už labiau ginkluotą ir žymiai gausesnį priešą. Tai buvo pergalė, priešas atsitraukė, deja, pergalės džiaugsmą aptemdė pirmoji auka.

Povilas Lukšys po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiumi. P. Lukšys palaidotas Dotnuvos gatvės kapinėse Kėdainiuose. Jo žūties vietoje pastatytas V. Žemkalnio-Landsbergio paminklas.

Pirmosios kautynės su bolševikais ties Kėdainiais nepriklausomybės kovose turėjo lemiamą reikšmę tolesnei kovų eigai prieš bolševikus. Čia buvo sprendžiamas nepriklausomos Lietuvos likimas.

Kėdainių krašto muziejuje nuo vasario 7 d. veiks fotonuotraukų paroda, skirta P. Lukšio 95-osioms mirties metinėms paminėti − „ Nepriklausomybės kovos Kėdainių krašte 1919 m.“