Rugsėjo 12 d. Daugiakultūriame centre buvo minima Europos žydų kultūros diena. Minėjimo tema – „Moteris judaizme“.  Ši intriguojanti tema siūlė ne tik nagrinėti įvairiausius judaizmo tradicijos, gyvenimo būdo, kasdienybės aspektus, bet ir prisiminti įžymias žydų tautybės moteris ir atskleisti jų įnašą į šiandieninę kultūrą. Apie įvykusį renginį pasakoja kėdainietė Zita Zokaitytė.

Išsilavinimas – aukščiausia vertybė
Neseniai perskaitytame G. Kanovičiaus romane „Žvakės vėjyje“ įstrigo, kai žydų gete nežmoniškomis sąlygomis (rūsyje, besislapstant vaikams ir jų mokytojui) mažamečiai buvo mokomi abėcėlės. Mokytojas pasakęs: mokytis reikia bet kokia kaina, bet kur ir bet kada. Dar vienas epizodas jau iš realaus gyvenimo: seniai Juodkrantėje teko gyventi viename kambaryje su vilniete žyde. Kasdien ji savo mažam sūneliui ne tik skaitė pasakas, bet ir aiškino, mokė. Kiti gi paprasčiausiai atostogautų…
Tai prisiminiau klausydama Daugiakultūrio centro vedėjos Audronės Pečiulytės paskaitos „Moteris judaizme“, kai  ji sakė: „Žydų religija reikalauja visiems būti raštingiems. Išsilavinimas – pati aukščiausia vertybė. Jei žmogus nemoka skaityti, jo negerbia bendruomenė“.
Ši paskaita, surengta Kėdainių daugiakultūriame centre, buvo skirta Europos žydų kultūros dienai. „Pažinti žydų kultūrą – mūsų garbės reikalas”, − akcentavo pranešėja. Šiemetinė tema „Moteris judaizme”. Diena minėta rugsėjo 14 dieną (Kėdainiuose – rugsėjo 12-ąją) 31-oje Europos šalyje.

„Pažinti žydų kultūrą – mūsų garbės reikalas”, − sakė Audronė Pečiulytė, daugiakultūrio centro vedėja, skaičiusi paskaitą „Moteris judaizme"

Laiko visus keturis šeimos kampus
Kuo skiriasi krikščionių moterų ir žydų moterų padėtis? Į šį klausimą atsakė ir pademonstruotas Lietuvos kultūros paveldo departamento sukurtas filmas „Žydų moterys“, ir A. Pečiulytės paskaita. Pirmiausia būtent pagal moterį nustatomas vaiko žydiškumas (jei moteris nežydė, ir vaikas nėra laikomas tikru žydu). Moteris, kalbėjo pranešėja, laiko visus keturis žydų šeimos kampus (lietuvė moteris, sakoma, tris).  Ji rūpinasi ir vaikų priežiūra, išsilavinimu, šeimos buitimi, atsakinga netgi už šeimos ar savo verslą. Žydė moteris, kitaip nei istoriškai lietuvė, dirba ir visada turi savo pinigų, todėl nėra priklausoma nuo vyro. Atvirkščiai – nuo moters tiesiogiai priklausė jos vyro socialinė padėtis ir šeimos prestižas. Talmude pasakyta: „Vyras privalo gerbti žmoną, nes ji yra šeimos gerovės pagrindas“. Dėl to žydų šeimose ypatinga pagarba motinai, taip pat ir labai senai motinai, močiutei.
Laikydama visus keturis namų kampus, žydė moteris gali neiti į bažnyčią (į ją eina kada turi laiko ir nori), tai vyro darbas. A. Pečiulytė, savo paskaitą skaitydama buvusioje sinagogoje, tiesiog pademonstravo, kad moterys melsdavosi sinagogos antrame aukšte, už langelių, jos buvo atskirtos nuo vyrų, kad neblaškytų jų maldų, leistų tinkamai susikaupti. Į kitą sinagogą (dabar įsikūrusi Dailės mokykla) moterys netgi įeidavo atskirai. Atrodytų, moteriai čia mažiau pagarbos: vyras netgi savo maldas ryte pradeda dėkodamas už tai, kad jį Dievas sukūrė ne moterį.

Religija leidžia išsituokti
A. Pečiulytė minėjo, kad Talmude yra netgi 613 priesakų, kurių privalo laikytis labai tikintys žydai. Tai sudėtinga. Jau XIX a. pasaulis ėmė keistis. Ir šiuo metu, sakė A. Pečiulytė, apie 70 proc. žydų nėra labai religingi, jie nesilaiko visų priesakų. Judaizmas – žydų religija skilo į keturias dalis: ortodoksinį, ultraortodoksinį, konstruktyvųjį ir reformuotąjį.
Religinis išsilavinimas, kalbėjo A. Pečiulytė, berniukams buvo privalomas, o mergaitėms – pageidautinas. Sinagogose veikė mokyklos, į kurias berniukai būdavo atvedami mokytis jau nuo trejų metų. Mergaitės buvo mokomos jidiš kalba (susiformavusi maždaug prieš 1000 metų vokiečių dialektų, hebrajų, aramėjų ir kai kurių slavų kalbų pagrindu, o rašmenys paimti iš hebrajų kalbos), o berniukai – hebrajų kalba. Pranešėjai sakė įstrigusi mintis iš Senojo Testamento: ne tas mokytojas, kuriam gaila žinių, ir ne tas mokinys, kuris neklausia. Netgi per šabo vakarienę vaikams duodama paskaityti maldelę ir jie turi užduoti klausimą. 

Moterims žydėms viešumoje reikėdavo atrodyti kukliai, neišsiskirti. Be to, vyrams privalu nešioti galvos apdangalą, o moterys žydės privalėjo nešioti ir perukus. Mergaitės pilnametėmis tapdavo 12 metų, o berniukai – 13 m. Tačiau tokio amžiaus dar nesituokdavo, paprastai palaukdavo 16−18 m. Įdomu tai, kad žydų religija leidžia skirtis šeimoms net kelis kartus. Jeigu nesilaikoma Talmude nurodytų priesakų, šeimos gali būti sinagogoje ištuokiamos ir po to vesti naujus partnerius. Taip pat jeigu dėl kurio nors kaltės negalėdavo turėti vaikų.

Dabar yra ir rabinių
A. Pečiulytė minėjo, kad istoriškai žydų religijoje, kaip, beje, ir krikščionybėje, moterų padėtis yra žemesnė negu vyrų. Tačiau vėlesniais laikais viskas keitėsi. Šiuo metu pasaulyje netgi galima sutikti moterų rabinių (kaip protestantiškoje religijoje − ir moterų kunigių).

Pranešėja pateikė žinomiausių Lietuvoje žydžių pavardžių, tarp jų besilankiusių ir Kėdainiuose. Tai dailininkės Mina Levitan-Babenskienė (g. 1932 m.), Adasa Skliutauskaitė (g. 1931 m.), čia surengusių savo parodas, arba žymi teatrologė, ne kartą buvusi Kėdainiuose Irena Veisaitė (g. 1928 m.).

Zita ZOKAITYTĖ