Kėdainių rajono savivaldybės vyr. architektas, Architektų sąjungos narys Vytautas Kundrotas pristato projektą, kurio tikslas  – pastatyti Kėdainiuose paminklą 1863 m. sukilimui Lietuvoje atminti.
Žymaus Lietuvos skulptoriaus prof. akad. Konstantino Bogdano paminklą „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“ ketinama statyti Šviesiosios gimnazijos, Ūkio banko ir Kėdainių rajono apylinkės teismo pastatais suformuotame senamiesčio kieme. 

Mielieji Kėdainiečiai, noriu Jums pristatyti Kėdainių krašto garbės piliečio Aloyzo Stasiulevičiaus, Kėdainių rajono savivaldybės mero Rimanto Diliūno, savivaldybės vyriausiojo architekto Vytauto Kundroto bei Kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Kęstučio Stadalnyko projektą – pastatyti Kėdainiuose paminklą 1863 m. sukilimui Lietuvoje atminti.

 Konstantinas Bogdanas sutiko, kad paminklas būtų pastatytas Kėdainiuose

Vienas žymiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios skulptorių – SSRS dailės akademijos akademikas, profesorius, menotyros ir humanitarinių mokslų daktaras Konstantinas Bogdanas Kėdainių krašto garbės piliečiui, garsiam dailininkui Aloyzui Stasiulevičiui sakė sutinkąs, kad vienas jo mylimiausių darbų – paminklas 1863 m. sukilimui – galėtų būti pastatytas Kėdainiuose. Todėl pernai dailininkas A. Stasiulevičius, jubiliejinės Kėdainių miesto šventės metu miesto rotušėje iš rajono mero R. Diliūno rankų priimdamas Kėdainių krašto garbės piliečio nominacijos ženklą, pažadėjo, kad dės visas pastangas, kad toks paminklas Kėdainiuose būtų. Šiandien tai tampa realybe, nes skulptūrinę kompoziciją numatyta perduoti Kėdainių savivaldybei neatlygintinai. 

Kėdainių dailininkai ir architektai pritaria, kad paminklas būtų pastatytas prie Šviesiosios gimnazijos

Manau, kad šiais −1863 m. metų sukilimo Lietuvoje jubiliejiniais metais atsiveria reali galimybė Kėdainių mieste pastatyti paminklą kun. Antano Mackevičiaus žygiams įprasminti. Labai taiklus buvo gerbiamas kėdainietis, ilgametis buvusio Kėdainių senamiesčio senato narys, pasaulinės organizacijos Amerikos nacionalinės geografijos draugijos narys Stasys Nekrašas, sakydamas, kad būtent dabar, tokiais milžiniškais tempais globalėjant Lietuvos visuomenei, labai svarbu jaunimui priminti, kad mūsų proseneliai ir seneliai kovojo už  Tėvynę Lietuvą. Aš noriu dar pasakyti, kad jeigu mes sugebėsime pastatyti šį paminklą taip, kad jį matytų ne tik turistai, bet ir mūsų vaikai bei vaikaičiai, gal bent kiek sustabdysime Lietuvos išsivaikščiojimą. Manau, kad Kėdainiuose šis paminklas turėtų stovėti vien jau todėl, kad pirmasis kun. Antano Mackevičiaus sukilėlių krikštas glaudžiai susietas su caro kariuomenės įgula, kuri buvo dislokuota Kėdainiuose kaip „baudėjų“ kariuomenė. Pulkininko Dellingsgauzeno vadovaujama trijų kuopų pėstininkų ir dragūnų eskadrono kariuomenės rinktinė kovo 20 d. iš Kėdainių išžygiavo ieškoti sukilėlių. Galiausiai netoli Ažytėnų pastebėjo B. Koliškos vadovaujamą apie 700 sukilėlių dalinį, kuriame buvo ir A. Mackevičiaus vadovaujamas būrys. Galima tikėti, kad ir daugiau baudžiamųjų ekspedicijų prieš sukilėlius surengė Kėdainiuose dislokuota caro kariuomenė.

Tam, kad būtų pastatyta prof. K. Bogdano skulptūrinė kompozicija Kėdainių senamiesčio kieme, pritarė Kėdainiuose gyvenantys ir dirbantys architektai bei dailininkai: Virginijus Pliuškys, Birutė Kundrotienė, Vida Burbulienė, Violeta Večėnaitė, Vaidas Spečkauskas, Aurelija Zmejauskaitė, Arvydas Urbelis. Tikiuosi, kad tą paminklą pamėgs ir gerbs mūsų jaunasis elitas, kuris mokosi ir dar mokysis šalia esančioje Radvilų Šviesiojoje gimnazijoje. 

Kaip gimė skulptūrinė kompozicija-paminklas „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“

Štai kaip gimė viena garsiausių lietuvių skulptoriaus, akademiko prof. K. Bogdano skulptūrinė kompozicija-paminklas „1863 m. sukilimas Lietuvoje“.

1953 m. jaunas lietuvis skulptorius nutarė tapti profesionaliu dėstytoju ir įstojo į  garsiausio to meto SSRS dailės akademijos I. Repino instituto aspirantūrą. Savo daktaro disertacijai pasirinko paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui sukūrimą, sumanymą grįsdamas tuo, kad Rusijos carai Romanovai savo dinastiją kildino iš gediminaičių. Tačiau akademijos meno taryba tokiam pasirinkimui nepritarė. Tada jaunas aspirantas pasinėrė į istorinius karo archyvus. „Ir staiga tartum pati Apvaizda jam į rankas įdavė knygelę apie kun. Antaną Mackevičių, 1863 m. sukilimo vadą. Sukilimas – jaudinanti tema įvykių dramatizmu, susijusi su Bogdanų šeimos lemtimi, – pavardės atsiradimu. Medicinos studentas Ambraziejus Poradnia jauną galvą padėjo už dalyvavimą sukilime, jo pusbrolis Motiejus Bogdanas Poradnia dėl to vardą pakeitė į pavardę ir tapo Motiejumi Bogdanu. Todėl 1863 metų valstiečių sukilimas Lietuvoje ir buvo toji nauja ir visu ryškumu nušvitusi disertacinio darbo tema“ (I. Račkauskaitės-Petraitienės monografija „Konstantinas Bogdanas“, 2010).

K. Bogdanas dvejus metus intensyviai studijavo, ką rašė filosofas Aleksandras Gercenas ir kiti klasikai, tarėsi su savo dėstytoju akademiku Vsevolodu Lyševu, studijavo lenkų dailininko, dalyvavusio sukilime, Artūro Grotgerio graviūras, gilinosi į sukilėlių tipažus, muziejuose susipažino su to laikmečio apranga bei ginkluote, padarė daugybę kompozicijos variantų.

Akademijos vadovybė peržiūros metu, pamačiusi darbo eskizus, pareikalavo, kad aspirantas gautų Lietuvos komunistų partijos leidimą. Tokį pritarimą  pasirašė LKP partijos istorijos instituto direktorius R. Šarmaitis. 

Už diplominį darbą – meno mokslų kandidato laipsnis

„Konstantino Bogdano disertacinio darbo gynimo laukė visa I. Repino dailės instituto Skulptūros katedra, atvyko SSSR Dailės akademijos profesoriai N. Tomskis, V, Muchina, kiti garsūs meno žinovai, tarp jų buvo ir prof. Juozas Mikėnas, kuris tapo savo mokinio kūrybinio triumfo liudininku. Atestacinė komisija K. Bogdano diplominį darbą įvertino „labai gerai“ ir suteikė jam meno mokslų kandidato laipsnį. Tai buvo savotiška gairė, žyminti brandžios kūrybos laikotarpio pradžią. 

Skulptūrinė kompozicija „1863 metų valstiečių sukilimas Lietuvoje“ tapo chrestomatiniu kūriniu, pateko į mokyklų vadovėlius. 1957 m. buvo rodoma Kinijoje,  1958 m. – Korėjoje,  1959 m. – Maskvoje, kitose šalies ir tarptautinėse parodose ir  puikiai įvertinta. Gipsinė kompozicija pastatyta Valstybiniame Karo muziejuje Kaune, o bronzinė – Valstybiniame dailės muziejuje Vilniuje. Menotyros daktaras Gytis Vaitkūnas, analizuodamas šį iškilų K. Bogdano kūrinį, yra sakęs, jog, kaip įprasta literatūrinio tipo sprendimams, sunkiausia čia buvo meniškai organizuoti gausią siužetinio pobūdžio atributiką, bet su šiuo uždaviniu autorius susidorojo meistriškai. Itin didelę reikšmę turėjo savitas, galima sakyti, portretiškas kompozicijos traktavimas. Žemaičio, aukštaičio ir vado paveikslai – tai reliatyviai savarankiški tipai, ir, svarbiausia, savotiškai portretiškas kiekvienas atskiras komponentas. Kiekvienas ginklas, aprangos detalė organiškai siejasi su atitinkamo veikėjo charakteriu, tarsi alsuoja jo dvasia. Šautuvas tampa ne atributu, o aukštaičio charakterio dalimi, pistolete tarsi sustingsta jį už juostos užsikišusios energingo vado rankos judesys. Ir nors detalių čia itin gausu, jos visos reikalingos. Portretiškumas tarsi įkvepia šioms detalėms gyvybę: žiūrint į skulptūras, jos ima judėti, pintis, kol galų gale susilieja į vieningą judesį, kurio jėga koncentruojasi virš sukilėlių galvų iškilusio kardo ašmenyse“.

(Iš  Irenos Račkauskaitės-Petraitienės monografijos  „Konstantinas Bogdanas“ Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, p. 69−70) 

Uždaro skverelio erdvė − tinkamiausia

Pats maestro K. Bogdanas apie savo požiūrį į skulptūrą sakė: „Esu realistinio meno šalininkas, ypač kurdamas portretus. Mano portretai nenutolę nuo realybės, nes aš tvirtai įsitikinęs, kad portrete visų pirma turi būti fizinis panašumas, o paskui visi kiti reikalavimai“. Todėl sukilėlių tipažai taip subtiliai iki smulkmenų išreikšti. Žiūrėdamas į juos jauti kovos įtampą ir dramatizmą. 

Kadangi skulptūrinė kompozicija yra nedidelio, sakyčiau, žmogiško mastelio, ji turėtų stovėti uždaroje arba bent jau pusiau atviroje erdvėje. Visiškai nesuprantama ji taptų atviroje erdvėje, kur ją matytumėm iš toli. Tik kamerinėje aplinkoje ji būtų „skaitoma“. Kaip ir daugelis renesanso epochos realistinių skulptūrų ji mieste jaustųsi tarsi muziejuje. Tam labai svarbu natūralus apšvietimas ir mastelis. Kaip jau minėjau, paminkle yra svarbiausia jo idėjos suvokimas. Šios skulptūros suvokimas užprogramuotas jos personažų charakterių sukomponavime. Kiekvienas jų yra individualus, bet skulptoriaus talento dėka tos individualybės sudaro vieną kūrinį ir išreiškia vieną idėją. Paminklą reikia žiūrėti iš arti, nors pats siluetas sukomponuotas taip, kad būtų suprantamas ir iš tolo.

Be abejo, autorius tikėjosi, kad skulptūra bus išdidinta ir paminklas bus pastatytas kitokioje erdvėje. Toks pavyzdys yra K. Bogdano mokytojo prof. Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“. Tačiau Europos senųjų miestų pavyzdys rodo, kad ir nedidelio, kamerinio mastelio skulptūra gali būti paminklu asmenybei ar istoriniam įvykiui. Be abejo, labai svarbu, kad skulptūra  būtų saugi, kad jos nesužalotų vandalai ar nepavogtų „metalistai“. Todėl erdvė, kurioje bus pastatytas paminklas, turi būti nuolat saugoma vaizdo kamerų. Aukščiau išvardintus paminklo pastatymo kriterijus geriausiai atitinka Šviesiosios gimnazijos, Ūkio banko pastato ir Teismo pastatais suformuotas senamiesčio kiemas, kaip uždaro skverelio erdvė, juolab kad patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose nenumatomas jo užstatymas pastatais. Apie paminklo pastatymą informuotas Architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. 

Galimybe turėti pasididžiavimo vertą skulptūrą turime pasinaudoti

Kaip žinote, paminklą 1863 m. sukilimui buvo numatę pastatyti kauniečiai. Tam buvo parinkta vieta Steigiamojo Seimo aikštėje (buvusi turgaus), Kauno senamiestyje. Tačiau po virtinės biurokratų ir dailininkų nesutarimų dėl paminklo sukūrimo sąlygų bei procedūrų nebeliko laiko tokiam darbui atlikti kokybiškai ir laiku. Mes turime neįkainojamą šansą tai padaryti, nes galime turėti būtent K. Bogdano skulptūrą. Tokio šanso Kaunas neturi, tad tikiuosi, kad mes nepaskęsime biurokratiniuose svarstymuose. Parodykime tokį ryžtą, kokį parodėme gavę Vyriausybės paramą paminklui Radviloms sukurti ir pastatyti. Tas paminklas tapo vienu iš Kėdainių simbolių, traukiančiu turistus ir keliančiu kėdainiečių pasididžiavimą.

Vytautas Kundrotas, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. architektas, Architektų sąjungos narys

Skenuota iš  Irenos Račkauskaitės-Petraitienės knygos „Konstantinas Bogdanas“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Fotografuota Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje. Nuotrauka - V. Kundroto