Trečiadienį Daukšių kaime prisimintos holokausto aukos. Prie 2011-aisiais pastatyto memorialo uždegtos žvakutės, o paminklas, žymintis šimto metrų ilgio ir trijų metrų pločio tranšėją, kurioje guli žydų palaikai, papuoštas baltomis gėlėmis. Aštuoni „Atžalyno“, Šviesiosios ir Šėtos gimnazijų moksleiviai perskaitė pražūtin pasmerktų žydų vardus ir pavardes. Šitaip negausus būrelis kėdainiečių paminėjo 72-ąsias žiaurių žudynių metines.

Praeities įvykiai – pamokos jaunimui

Minėjime dalyvavo Kėdainių rajono savivaldybės meras Rimantas Diliūnas, jo pavaduotoja Nijolė Naujokienė, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, šio centro kultūrinių renginių organizatorė Danguoloė Raudeliūnienė ir būrelis kėdainiečių. Kalbėjusieji pabrėžė, kad svarbu prisiminti ne tik šaltakraujiškai išžudytas žydų šeimas, bet ir tuos, kurie vadovaujami nacių šitaip pasielgė. 

Meras R. Diliūnas pripažino, kad stovėti prie lentos, kurioje išraižyti visomis šeimomis nužudytųjų vardai ir pavardės, nejauku. Tačiau kasmet susirinkti ir dar kartą su pagarba prisiminti šiurpius 1941-ųjų rugpjūčio 28-osios įvykius – būtina. 

„Svarbiausia, kad mes, šiandien čia susirinkusieji, privalome tą atmintį perduoti jaunimui. Auganti karta turi žinoti visos mūsų sunkios, tragiškos istorijos vingius. Norėčiau, kad jaunimas šiuos įvykius įvertintų teisingai ir tos žinios jiems pagelbėtų priimant gyvenimo sprendimus“, – vildamasis sakė meras. 

Aštuoni „Atžalyno“, Šviesiosios ir Šėtos gimnazijų moksleiviai perskaitė pražūtin pasmerktų žydų vardus ir pavardes

Atsirado naujų faktų 

Daukšiuose buvo sušaudyti 2 076 žydai iš Kėdainių, Šėtos, Žeimių: 710 vyrų, 767 moterys ir 599 vaikai. Memorialo sienoje išpjaustytos 1 003 žuvusiųjų pavardės. Taigi jų žinoma vos pusė. 

Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis pranešė: „Dabar turime daugiau informacijos. Žinome ne tik jų vardus, pavardes, bet ir amžių, kuo jie užsiėmė, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudyti. Kartais buvo sušaudyta visa šeima, kartais tik tėvai ir nėra žinoma, kur dingo vaikai. Svarbu, kad pavardes jau galime sudėti šeimomis.“ 

Tarp sušaudytųjų buvo namų šeimininkių, studentų, verslininkų, dantų technikų ir netgi religinių mokytojų. 

Genocidas – Dievo valia? 

„Žudynės truko visą dieną. Ligoti, senyvo amžiaus žmonės, maži vaikai iš buvusio dvaro žirgyno pastatų buvo vežami sunkvežimiais, o tie, kurie galėjo paeiti buvo varomi kolonomis“, – atgaivindamas lemtingosios dienos įvykius pasakojo istorikas. 

Pasak R. Žirgulio, žydai kraupios lemties ženklus įžvelgė Senajame Testamente. 

„Jie niekaip kitaip negalėjo tokio žiauraus susidorojimo paaiškinti kaip tik Dievo valia. Todėl religingi žydai nesipriešino. Netikintieji bandė bėgti. Kitavertus, pasislėpti nuo nacių inicijuoto teroro buvo beveik neįmanoma. Mat žydai išsiskyrė tamsesne odos spalva, prastai kalbėjo lietuviškai arba mokėjo tik rusų, lenkų kalbas“, – dėstė pašnekovas. 

R. Žirgulis pasakojo, kad vis dėlto pavienių pasipriešinimo atvejų būta. Vienas iš jų įvyko ir mūsų mieste. 

„Ilgametis Kėdainių gaisrininkų komandos vadovas ir Kėdainių miesto tarybos narys Codikas Šlapoberskis įsitempė į duobę kartu su savimi vokiečių karo komendantą Belmerį. Jam į pagalbą puolė lietuvis baltaraištis, vadinamasis, partizanas Jankūnas. Šlapoberskis Jankūną sunkiai sužeidė ir šis po dienos mirė. Už tai Šlapoberskį kiti baltaraiščiai nužudė. Toks buvo vienas iš labai retų pasipriešinimo atvejų“, – pasakojo Kėdainių krašto muziejaus direktorius. 

Gelbėjusieji rizikavo gyvybe 

Daugelis žmonių užjautė žydus, tačiau padėti jiems vargiai galėjo. Naciai vykdė itin žiaurią politiką, griežtai viską kontroliavo. 

„Jeigu sužinodavo, kad kažkas slepia žydus, tada be gailesčio sušaudydavo ne tik surastus žydus, bet ir juos slėpusią šeimą. Daugelis baiminosi rizikuoti“, – aiškino R. Žirgulis. 

Kėdainių istorikas džiaugiasi, kad visgi drąsių žmonių atsirado: „Mūsų Daugiakultūrio centro ekspozicijoje yra bent septynių ryžtingai žydus gelbėjusių šeimų pavardės. Šie drąsuoliai už nuopelnus gavo Pasaulio tautų teisuolio vardą. Pasmerktiesiems padėjo ir Tėvas Stanislovas.“ 

Pasaulis pasimokė? Vargu 

R. Žirgulis, paklaustas, ar trečiadienį prisiminti praeities įvykiai liko kaip prasminga pamoka šiuolaikinei visuomenei, atsakė: „Dabartinė pasaulio ir Europos visuomenė nedaro išvadų. Tai liudija matomi radikalėjimo procesai: radikalėja europiečiai, islamas, žydai Izraelyje. Sunku nuspėti, kas būtų dabar, jeigu susidarytų tokia situacija: jei prasidėtų masinė psichozė, nukreipta prieš konkrečią religiją, tautą, rasę. Aš bijau, kad vėl atsirastų žmonių, kurie šventai tikėtų, jog fiziškai sunaikinant, jų akimis, nekenčiamus žmones galima visiškai išspręsti problemas.“ 

Bendrapiliečiai žudė bendrapiliečius 

Kėdainių istorikas akcentavo svarbų faktą, kad visi žydai iki 1941 m. birželio 15 dienos buvo nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai. Jie, kaip ir lietuviai, turėjo lietuviškus pasus. Būtent todėl atminimo lentoje žydų vardai ir pavardės yra transkribuoti – užrašyti lietuviškai. 

„Susirinkę prie memorialo mes visada pabrėžiame, kad vieni bendrapiliečiai žudė kitus bendrapiliečius. Pamoka tokia, kad kaip krikščioniška tauta mes padarėme nuodėmę – žudėme savo artimą. Daugiau tokių baisių klaidų neturėtume kartoti“, – pridūrė R. Žirgulis ir padėkojo visiems susirinkusiems už pilietiškumą. 

Akvilė KUPČINSKAITĖ, „Kėdainių garsas“