Šiandien, sausio 31 d., užsidegė vienas iš 11-os Pašumerio dvaro sodybai, kuri įrašyta į Kultūros paveldo departamento vertybių registrą, priklausančių pastatų. Tai stačiakampio plano, mūrinis, vieno aukšto, su mansarda gyvenamasis namas. Pastatas buvo prižiūrimas, tvarkomas.

Į įvykio vietą Šėtos seniūnijoje vyko kelios ugniagesių komandos iš Kėdainių, Šėtos, Pagirių ir Jonavos rajono.Manoma, kad gaisras kilo namo pastogėje. Gaisrą pavyko užgesinti, žmonės nenukentėjo. 

Įvertinti situacijos kartu su Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialiste buvo nuvykusi ir Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyr. valstybinė inspektorė Asta Naureckaitė. 

Kaip yra pasakojusi Šėtos gimnazijos direktorė Antanida Likšienė, 15 a. Pašumerys galėjo priklausyti Aukštųjų Kaplių dvarui. Vėliau tapo atskiru dvaru, o dokumentuose pirmą kartą paminėtas 1560 metais, kai Andrius Mitėnas testamentu Pašumerio dvarą užrašė savo žmonai Kotrynai Šimkevičiūtei-Pacevičienei. 

17−18 a. dvaras priklausė Bartkevičių giminei, 18 a. 2-oje pusėje – Bogušiams. 

Sako, tą vietą žmonės ir XX amžiaus 2-oje pusėje vadino sendvariu. 

19 a. pradžioje dvaras atiteko Veličkų giminei. Prasidėjo dvaro suklestėjimo laikotarpis. 

Jonui Veličkai, giminės vyriausiajam, bajoro titulas suteiktas 1593 m. Žygimanto III privilegija. 

Jo proprovaikaitis Stanislovas Velička (1792−1860) Pašumerio dvarą įsigijo 1824 m. Jis buvo Kauno apskrities vėliavininkas, Ukmergės teismo ribų teisėjas, žymus pareigūnas. 

Dėl skolų jis buvo priverstas parduoti Aukštųjų Kaplių dvarą, kuris iki tol vis dar buvo siejamas su Pašumeriu. 

Jo žmona Teofilė Bogumila Rudaminaitė buvo gavusi 3000 rublių kraičio iš Kamaikos dvaro pajamų. Mylimos žmonos garbei palivarką kitoje Obelies upės pusėje S. Velička praminė Bogumilavos vardu. Apie tokią šio vardo etimologiją kalbėdavo senbuviai XX amžiaus 2-oje pusėje. 

Veličkos statė Pašumerio dvarą dabartinėje vietoje. 1826−1827 m. buvo statomas dvaro gyvenamasis pastatas − rūmai, įrengiamas sodas, gėlynai, alėjos. Suformuotas dvaro bendras vaizdas, atskiriant ūkinį ir reprezentacinį kiemus. 

Mirus Bogumilai 1855 m. S. Velička pastatė Šėtos kapinėse koplyčią su kolumbariumu. 

Jie turėjo 2 dukteris: Adelę ir Stanislavą Teofilę. Pastaroji paveldėjo Pašumerio dvarą. Jos seseriai Medekšienei buvo išmokėtas kraitis. Teofilė ištekėjo už pusbrolio Boleslovo Veličkos ir valdė dvarą iki mirties 1907 metais. 

Šlovingiausia Pašumerio istorijos dalis yra siejama su Boleslovu Velička (1821−1870), kuris dalyvavo 1863 metų sukilime, palaikė ryšius su baltųjų grupuotės vadovybe, telkė žmones sukilimui, tiekė maistą, sukilimo metu apgyvendino sukilėlius. 1863 m. balandžio pradžioje Pašumeryje įvyko vadų susitikimas, kuriame dalyvavo Jokūbas Geištoras ir Zigmantas Sierakauskas. Apie šį susitikimą, kaip labai svarbų, rašė Jokūbas Geištoras savo atsiminimų knygoje. B. Velička buvo teisiamas karo lauko teisme, bet atsipirko areštu. Dvaro nekonfiskavo, nes dvaras formaliai priklausė žmonai Teofilei. 

2013 m. rugpjūčio mėn. Pašumerio dvaro bendrasavininkiai Likšos pastatė paminklinę lentą tam garsiam susitikimui dvare atminti toje vietoje, kur buvo dvaro rūmai. 

Stanislava Teofilė Veličkaitė-Veličkienė vaikų neturėjo, testamentu dvarą ji paliko savo sesers Adelės Medėkšienės anūkui Steponui Medėkšai (1882−1962). Jis buvo ir Aristavos dvaro savininkas, tragiško likimo šeimos tėvas. 

1930 metais, vykdant 1926 metų žemės reformą, Pašumerio dvaras buvo išparceliuotas, dvare paliekant 82,24 ha, o Bogumilavos palivarke − 90,71 ha. 1935 m. dvarą S. Medėkša pardavė Adolfinai Švabinskienei, iš kurios 1938 m. dvarą nupirko Baltramiejus, Albinas ir Bronius Danylai. 

Pagal Architektūros ir urbanistikos skyriaus informaciją parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė