Pasirodė kraštietės, istorikės Vaidos Kamuntavičienės ir menotyrininkės Laimos Šinkūnaitės solidi monografija „Apytalaukio parapija: Mikrobendruomenės istorija“ (VDU leidykla, 2012). Knygoje detaliai nagrinėjami istorijos šaltiniai: bažnyčių fundacijos, inventorių ir vizitacijų aprašymai, didikų ir kunigų testamentai, teismų bylos, metrikų knygos, Kėdainių apylinkių dvarų dokumentai...
Pateikiame Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialisto Ryto Tamašausko pokalbį su knygos autore.

Regime ne fragmentuotą, bet nuoseklią maldos namų, sakraliojo meno, dvarų, parapijos ūkio ir prieglaudų, mokyklų, brolijų kūrimo istoriją ir raidą. Tyrinėjant dėmesys kreipiamas į regiono politinius, socialinius, ekonominius ir kultūrinius reiškinius, tai siejama su Lietuvos ir pasaulio istorijos kontekstu. Yra paaiškinimų skaitytojui, kurio saitai su bažnyčia kiek tolimesni. Pateikiama prasmingų priedų, gausu iliustracijų.

Kalbamės su viena iš monografijos autorių, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėja, prof. dr. Vaida KAMUNTAVIČIENE.

Biografijos patirtys

– Knygos apie Apytalaukio parapiją pratarmėje šiek tiek apibrėžiate savo kilmės saitus su nagrinėjamu kraštu. Ar galėtumėte didžiuotis, kad esate Nevėžio slėnių augintinė?

– Taip, neabejotinai: gimiau puikioje vietoje, sakyčiau, pačioje geriausioje. Baigiau Kėdainių Juozo Paukštelio vidurinę mokyklą – tai buvo labai geras mano gyvenimo laikotarpis. Vien vaizdas pro klasės langą į senamiestį ko vertas. Kadangi gyvenau Aristavoje, su autobusu atvažiuodavau į Kėdainių centrą ir per visą senamiestį eidavau į mokyklą, tiltu kirsdama Nevėžį – su upe pasilabindavau kasdien. Vaikystėje ne kartą sulįsdavome į kalvinistų bažnyčios požemius (bažnyčia tuomet buvo apleista, paversta sporto sale). Dabartiniame V. Uspaskich name, kuriame anksčiau veikė vaistinė, pačioje palėpėje, gyveno mano bendraklasė, pasakojusi apie žydą, kažkada pasikorusį laiptinėje ir vis retkarčiais pasivaidenantį...

Prasidėjus Sąjūdžiui, stebėjau Kėdainių senamiesčio virsmą. Turbūt jau tada gimė suvokimas, kad šis kraštas nuostabus, savy slepia dar daug neatrastų dalykų.

– Ne vienoje mokslinėje publikacijoje liudijate apie aplinką, kurioje augo Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas, į jį ne kartą gręžiamasi ir šioje monografijoje. Išsitariate, kad ir dėl knygos atsiradimo „kaltas“ Č. Milošas. Kuo asmeninės patirtys yra svarbios mokslininkei istorikei?

– Iš tiesų dėl knygos atsiradimo kaltos tam tikros, nuo manęs nepriklausiusios aplinkybės. Aš juk nepasirinkau gimti netoli Nobelio premijos laureato gimtinės. 2002 m. apgynus disertaciją iš XVII a. Katalikų bažnyčios istorijos, tuometinis VDU Istorijos katedros vedėjas Pranas Janauskas pasiūlė dirbti Vytauto Didžiojo universiteto Česlovo Milošo slavistikos centre. Nors mokykloje nemėgau rusų kalbos, bet sutikau, nes norėjau universitete ne tik dėstyti, bet ir atlikti mokslinius tyrimus. O vedėjas gal ir jautė, kad aš, kaip kraštietė, tiksiu. Beveik dešimt metų (iki 2010 m.) dirbau Č. Milošo centre – tarp kitų darbų gimė ir ši monografija.

 

Česlovui Milošui Šventybrasčio bažnyčioje įteikiami krikšto metrikai. Iš kairės: proef. A. Avižienis, kun. A. Valkauskas, Č. Milošas, kun. K. Daknevičius, 1992 m.

 

 

 

 

 

Kūrybos pasaulyje

– Ar Jums teko patirti tiesioginę akistatą su Č. Milošu?

– Su Č. Milošu asmeniškai neteko bendrauti. Prasilenkėme du kartus. Pirmąkart jį galėjau sutikti Šeteniuose, bet tuo metu mano dukrytė buvo maža ir tiesiog nenuvažiavau. Antrąkart galėjau išvysti metai prieš jo mirtį, tuomet mano vyras istorikas Rūstis su profesoriumi Algirdu Avižieniu vyko į Krokuvą jo aplankyti, kaip buvo jaučiama, paskutinįkart. Neprisijungiau, nes spaudė neatidėliotini darbai, vėl buvo gaila palikti vaikus...

Leidiniuose Č. Milošas aiškiai išdėstė daug svarbių dalykų, reikia tik knygas skaityti.

– Koks susidarė įspūdis apie šį žmogų Č. Milošo krašto tyrinėtojai?

– Manau, Č. Milošas buvo genialus. Bet genialumas pirmiausia kilo iš jautrumo. Buvo pastabus, mylintis gamtą. Č. Milošą iš tiesų suformavo Šetenių vaikystės patirtys, kaip pats yra sakęs: vaikystės kvapai, garsai, vaizdai, skoniai ir jausmai – tai jam buvo svarbu visą gyvenimą. Labiausiai jam patiko paukščiai – turbūt todėl, kad galėjo skraidyti padangėse, ko nemoka žmogus, ir iš aukščiau stebėti žemę iš kiek kitokios perspektyvos. Č. Milošas paprastuose dalykuose pastebėjo tai, ko nematė kiti, ir tai meistriškai perteikė poezijoje bei prozoje.

Apie kasdienybę gebėjo pasakyti gilių teologinių dalykų, įžvelgti žmogaus prigimties esmę ir jos prieštaringumus. Netgi „Isos slėnyje“ – labiausiai su Kėdainių kraštu susijusiame autobiografiniame romane, kuriame pasakojama apie mažo berniuko Tomo gyvenimą miškingame krašte, jo sutiktus dvarų ir kaimų žmones, – tyrinėtojai įžvelgia filosofinių gelmių ir šį veikalą vadina teologiniu traktatu.

– Kokius šio kūrėjo gyvenimo momentus išskirtumėte?

– Č. Milošo gyvenimas buvo sudėtingas – nelengva buvo augti lenkiškai kalbančioje šeimoje pačiame lietuviškos Lietuvos viduryje XX a. pradžioje, kuomet siautė tarpinių pasirinkimų nesiūlę nacionalizmai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, turėjo išgyventi dilemą: kolaboruoti su prokomunistine Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ar bėgti į Vakarus ir būti atkirstam nuo jo poezijos skaitytojų. Pasirinko pirmąjį variantą, tačiau ilgai neištvėrė, jautė moralinę kaltę, galų gale emigravo.

Gyvenimas Paryžiuje ir vėliau JAV nebuvo saldus – užsienyje niekam nebuvo įdomus lenkų kalba eiles kuriantis poetas, į jo literatūrinius vakarus tesusirinkdavo vos keli žmonės. Pripažinimas atėjo, kai Č. Milošo kūriniai buvo išversti į anglų kalbą. Tačiau tuomet iš kitos pusės pasipylė likimo smūgiai: psichine liga susirgo sūnus, keletą metų paralyžiuota ir prikaustyta prie patalo žmona. Sužinojęs, kad gavo Nobelio literatūros premiją – aukščiausią pasaulinį įvertinimą, Č. Milošas teigė, kad geriau jo šeima būtų sveika...

Netgi po kūrėjo mirties Lenkijoje kilo aštrūs ginčai dėl palaidojimo vietos. Nors dvasine prasme ilsisi garbingiausioje Lenkijos vietoje – Krokuvos kamaldulių vienuolyno bažnyčioje, tačiau vis pasigirsta kalbų, kad Č. Milošą vertėtų perlaidoti šalia karalių Vavelio pilies bažnyčioje.

 

Regiono savimonė

– Tiek monografijos pavadinimo paantraštėje, tiek šiame ir kituose Jūsų darbuose aptinkami žodžiai su dėmeniu mikro-: mikroregionas, mikroarealas, mikroistorija, mikrobendruomenė, mikrotyrimai... Kaip mažo dydžio geografinė erdvė gali lemti parapijiečių savimonę ir raišką?

– Man buvo svarbu akcentuoti, kad mikroregionas nereiškia „menkas regionas“. Svarbiausia yra žmogus, iš mažų bendruomenių susideda valstybė. Jeigu tos bendruomenės bus stiprios, bus stipri ir tauta. Svarbus yra kiekvieno žmogaus sąmoningumas, todėl norėtųsi, kad Lietuvoje gyventų savimi pasitikintys, nuoširdūs ir darbštūs žmones. Rašymas apie praeities mikrobendruomenes galbūt padės šiuolaikiniam žmogui geriau pamatyti savo šaknis ir susivokti dabartiniame pasaulyje, kurti tikromis vertybėmis grįstą gyvenimą.

– Pateikiate bažnyčių fundatorių Šiukštų, Zabielų, Zavišų, Kognovickių ir kitų giminių genealogijas. Nuo galingųjų ir jų palikuonių sprendimų neretai priklausė bažnyčių titulai, bažnyčios garbinamieji, jų ikonografija. Rūpintasi Katalikų bažnyčios įsitvirtinimu, materialine padėtimi, sielos išganymu, švietimo plėtra. Kaip visa tai kai kurių amžių tėkmėje turėjo įtakos socialinei, visuomeninei ir kultūrinei Apytalaukio žmogaus regai bei elgsenai?

– Tyrinėjant tas gimines, buvo įdomiausia patirti, kad Apytalaukio mikroregiono bajorija glaudžiai tarpusavyje bendravo, juos siejo šilti kaimyniški santykiai: kartu krikštydavo vaikus, liudydavo sandėriuose, kaimynai būdavo šalia sudarant testamentus.

Taip pat bendradarbiauta bajorų ir valstiečių. Iš tiesų tai nebuvo niūrūs baudžiavos laikai, kaip kadaise buvo piešiama istorijos vadovėliuose. XVII a. Apytalaukio dvaro valstietis Kaziulis Jaugilis, būdamas darbštus ir paslaugus savo ponui Petrui Šiukštai, kaip dovaną gavo asmeninę laisvę. Jis nebuvo vienintelis – teko sklaidyti Kauno pavieto žemės aktų knygas, kuriose tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Vadinasi, darbštus ir padorus žmogus galėjo susikurti geresnį gyvenimą. Aišku, būta ir priešingų pavyzdžių: muštynių, girtuoklysčių.

Tačiau iš esmės bažnyčios pagalba buvo diegiamos moralinės vertybės. Bajorija, finansiškai išlaikiusi bažnyčią, prie to prisidėjo nemažai. Kiekvieną sekmadienį visi parapijos gyventojai – tiek bajorai, tiek valstiečiai – privalėjo susirinkti į šv. Mišias. Girdėdavo to paties kunigo tuos pačius žodžius – prieš Viešpatį visi buvo lygūs. Šv. Mišios nebuvo vien susitikimas su Dievu, tai buvo mikrobendruomenės bendravimo ir ugdymo vieta. 

– Susitelkiate ties kai kurių kunigų biografijomis, aptariate parapijos ryšius su Kauno jėzuitais, Dotnuvos bernardinais ir Kėdainių karmelitais. Ar galima paliudyti, kad kunigo nuovoka, nuostatos ir veikla formavo vertybinius mikrobendruomenės orientyrus?

– Neabejotinai taip. Kunigas buvo pagrindinis žmogus parapijoje, pats mokyčiausias, baigęs kunigų seminariją, jis tikrai turėjo ką papasakoti ir ko pamokyti žmones, dažnai nelankiusius jokios mokyklos.

– Džiugu pastebėti, kad Apytalaukio bažnyčioje kunigavo nemažai iškilių asmenybių. Pavyzdžiui, XVIII a. vidurio dvasininkas Pranciškus Mykolas Pranckevičius: ne tik geras sielovadininkas, Apytalaukyje įkūręs Švč. Jėzaus Širdies broliją, bet ir puikus ekonomistas, atstatęs visus ūkinius klebonijos pastatus, suremontavęs ir išpuošęs Apytalaukio bažnyčią. Lėšų gavo pirmiausia sutvarkęs parapijos įplaukas, teismuose atkovojęs bažnyčiai priklausiusias pajamas. Be to, jis sugebėjo įkalbėti vietos bajoriją prisidėti prie bažnyčios remonto, pagaminti naujus altorius. Energija tryškusiam dvasininkui visa tai pavyko. Manau, Apytalaukio bendruomenė iš jo išmoko labai daug. Vėliau P. M. Pranckevičius buvo perkeltas į Kauno parapiją, tapo Livonijos kanauninku, padarė solidžią karjerą.

XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. pirmojoje pusėje sielovadoje klebonams padėjo bernardinai ir karmelitai. Jų pagalba buvo būtina, nes kaip tik XVIII a. antrojoje pusėje buvo pastatytos Apytalaukio filijos – Lančiūnavos ir Šventybrasčio koplyčios, – be vienuolių paramos klebonui būtų per sunku rūpintis visomis parapijos bažnyčiomis.

Atradimai ir netektys

– Jūsų, istorikės, viena tyrinėjimo kryptis – Katalikų bažnyčios ir visuomenės santykių istorija. Kompleksinių darbų apie bažnyčias ir parapijas Lietuvoje nėra gausu. Kuo prasminga tokia veikla?

– Prasmę regiu didelę, nes tik bažnytiniai šaltiniai – parapijų vizitacijų, inventorių, metrikų knygos – sukaupė gausią informaciją apie senųjų amžių neraštingų žmonių gyvenimą. Dvarų inventoriai ir kiti dokumentai taip pat iškalbingi, tačiau Lietuvoje daug labiau negu bažnyčios sunaikinti dvarai, jų dokumentai – taip pat. Ilgus šimtmečius parapija buvo pagrindinė paprastų žmonių gyvenimo organizuotoja ir to gyvenimo fiksuotoja. Tik iš metrikų knygų galima sužinoti, kiek kur kasmet gimdavo, susituokdavo ir mirdavo žmonių, galima bandyti nustatyti giminystės ryšius, pagal krikštatėvius ar vestuvių liudininkus – spręsti apie draugystes, socialinius ryšius. Vizitacijų knygose būdavo aprašoma žmonių moralė, religiniai įpročiai, suteikiantys informacijos apie žmonių pasaulėžiūrą.

Lietuvoje šiuos dokumentus analizuojančių darbų atsirado tik po 1990 metų. Jų dar nėra gausu, bet ateityje daugės – tai perspektyvi tyrimų sritis. Savo studentus skatinu imtis tokių darbų, susidomėjusių yra nemažai. 

– Lyg ir kalbate apie eilinę, Apytalaukio, bažnyčią ir parapiją, kuriai priklausė Šventybrasčio, Lančiūnavos ir Užvalkių filijinės bažnyčios. Tačiau ir čia galbūt Jums būta atradimų, kai žvalgėtės valstybės, Katalikų bažnyčios ir sakralinės dailės istorijos kontekste?

– Atradimų buvo labai daug. Pirmiausia „pasikartojau“ Lietuvos istoriją – ne vadovėlinę, bet tokią, kokią eilinėje parapijoje išgyveno paprasti žmonės, perteiktą per jų pasaulėžiūros prizmę.

Taip pat buvo miela patirti, kad XVII ar XVIII a. parapijoje gyvenusių žmonių kai kurios pavardės išliko iki šių dienų (Bičkai, Kairiai, Stankevičiai...). Manau, tiems žmonėms įdomu paskaityti apie protėvius. Juk tai knyga apie kiekvieną istorinės Apytalaukio parapijos gyventoją. Gal tiesiogiai neminimą, tačiau kažkuriuos knygoje dėstomus įvykius galėtų atpažinti kaip savo gyvenimo dalį. Kai kurie asmenys neabejotinai galėtų šią monografiją papildyti.

Didžiausias atradimas buvo už Apytalaukio bažnyčios didžiojo altoriaus atrastos visų seniai pamirštos XVII a. freskos, kuriose dar galima įžiūrėti šventuosius arkangelus Gabrielių ir Mykolą. Svajonė – jas atidengti, restauruoti ir padaryti prieinamas lankytojams. Apskritai XVII a. freskų Lietuvoje mažai išlikę. Tai, kad jomis puošta, regis, užkampio bažnyčia, rodo to meto žmonių požiūrį į kultūrą.

– Galbūt kai ką galima apibūdinti kaip istorijos netektis?

– Neabejotina netektis buvo vienos Apytalaukio filijos – Užvalkių bažnyčios – nunykimas XIX a. pradžioje. Tos bažnyčios istorija nepaprasta. 1635 m. Petrui Šiukštai fundavus Apytalaukio bažnyčią ir suteikus lėšų mūrinės bažnyčios statybai, tuo metu Apytalaukyje stovėjusi trikampio formos medinė bažnytėlė, pastatyta Petro Šiukštos tėvo – taip pat Petro, buvo perkelta į pelkėtus Užvalkius, ji kelis šimtmečius dar tarnavo tenykščiams žmonėms.

Pareiga atminčiai

– Monografiją baigiate Č. Milošo žodžiais: „iš tikrųjų viską nusveria tik šiandien, t. y. kaip mes šiandien sugebėsime pasielgti su bet kokiu palikimu“. Kokie pastebėjimai dairantis šiandienos Nevėžio slėnių kultūroje?

– Liūdni. Dvarų kultūrą praradome 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą. Šiuo metu neturime nei materialinių išteklių, nei valios, nei vidinės kultūros bent bandyti tai atkurti. Deja, jau taip yra: arba žmogus turi pinigų, bet trūksta vidinės kultūros ir noro, arba turi noro, bet nėra lėšų. Graudu žiūrėti į Kėdainių apylinkių dvarus: Kalnaberžę, Sirutiškį, Apytalaukį, Lančiūnavą...

Bažnyčios – geresnės būklės, bet tai irgi sąlygina, nes visų mūsų lankytų bažnyčių prižiūrėtojos skundėsi jei ne kiauru stogu, tai kiauromis grindimis. Gal kiek išsiskiria Šventybrastis – ten gyviausia žmonių bendruomenė. Daug potencijos turi Lančiūnavos bendruomenė – sugebėjo atsiimti ir restauruoti sovietmečiu kino sale paverstą bažnyčią, tikiuosi, kad žmonės nesustos ir ateityje.

Esu optimistė, po truputį visa keisis į gera. Kėdainiai pasikeitė, išgražėjo, reikia, kad dabar didesnės pajėgos būtų nukreiptos į kitus Kėdainių krašto turtus.

– Knygoje šmėsteli vertinimas, kad „vietiniai žmonės dar neturi atidžios istorinės atminties“. Kas neramina?

– Kad ir, pavyzdžiui, prie Šventybrasčio bažnyčios stovintis turizmo informacijos stendas, kuriame parašyta, kad ši bažnyčia pastatyta 1744 m., kai iš tiesų ji įkurta 1774 m. Kadaise vienas išeivijos istorikas savo knygoje įvėlė korektūros klaidą, tačiau nuo to jau praėjo dešimtmečiai, ir ta klaida istorikų ištaisyta. Turizmo informacijos centro darbuotojai dirba neatidžiai arba, deja, jų prioritetai kiti.

Ilgus dešimtmečius žmonės buvo skatinami neturėti istorinės atminties, todėl tai ne taip lengva  pakeisti. Daug galėtų nuveikti krašto istorijos mokytojai, jeigu mokinius ragintų pirmiausia susipažinti su savo kaimo, miestelio ar apylinkių dvaro istorija, o tik paskui dėstytų Lietuvos ir pasaulio istorijos faktus. Pavyzdžiui, tik studijuodama universitete sužinojau, kad Aristavos dvaras buvo vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvoje. O tai galėjo būti skiepijama nuo vaikystės.

– Ką gali atlikti ar pajėgtų nuveikti vietiniai gyventojai?

– Gražiai vietiniai tvarko Šventybrasčio bažnyčią. Amžinąjį atilsį Liucija Vaičiūnaitė (dar teko ją pažinti ir pabendrauti), beveik apakusi senolė, iš savo skurdžių pajamų (pensijos, užauginto ir parduoto gyvuliuko) sugebėjo nupirkti naują spintą zakristijai, sutvarkyti klebonijos pastatų stogus. Jeigu tokių pavyzdžių būtų daugiau, galima būtų išsaugoti bent tai, kas yra.

Apytalaukio bažnyčia griūva. Gal pasakysiu per stipriai, bet dabar ten – balandžių bažnyčia, o ne žmonių bažnyčia: paukštukai jau karaliauja ne tik bokšte (ant bokšto laiptų – turbūt pusės metro storio mėšlo ir negyvų paukščių liekanų sluoksnis), bažnyčios pastogėje, bet palieka savo pėdsakų ir pačioje bažnyčioje, ant altorių, paveikslų. O reikėtų tik skyles užkaišyti, kad paukšteliai neįskristų į vidines bažnyčios erdves.

Universitete per seminarus su studentais skaitome iš Italijos atvykusio Tarkvinijaus Pekulo 1579 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos ištrauką, kurioje jis su pasibaisėjimu rašo apie paukščių apkakintus altorius ir krikštyklos vandenį su kirminais. Apytalaukyje beveik tokia pati padėtis XXI a.

– Kiek reikėtų profesionalų talkos?

– Labiausiai reikėtų archeologinių tyrimų ir restauratorių dėmesio. Taip pat derėtų atidžiau saugoti bažnyčių archyvus. Negerai, kai juos kunigai laiko savo namuose – keičiantis kunigams neužtikrinama, ar tikrai viskas būna perduodama, tyrinėtojams kyla sunkumų patekti į archyvus. Tačiau, kol kai kurių maldos namų būklė apverktina, archyvams nesaugu ir pačiose bažnyčiose.

Manau, sprendimą turėtų rasti pati vietos bendruomenė – galbūt tiesiog archyvus perduoti Kėdainių krašto muziejui, gal reikėtų sukurti bendrą Kėdainių dekanato archyvą ar panašiai. Privalu, kad archyvai nebūtų kilnojami, būtų suregistruoti, rastų pastovius namus, juose būtų užtikrintas trapių dokumentų saugumas bei priežiūra.

– Gal jau aiškėja linkmės, skleidžiasi kitų būsimų Jūsų tyrinėjimų tezės, susijusios su Kėdainių krašto kultūra, Č. Milošu?

– Šiuo metu pabėgsiu nuo Kėdainių, atiduosiu mažą duoklę Kaunui. Bet vieną dieną tikrai darbais sugrįšiu į Kėdainius. Nuostabus miestas, ypač žavi jo daugiakultūriškumas, įspūdinga Nevėžio paupių gamta, į kurią norisi sugrįžti.

– Kur galima įsigyti monografiją?

– Knygas platina VDU leidykla, jau pasirodė Kauno ir Vilniaus knygynuose.

Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad Jūsų knygos taptų Kėdainių krašto istorijos paminklais, kuriuos studijuotų.

Straipsnis atspausdintas „Rinkos aikštės" Nr. 28, kovo 9 d., 2013 m.