Daugiau nei trisdešimtį metų rajono paminklosaugininke dirbusi Violeta Berlėtaitė jau šešerius metus mėgaujasi užtarnautu poilsiu, bet, balandžio 18-ąją sulaukusi sveikinimų Tarptautinės paminklų apsaugos dienos proga, visuomet apsidžiaugia. Kuo ši moteris gyvena šiandien, ar jai dar rūpi Kėdainių rajono saugomi kultūros, architektūros objektai bei paminklai, ar turėdama laisvo laiko, visą jį gali skirti sau.

Pradžioje – pažintis su darbu

V.    Berlėtaitė ir šiandien vartydama nuotraukų albumus su nostalgija prisimena pirmuosius savo darbo žingsnius, ,,kovą“ už saugomus paminklus ir džiaugsmą, kai jos darbo rezultatai džiugino ne tik mūsų rajono gyventojus, bet ir svečius. Kaip tuomet, neskaičiavusi savo darbo valandų, taip ir šiandien moteris visiškai neturi laisvo laiko sau. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jos brandžių metų dienos bėga sode prižiūrint ir auginant daržoves, o svarbiausia – mėgstamas gėles, kurios džiugina jos bei prašalaičio akį iki pat šalnų.
Violeta yra aktyvi Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Kėdainių skyriaus valdybos narė, dar ir šiandien neretai atvažiuojantiems į Kėdainius ekskursantams geranoriškai būnanti gide. Ją dažnai gali pamatyti miesto kultūriniuose renginiuose, parodų atidarymuose. Visi, kam yra tekę bendrauti su šia moterimi, gali drąsiai pasakyti pajutę jos meilę, ypač tuomet, kai prireikia pagalbos džiaugsmo ar liūdesio valandą – Violeta niekuomet neatsisako ištiesti pagalbos ranką. 

Prisimindama darbo pradžią Violeta neslepia, kad buvo labai sunku. Pagal Kultūros ministerijos pateiktą sąrašą ji pati turėjo susirasti kiekvieną rajone esantį objektą ir įtikinti kunigus bei kolūkių pirmininkus, kad šie turi būti saugomi. Moteris apie kiekvieną objektą susirinkdavo informaciją nuo A iki Z, kad galėtų apie tai ir kitiems papasakoti.

Visus objektus apėjo pėsčiomis

V. Berlėtaitei nebūdavo gėda paklausti tai, ko ji nežinodavo, ypač apie architektūrą rajono architektų V. Kundroto, V. Večėnaitės ir kitų, kurie tuomet dirbo. Moteris turėjo pasidariusi žodynėlį, kad žinotų, ką reiškia kiekvienas terminas, išmoko skaityti žemėlapį, buvo pasižymėjusi net takus, vedančius iki  reikiamo objekto. ,,Visus Kėdainių rajono objektus esu pati susiradusi ir pėsčiomis visus apėjusi. Kaip galima pasakyti žmogui, kad jis mane nuvežtų vienur ar kitur, kai aš pati nežinodavau, kur konkrečiai vežti. Per dieną tekdavo apeiti ne vieną dešimtį kilometrų,“ – prisiminimais dalinosi  paminklosaugininkė.

Po dviejų darbo metų, ji aptiko vieną paminklą Pašušvyje – Plinkaigalio senkapį, kurį 8 metus mūsų respublikos archeologai tyrė, rado per 5 tūkst. radinių. Jai labai daug padėjo archeologų, istorikų ekspedicijos, o paskui ji pati su vaikais važinėjo, kasinėjo ,,su žvaigždute“ pažymėtus objektus, kad   būtų sužinota,  ar tai senkapis ar senos kapinaitės. ,,Mano kiemo vaikai buvo pirmieji mano talkininkai, kurie iki objekto važiuodavo sunkvežimiais. Tai buvo Rytas Kretavičius, Tomas Šikšnys, mano sūnus Arnas. Jiems Kultūros ministerija už darbo dieną mokėdavo po 3 rublius. Mes patikrinom 28 paminklus. To, ką tuo metu dariau, niekas respublikoje nedarė. Pavyzdžiui, Labūnavoje, kur kolūkio metais buvo pastatyta pirtelė, buvusi dvaro sodyba, ten buvo senosios kapinaitės ir ten buvo pirmoji  Labūnava, tačiau kasant tvenkinį, visas kapinynas paskendo“, – vis pasakojo Violeta.

Paminklosaugininkas – ir geras organizatorius
 
Paminklosaugininkas, anot pašnekovės, tai žmogus, turintis būti istorikas, architektas, dailėtyrininkas,  archeologas ir dar geras organizatorius. V.  Berlėtaitės darbo pradžioje Kėdainių rajonas šioje srityje buvo labai atsilikęs – nebuvo prižiūrėtas ir nepradėtas tvarkyti senamiestis, pastatai, niekas nebuvo restauruojama, nebuvo pažymėtos archeologijos paminklų ribos, nebuvo pastatų ženklų ar nuorodų apie saugomus paminklus. Moteriai dirbant paminklosaugininke, buvo nustatyta senamiesčio teritorija, bet vėliau ji padidinta ir pradėta tvarkyti kompleksiškai, pradėti vykdyti archeologiniai tyrimai senamiestyje.

Nuveikti darbai išliko

V. Berlėtaitė valandų valandas galėtų vardinti jos darbo metais nuveiktus darbus. Jai ypač malonu prisiminti tą laikmetį, kai iš Elektros aparatūros gamyklos buvo ,,išplėšta“ Šv. Juozapo bažnyčia.
Lėšų darbams įgyvendinti buvo gaunama iš Kultūros vertybių departamento todėl, kad mūsų rajonas dirbo daugiausiai – daugiausia buvo pradėta restauruoti objektų. Nemažai savo lėšomis prie tų darbų prisidėjo mūsų rajono savivaldybė. Buvo dirbama ne tik mieste, bet ir kaime, kaip antai, restauravus pastatą buvo įkurtas M. Katkaus muziejus Ažytėnuose. Pašnekovė mena, kaip dėl J. Paukštelio namo jai teko važiuoti į Centro komitetą, kad po rašytojo mirties, už 25 tūkst. litų  savivaldybei leistų jį nupirkti iš jo dukters ir jame įkurti muziejų. Jai nuolat teko organizuoti talkas, tvarkant šios sodybos aplinką ,,Man šiandien širdį skauda, kai eini pro tokius apleistus pastatus, juk čia galima buvo įkurti kokią literatų svetainę“, – svarsto V. Berlėtaitė.

Lygiai taip pat ji šiltai prisimena organizuotas talkas, nors ir tekdavo sunkiai dirbti Šeteniuose, tvarkant Nobelio premijos laureato Č. Milošo senelių sodybos aplinką. Jai neišdils iš atminties rūpestis dėl Paberžės muziejaus. Pastatui pradėjus griūti, buvo gautas leidimas tokiam muziejui kurti. Buvo įkurtas fondas, pradėtos rinti lėšos, iš Kultūros ministerijos gauta pinigų, 1992 metais įkurtas 1863 metų sukilimo muziejus. ,,Buvo labai smagu, visi lankėsi ir kalbėjo, džiaugėsi, kad pastatas išsaugotas ir prikeltas, nors tam ir nebuvo daug lėšų. Pastaruoju metu jis kitaip restauruotas, bet man autentiškas muziejus buvo gražesnis nei šiuolaikinis“, – sakė moteris.

Sutvarkius gatves, aikštes, pastatus, kiekvienais metais vis buvo pradedami nauji darbai, o kiti baigiami. Nebūtų to buvę, jei nebūtų buvę rajono savivaldybės noro. Nuo 1975 iki 1980 metų buvę labai sunku dirbti, nes tuometiniai rajono vadovai nematė reikalo tvarkytis. Vėliau jų požiūris pasikeitė  pamačius, kokių darbų imasi kiti rajonai, kai mūsų rajonas pagal socialistinį lenktyniavimą, iš paskutinių vietų atkeliavo į pirmąsias vietas, o į Kultūros ministeriją nebuvo gėda nuvažiuoti, nes Kėdainių rajonas buvo visur giriamas.

,,Man labai smagu, kad prie to aš kažkiek tai prisidėjau. Aš ir dabar sakau, kad nors ir nebedirbu šio darbo, bet kur Kėdainių rajone besilankyčiau, vis pagalvoju, kad aš tai tą padariau, tai tą, sutvarkėm tai vienur, tai kitur, kiekvieną kampelį atstatėm, kur pokario laikais buvo sunaikinti, susprogdinti paminklai, pažymėjom vietas, kur vyko mūšiai, kur žuvę žmonės, kiekvienoje seniūnijoje yra kapinaitės, padaryti riboženkliai,“ – vis prisimena netolimą praeitį V. Berlėtaitė.

Čiupinėjo Radvilos mumiją

Paminklosaugininkė gerai mena, kaip vyko Kalvinų bažnyčios pastato restauracija, o iš bažnyčios rūsio reikėjo išvežti visas mumijas, kurios neprižiūrimos tarybiniais metais buvo suniokotos. ,,Kiekvieną tą mumiją iš rūsio turėjau išnešti savo rankomis, niekas man nepadėjo, nes visi bijojo. Kaip dabar atsimenu, mane vieną paliko bažnyčioje ir aš tvarkiausi. Skeletus išnešiau į salę, kiekvieną gražiai supakavau, jie buvo išvežti į Vilnių ekspertizei, kad būtų nustatyta, kokiomis ligomis sirgo tuometiniai žmonės. Tai buvo 1984 – ieji metai. Turtingų, kilmingų žmonių palaikai, tarp kurių rasta labai daug vaikų buvo mumifikuoti, dalis nesuirę, mat jie susukti į kažkokias tai žoles, net drabužiai buvo išlikę, ant moterų rankų – pirštinaitės. Iš Vilniaus parvežtus 28 skeletus bei daug rastų kaulų, sudėjome į karstus ir palaidojome Kalvinų bažnyčios kriptoje.

Radvilų šeimos palaikai taip pat buvo išvežti į Kauną, paskui į Vilnių restauracijai. Radvilų herbais puoštą sarkofagą sukūrė Gintaras Kazlauskas. Jis restauravo kunigaikščių  Radvilų sarkofagus, kuriuose ilsisi Radvilų šeimos palaikai, esantys Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje“, – pasakojo paminklosaugininkė, pridūrusi, jog atvežtą po restauracijos kunigaikščio Jonušo Radvilos skeletą ji su Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte savo rankomis apsuko  bordinės spalvos audeklu, su kuriuo jis buvo paguldytas į sarkofagą.    

Su Tėvu Stanislovu – ypatingas ryšys

Niekada V. Berlėtaitė sako nepamirštanti ypatingo ryšio su Tėvu Stanislovu, kurį ji visuomet švelniai vadino Tėveliu.

,,Aš manau, kad mes galbūt ir prisidėjome prie Tėvo Stanislovo išvykimo iš Paberžės į Dotnuvą. Mes su tuometine vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja nuvažiavome pas monsinjorą V. Sladkevičių, prašydamos, kad jis padėtų atgaivinti Dotnuvos vienuolyną, nes išsikrausčius mokyklai, pastatas, likęs be šeimininkų imtas niokoti. Jis tuomet pasakė, kad žino vieną žmogų, kuris galėtų tai padaryti. Mes labai apsidžiaugėme. Nuvažiavusi į Paberžę Tėvui Stanislovui pasakiau, kad Dotnuvos vienuolynas bus atstatytas. Jis į mane pasižiūrėjo ir pradėjo verkti. Pasakė, kad jis greitai iškeliaus į Dotnuvą. Monsinjoras žinojo Tėvo Stanislovo galią, todėl ir priėmė tokį sprendimą. Ir iš tiesų, darbai vyko intensyviai, atsirado žmonių, kurie labai daug padėjo, visi dirbo veltui. Vienuolynas buvo išgelbėtas. Tačiau Tėvas Stanislovas, kuris Dotnuvoje išgyveno daugiau nei dešimtį metų ir nuolat jautė nostalgiją Paberžei, sakydavo, kai jei leistų sugrįžti, jis pėsčiomis nueitų į Paberžę.

Gerbiau tą žmogų, kuris nesavanaudiškai patardavo, padėdavo, pasakydavo, kad ir kunigas buvo, mes įvairiomis temomis su juo pasikalbėdavom. Jau sirgdamas jis vis negalėjo ramiai gyventi matydamas, kaip pakrypęs Paberžės bažnyčios stogas, kaip, jis norėjo dar pamatyti jį sutvarkytą.

Ėmėmės žygių ir ačiū prezidentui A. Brazauskui, kuris išklausė ir atsiuntė iš Vilniaus specialistų komisiją, kurie apžiūrėjo ir nusprendė, ką reikia daryti. Buvo parengtas projektas ir stogas buvo sutvarkytas, bet jau Tėvas Stanislovas jo nepamatė – darbai buvo baigti po jo mirties,“ – šiltai apie Tėvą Stanislovą prisiminimais dalinosi V. Berlėtaitė.
 
Ir šiandien prašo patarimo

,,Visiems ateina laikas, anksčiau ar vėliau išeiti iš darbo. Aš padariau viską, ką galėjau, nors neįmanoma visko padaryti. Mano didžiausia svajonė buvo nors kelis dvarus sutvarkyti, žinau, kurie dvarai yra nupirkti, bet jie palikti likimo valiai, todėl, kad nėra geros paminklosauginės politikos. Ir dabar atsiriboti nuo darbo neleidžia žmonės, kartais kreipiasi vienokios ar kitokios pagalbos, padedu kai reikia. Neseniai skambino žmogus dėl Pauslajo dvaro. Aš mažai ką galiu padėti, bet žmogus sakė atvažiuosiąs į Kėdainius, nes nori gauti gyvenimiškų patarimų, ką ir kaip ten daryti. Kreipiasi studentai, kurie rašo diplominius darbus, prašo, kad patarčiau, anksčiau tai tiesiog parašydavau pagrindinę dalį apie saugomus paminklus, duodavau daug medžiagos. Man smagu, kai galiu pasidalinti savo patirtimi. Pavyzdžiui, padėjau J. Jucevičiui rengiant knygą ,,Kėdainių krašto architektūra“, – pasakojo pašnekovė, dar ir šiandien ,,nenutrūkstanti“ nuo savo buvusio darbo.

Moteris sako nesuprantu pensininkų, kurie sako, jog neturi ką veikti, vasarą daugiausia sėdi ant suoliuko kai tiek daug galima prasimanyti visko, juk yra visokiausių būrelių, kaimuose susikūrę bendruomenės“, – apie aktyvias savo dienas kloja pašnekovė.


Asta RAICEVIČIENĖ, Kėdainių garsas