Gilioje senatvėje, prastėjant sveikatai, nubudau sykį vidurnaktį, ir tada patyriau tai. Apėmė jausmas milžiniškos ir tobulos laimės, tokios, kad prabėgusiame gyvenime tepajusdavai jos tik užuomazgas. Ir be jokios priežasties – šita laimė. Ji neatėmė sąmonės, neištirpo praeitis, kurią nešiojausi podraug su savo graužatim. Dabar ji ūmai pritapo kaip reikalinga visumos dalis. Tarytum kažkieno balsas būtų sakęs: „Nesisielok, viskas įvyko taip, kaip pridera, atlikai, kas tau buvo skirta, ir dabar nebėra reikalo galvoti apie senus dalykus“. Ramybė, kurią jaučiau, buvo sąskaitų uždarymo ramybė ir siejosi su mintimi apie mirtį. Laimė šiapus tarsi žadėjo tą pat būsiant anapus. Žinojau gavęs netikėtą dovaną ir negalėjau suprasti, kodėl tokio malonės sulaukiau. 

Česlovas Milošas