Ant miesto rotušės, virš įėjimo į kiemelį, puikuojasi kėdainiečio dailininko Broniaus Rutkausko prieš metus nutapyti senieji Kėdainių herbai − 1648 m. Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos privilegija patvirtinti Kėdainių ir Jonušavos miestų herbai. Tai ne pirmieji Kėdainių herbai. Pirmasis herbas buvo patvirtintas 1590 m. Kėdainiams suteiktoje Magdeburgo savivaldos teisių privilegijoje. Bet leiskime kalbėti mūsų istorikams. Apie Kėdainių heraldiką ir sfragistiką  galite sužinoti pasiskaitę čia pridedamą straipsnį, kuris yra kompaktiniame diske „Kėdainiai. Istorija“, autoriai A. Juknevičius ir R. Žirgulis, išleido Kėdainių krašto muziejus, 2006.

4.2 Kėdainių heraldika ir sfragistika  

Kėdainių herbas Kiškų laikais 

1590 m. balandžio 15 d. Kėdainiams suteiktoje Magdeburgo savivaldos teisių privilegijoje buvo patvirtintas pirmasis miesto herbas ir antspaudas. Privilegijoje nurodoma, kad “...be to, norėdami parodyti Kėdainių miestelėnams didesnę mūsų malonę, dovanojame jiems jų teismo raštų ir aktų antspaudavimui tokį herbą: lauką būtent žydros spalvos, kuriame per vidurį yra pavaizduota sidabro spalvos žirgo pasaga, vadinama p o t k o v a, smaigaliais arba galais atgręžta į apačią, prie kurios du aukso spalvos kryžiai apačioje, trečiasis gi viršuje, taip pat pasagos viduryje dvi žuvis lašišas, paprastai vadinamas l a s o s, vieną aukštyn, kitą į apačią atsuktomis galvomis; visa tai didesniam aiškumui, kaip matyti šios privilegijos viduryje, yra nupiešta ir pavaizduota. Nuo šiol šiuo herbu minėti miestelėnai galės visada ir visais laikais naudotis, antspauduoti, prispausti visuose ir bet kokiuose svarbiausiuose reikaluose arba bylose ir aktuose, tiek uždaruose, tiek atviruose laiškuose, sprendimuose, apskritai visur, kur tik bus tam miesteliui reikalinga...” 

Abu Kėdainių herbo simboliai paimti iš Kiškų giminės heraldikos: pasaga su trimis kryžiais buvo Kiškų giminės simbolis, o dvi lašišos – Montigirdų giminės, nes Montigirdaitę buvo vedęs Jono Kiškos senelis Stanislovas I Kiška. 

Kėdainių herbas Radvilų laikais 

XVII a. pradžioje Kėdainiams vėl atitekus Radvilų nuosavybei, jų savininkas Kristupas Radvila senąjį Kiškų herbą pakeitė nauju: 1627 m. Kėdainiams suteiktoje privilegijoje buvo duotas herbas, kuriame pavaizduotas erelio sparnas su koja, laikančia Kiškų giminės simbolį - pasagą su trimis kryžiais. 

Kristupo Radvilos suteiktoji privilegija miesto herbui įteisinti yra retas atvejis Lietuvos heraldikos istorijoje, kadangi Kristupas Radvila pakeitė savo pirmtako Jono Kiškos duotą ir paties valdovo Zigmanto Vazos patvirtintą herbą. 

Naujasis Kėdainių herbas buvo labai retos heraldinės figūros, kuri atspindėjo europietiškas heraldikos tradicijas: erelis pabrėžė miesto savininkų kilmingumą, kadangi Radvilos turėjo Šv.Romos imperijos kunigaikščių titulus; atplėšta erelio koja su sparnu rodė šios heraldinės figūros priklausomybę ereliui arba Kėdainių miesto priklausomybę Radviloms; miestui suteikus ne visą savininkų herbo simbolį, o tik jo dalį, pabrėžta žemesnė jo padėtis, ir taip išoriškai parodyti realiai egzistavę santykiai tarp dvaro ir miesto; naujasis herbas vaizdavo ir Radvilų giminės vedybinius ryšius su Kiškų gimine, kadangi vedybos XVII a. pradžioje buvo svarbiausia Kėdainių atitekimo Radviloms priežastis. 

Jonušavos herbas 

Jonušavos herbas tikriausiai kilo nuo antspaudo, kurį Jonušas Radvila 1647 m. leido turėti vokiečiams liuteronams. Jame buvo pavaizduota raidė I ir kunigaikštiška kepurė virš jos. Jonušo Radvilos paskelbtuose nuostatuose nurodyta, kad Jonušavos antspaudą turi saugoti vokiečių bendruomenės vyresnysis, o visus svarbiausius Kėdainių miesto aktus būtina antspauduoti abiem antspaudais – Senųjų Kėdainių ir Naujųjų Kėdainių, arba Jonušavos. 

Jonušavos herbą 1648 m. patvirtino LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Valdovo duotoje privilegijoje skelbiama, kad… “suteikiame abiem miestams atskirus herbus (atsisakant pirmojo): senajam miestui geltoname arba auksiniame lauke juodą erelio sparną su vienintele koja, laikančia žydrame lauke esančią plieninę pasagą, paženklintą trimis auksiniais kryžiais. O Naujajam miestui – taip pat geltoname lauke raudoną kunigaikštišką mitrą ir po ja, žydrame lauke, inicialo raidę I taip, kad abiejų herbų laukai būtų perkirsti ir sudaryti iš žydros ir geltonos spalvos, kaip matyti nupiešta. Juos abu kartu minėti Kėdainių miestiečiai amžinai turės naudoti ir raudonu vašku visas bylas ir aktus, teismo sprendimus ir liudijimus bei visus uždarus ir atvirus laiškus antspauduoti”. 

Kėdainių ir Jonušavos herbai yra vieni gražiausių baroko stiliaus pavyzdžių Lietuvos heraldikoje. Jų herbiniai simboliai pavaizduoti ovalo formos skyduose, kurie įvilkti į puošnius auksinius kartušus ir papuošti vaisiais. Ši puošni kompozicija atspindėjo abiejų miestų turtingumą ir jų gyventojų gerovę. 

Herbų ir antspaudų naudojimas viešajame gyvenime 

Kaip herbai buvo naudojami viešajame gyvenime žinome iš privilegijų, kuriose nurodyta, kad herbas turi būti “…ant vėliavų ir miesto antspaude, ir su tuo herbu turės būti išduodami visi raštai, bylos, užrašymai, dekretai, liudijimai, liečiantys tiek miesto, tiek pašalinius žmones.” Privilegijose akcentuojama ir svarbiausioji herbų paskirtis – garbė, “…kuria miestiečiai galėsią didžiuotis ir išsiskirti iš kitų miestų”. 

Abiejų miestų herbai buvo naudojami ant cechų bei Jonušavos vėliavų, su kuriomis cechų nariai ir Jonušavos miestiečiai privalėdavo atvykti į karines apžiūras bei iškilmingas ceremonijas po magistrato rinkimų arba pasveikinant atvykstantį miesto savininką bei jam prisiekiant ištikimybę. Taip pat herbais buvo papuoštos keturių miestą saugojusių sargybinių uniformos. 

Abiejų miestų antspaudais turėjo būti tvirtinami visi Kėdainių magistrato dokumentai, o tai sudarydavo didelių keblumų. Mat Kėdainių antspaudą saugojo miesto burmistras, o Jonušavos – vokiečių bendruomenės vyresnysis. Dėl to kildavo įvairūs konfliktai. Antai 1650 m. Jonušavos miestiečiai pasiskundė Jonušui Radvilai, kad Kėdainių magistratas pasisavino jų teises, nes atėmė jų miesto antspaudą ir reikalauja pinigų už dokumentų antspaudavimą. Po šio incidento Jonušas Radvila griežtai nurodė, kad abu antspaudai turi būti rotušėje, vienoje skrynioje, užrakinti senojo ir naujojo miesto raktais. Tai dar labiau apsunkino dokumentų tvarkymą, kadangi kiekvienu atveju, net laiškams antspauduoti, reikėjo kviesti kito magistrato atstovą skryniai atrakinti. Išeitis buvo rasta Kėdainių miestui pasigaminus mažąjį herbinį spaudą su abiejų bendruomenių herbais - Senųjų Kėdainių ir Jonušavos. 

Kėdainiai ir Jonušava buvo vieni iš nedaugelio LDK miestų, kuriems dokumentus valdovas leido antspauduoti ne žalios spalvos vašku, o raudonos. Tuo laiku šia teise naudojosi tik svarbiausieji Lietuvos valstybės miestai. Kėdainiams suteiktoji privilegija bylojo, kad miesto savininkams Radviloms garbės dalykai buvo ypatingai svarbūs. 

Kėdainių ir Jonušavos antspaudai buvo vieni iš gražiausių LDK miestų sfragistikoje. Manoma, kad juos galėjo pagaminti garsus Vilniaus auksakalys H. Trylneris, kuris gamino LDK ir Lenkijos Karalystės valstybinius antspaudus ir Radvilų medalius. 

Kėdainių ir Jonušavos herbai buvo naudojami net ir Kėdainių dvaro herbiniuose antspauduose. Jie įkomponuoti herbinio skydo papėdėje, atskiruose laukuose, po pagrindine heraldine figūra – Radvilų ereliu, kuris tartum remiasi ar dešine koja laiko Kėdainių, o kaire – Jonušavos herbus. Tai vienintelis toks žinomas atvejis Lietuvos miestų heraldikoje. Jo idėją galima aiškinti įvairiai, bet, greičiausiai, Kėdainių ir Jonušavos herbų naudojimą dvaro antspauduose nulėmė Kėdainių miesto užimama padėtis. Tai buvo vienas iš svarbiausių Radvilų politinių ir kultūrinių centrų Lietuvoje. 

Atsižvelgiant į Magdeburgo teisės reikalavimus, Kėdainių herbu buvo žymimi ir visi miesto gyventojų naudojami biralų (statinės, pusstatinės) ir skysčių (gorčiai, pusgorčiai, kvortos) tūrio saikai, ilgio (uolektis) ir svorio (svarai, svarsčiai) matai. Dingus kuriems nors matams, pagal jų etalonus, nuolat saugomus rotušėje, būdavo pagaminami nauji. Miesto herbu ir burmistro ženklu pažymėtieji matai reiškė, jog jie atitinka miesto patvirtintus etalonus. Šiuo atveju miesto herbas buvo savotiškas matų tikrumo garantas. Jis turėjo apsaugoti pirkėją nuo sukčiavimo - taip kėlė miesto herbo autoritetą ir išplėtė jo naudojimą viešajame gyvenime.