Iš daugelio miesto svečių girdime, kad Kėdainiai – vienas gražiausių ir tvarkingiausių miestų Lietuvoje. Malonu tai girdėti. Tačiau ar dažnai susimąstome apie žmones, kurių pastangos ir daro mūsų miestą tokį, koks jis yra? Vienas iš tų žmonių – Kėdainių miesto seniūnijos seniūnas Alvydas KLEIVA. Pateikiame pakalbį su juo – apie seniūno kasdienybę – tuos rūpesčius bei mažas ir dideles problemas, iš kurių ir susideda miesto šeimininko darbo diena („Rinkos aikštė“)

– Kiekviena diena prasideda nuo ryto. Koks esti Jūsų darbo dienos rytas?
– Mano rytas labai ankstyvas. Mėgstu anksti keltis ir stebėti bundantį miestą. Be to, kai rytmečiai ankstyvi, tai ir diena ilgesnė, ir darbai produktyvesni. Išeinu iš namų gerą valandą pusantros prieš darbo dienos pradžią. Tą valandą praleidžiu vaikščiodamas po miestą. Vieną rytą apeinu vienų mikrorajonų gatves, kitą rytą – kitų. Į „karščiausius“ taškus, pavyzdžiui, remontuojamas gatves, užsuku kasdien. Pasivaikščiojimas pėsčiomis sparčiu žingsniu po rytmetinį miestą suteikia daug žvalumo ir energijos. O svarbiausia, kad atėjęs į darbą jau turiu aiškų ir konkretų vaizdą – kas kur vyksta, kas kur atsitiko, kur kokio seniūnijos įsikišimo reikia...

– Ar dažnai tenka pamatyti vaizdų, kurie nuliūdina Jus?
– Deja, dažniau negu norėtųsi... Štai prieš kiek laiko Knypavos Rinkos  aikštėje įrengtas fontanas. Anksčiau jis tik burbuliavo, dabar patobulinome, jis jau muša vandens čiurkšles į viršų kaip tradiciniai fontanai. Aplinkui suolai, ant jų dieną mėgsta pasėdėti mamos ir močiutės su vaikais. Bet ar visada jos pažiūri, kaip žaidžia jų atžalos? Vaikai mėgsta mėtyti į fontaną viską, kas pakliūva po ranka, net šiukšles. Arba kreidelėmis pripaišo aplink fontaną ant grįsto tako. O liūdniausia, kad su vaikais atėjusios mamos jų nesudraudžia, nepaaiškina, kad taip daryti nedera.
Dar blogiau, kai ne tik maži vaikai, bet ir paaugliai, net jaunimas iš dyko buvimo pasidaro sau pramogą, niokodami mūsų visų bendrą turtą ir darkydami miesto grožį. Prieš keletą metų tokie bernužėliai, norėdami pasirodyti prieš panas, buvo pripylę į fontaną indų ploviklio ir visas fontanas užputojo kaip kokia skalbyklė. Dabar vėl neseniai chuliganai pripylė į fontaną kažkokių chemikalų, fontanas taip užputojo, kad užsikimšo vandens lygio reguliatorius ir vanduo pradėjo piltis per fontano viršų į aikštę... O juk  fontano sutvarkymas atima ne tik daug laiko, atitraukia žmones nuo kitų darbų, bet pareikalauja ir papildomų lėšų, kurių ir taip trūksta.
Arba štai parke chuliganai ir vagys, ieškodami vario vielos, išvartė šviestuvus. Ačiū policijai – sugavo juos ir priteisė iš jų daugiau kaip 50 000 litų žalos atlyginimo.
O ką jau bekalbėti apie kai kurių kėdainiečių pomėgį kur tik eina, ten šiukšlinti! Didžiosios Rinkos aikštėje mėgsta vakaroti miesto jaunimas. Bet pažiūrėkite, kaip ta aikštė atrodo rytą po tokių vakaronių. Saulėgrąžų lukštais, popieriukais nuo ledų, saldainių ir kramtomosios gumos, vyno buteliais ir  alaus bambaliais nuklotas grindinys. Dar baisesnis vaizdas prie „Vaivorykštės“ tilto, kuriuo taip didžiavomės ir džiaugėmės... O juk tuos pinigus, kuriuos išleidžiame šiukšlėms valyti, fontano, tilto remontui ir panašiems dalykams, galėtumėm išleisti miestui tvarkyti ir gražinti. Jeigu ne šiukšlintojai ir piktybiški kenkėjai, Kėdainiai būtų gražesni už šalies puošniuosius kurortinius miestus.

– Bet kiekvienoje aikštėje ir prie kiekvieno suolelio tvarkos sergėtojo nepastatysi...
– Be abejo. Todėl daug aktyvesni turėtų būti patys gyventojai. Jeigu žmonės nebūtų abejingi, nepraeitų pro šalį, pamatę ką blogo darant, būtų daug lengviau kovoti su niokotojais. Žmonės ir patys galėtų sudrausti, subarti paauglius, arba paskambinti į seniūniją, operatyviai pranešti mums. Gerų rezultatų tikrai nereikėtų ilgai laukti.

– Kalbėjom apie liūdnus dalykus. O ar pasitaiko Jūsų darbe džiuginančių, vilties teikiančių dalykų?
– Žinoma. Ir tai teikia jėgų ir optimizmo. Gerų, mylinčių savo miestą žmonių yra nepalyginamai daugiau nei niekadėjų. Pastarųjų – niekinga mažuma. Tik šaukštas deguto, kuris, kaip žinote, statinę medaus apkartina. Bet vis dėlto tik „šaukštas“ ir aš neabejoju, kad mes sugebėsime susitvarkyti su tuo „šaukštu“.
Tuo, kaip kėdainiečiai myli savo miestą dar kartą įsitikinau šį pavasarį. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems kėdainiečiams už itin gausią pavasarinę talką, už aktyvų dalyvavimą tvarkant ir švarinant miestą. Vien tik „Ryto“ mokykla atsiuntė talkon 800 moksleivių! O kur dar kitos mokyklos, kitos įmonės ir organizacijos, kur didžiulis būrys pavienių savanorių!
Padirbėta iš peties. Pažiūrėkite – miesto parkas dabar koks švarus ir gražus. Jau pradėjome jį ruošti miesto šventei – remontuojam ir dažome suolelius. UAB „Kaukas“ pažadėjo sutvarkyti tentus virš scenos, kad šventiniam koncertui nesutrukdytų pasitaikęs lietus. Šie metai Kėdainių miestui – jubiliejiniai, todėl visi turime dvigubai vikriau suktis. Jau šį mėnesį prasidės tradiciniai renginiai.

– Ar Jūsų darbe pasitaiko siurprizų? Ne, ne tokių, kaip išversti šviestuvai, bet malonių?
– Esti ir siurprizų. Štai neseniai parašė man laišką vienas buvęs kėdainietis, dabar gyvenantis užsienyje. Rašo galintis mums mieste pastatyti galingą „spalvotą“ fontaną, tik turime parinkti jam vietą. Atsakiau jam, kad būtų malonu mums susitikti Kėdainiuose ir aptarti tą klausimą. Jeigu jo ketinimai rimti, tai būtų labai graži (ir brangi) dovana miestui.

– Belieka Jums palinkėti sėkmės.