Labai pagirtina, kad nemažai Kėdainių rajone yra gražių gatvių pavadinimų su vandenvardžiais, gyvenamųjų vietų vardais: Barupės, Dotnuvėlės, Jaugilos, Smilgos, Smilgaičio, Lankesos, Sakuotos, Putnupio, Šušvės, Nevėžio, Ašarėnos, Daumantų, Naujaberžės, Jaunakaimio, Jokūbaičių, Gumbinės ir kt.  Labiausiai gaila senųjų kaimų gražiųjų pavadinimų, žemėvardžių, ežerėlių bei intakėlių ir kitų panašių išnykusių ar benykstančių pavadinimų.

Anksčiau vos ne kiekviena pieva, nedidelė kūdra ar maža giraitė turėjo savą pavadinimą. Tad gražu juos atgaivinti. Tai ir stengiamasi daryti. Pastaraisiais metais duoti nauji gatvių pavadinimai: Skersinių, Tubių, Kruopinių, Varėnų, Dubinės, Klampučio ir pan.

Gatvių pavadinimų suteikimo kriterijai 

Primintina, kad vadovaudamosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu, vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 „Dėl Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei atsižvelgdamos į savivaldybės administracijos seniūnijų prašymus, gatvėms ir panašiems objektams pavadinimus suteikia ir keičia savivaldybių tarybos pagal nustatytus kriterijus. 

Turi būti laikomasi šių kriterijų: kalbos taisyklingumo; vietovardžių oficialumo ir normiškumo (išnykusių vietovardžių– tik normiškumo); personalijų nuopelnų Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims; istorinio įvykio reikšmės Lietuvos valstybei; pavadinimo atitikties visuomenėje priimtoms moralės normoms; pavadinimas neturi trikdyti visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, kurstyti tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos. Gatvės pavadinimą sudaro vardas (žodis ar žodžių junginys, žodžio ar žodžių junginio ir skaitmens derinys) ir gatvės tipo nuoroda (gatvė, skersgatvis, akligatvis, alėja, prospektas, takas, plentas, kelias, aplinkkelis, vieškelis, aikštė, bulvaras, skveras ir krantinė). 

Žinia, Kėdainių rajone (kaip ir visoje Lietuvoje) daug gatvių, kurių vardais eina abstrakčios reikšmės daiktavardžiai: Jaunimo, Vilties, Ateities, Draugystės, Vienybės, Pergalės, Pažangos, Pirmūnų, Vakarų, o ypač populiarūs gamtos reiškinių ir objektų, augalų ir gyvūnų pavadinimai: Aušros, Rasos, Pavasario, Vasaros, Rudens, Ryto, Derliaus, Kalno, Kranto, Šlaito, Saulėtekio,Kaštonų, Paparčių, Pušynėlio, Pušyno, Putinų, Alyvų, Ąžuolų, Beržų Lauko, Parko, Tvenkinio gatvių ir pan. Kai kurie jų originalūs, o ir dauguma jų tikrai gražūs, tačiau kai per dažnai vis tokius pačius matai, pagalvoji, kad visgi reikėtų paieškoti ypatingesnio pavadinimo. Kai toje pačioje seniūnijoje yra kelios gatvės vienodu pavadinimu, neabejotina, kad ir painiavos esti. 

Gal paieškoti sinonimų ar gražių senųjų žodžių? 

Jei norima gatves vadinti gamtos reiškinių, gyvūnų, gėlių pavadinimais, vertėtų žodynuose, žinynuose paieškoti originalesnių žodžių. Gerai būtų bandyti atgaivinti ir primirštus žodžius. 

Manau, kad gal nereikėtų bijoti gatvę pavadinti ir kokiu gražiu senesniu žodžiu. Fonetinių tarmybių (t. y. tarmiško tarimo) tai tikrai būtų neleistinavartoti. Bet jeigu yra koks gražus mūsų krašto tarmei būdingas žodis, tai galgi nebūtų nieko blogo, kad jis būtų pavartotas gatvėvardyje. Juk gatvių pavadinimai yra susiję ne tik su lingvistika, bet ir su istorija, ten gyvenančiais (ir, žinoma, gyvenusiais) žmonėmis. Anksčiau buvo kovota už tai, kad galėtume lietuviškai kalbėti ir rašyti, o dabar turėtume įvairiais būdais propaguoti gražią kalbą, iškelti į dienos šviesą lingvistinius turtus. 

Ieškant gatvėms (taip pat ir įmonėms) vardų, vertėtų pirmiausia panaršyti didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. Žinoma, šiame žodyne reikėtų į daug ką žiūrėti atsargiai, nes galima rasti ir visokių jau visiškai pasenusių, nenorminių žodžių, mūsų krašto tarmei nebūdingų įvardijimų. 

Duodant naujoms gatvėms vardus, reiktų atsižvelgti į tai, kad to paties kvartalo gatvių pavadinimai nebūtų visai skirtingų kategorijų. Jei toje teritorijoje vyrauja gėlių vardai, tai dar vienai naujai gatvei irgi paieškokime gėlės vardo (nors, sako, kad irgi sukelia maišaties tie „darželių“ rajonai), jei pavadindami kurio nors rajono gatves žmonės atidavė pagarbą savo krašto asmenybėms, tai geriau nevelti į tą patį rajoną visai su juo nesusijusio vardo. 

Šviesuolių vardu pavadintos gatvės ar aikštės – duoklė jų atminimui 

Asmenvardžiai – garsių, kraštui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių vardai ir pavardės, slapyvardžiai. Gatvėms neteikiami gyvų asmenų vardai. Nors, atrodytų, labai prasminga naujų gyvenviečių gatvėms suteikti praeityje mūsų krašto gerovę kūrusių, kultūrą ugdžiusių asmenybių vardus, tačiau asmenvardinės kilmės gatvių pavadinimai Lietuvos gyventojų nėra labai mėgstami: nepatogūs ir dėl ilgumo, ir dėl įvairiopo pačių asmenybių vertinimo. Į tai vertėtų atsižvelgti pavadinimų suteikimo organizatoriams, viską labai gerai apgalvoti. Galbūt garbingų asmenų atminimą kartais geriau įamžinti atminimo lenta, paminklu, kryžiumi, šviesuolių vardais tinka pavadinti bibliotekas, skaityklas ir pan. Nereikėtų tame pačiame rajone suteikti net kelis tokius pat asmenvardžius, kurie netgi nėra labai su ta vietove susiję. 

Kėdainiečiai gan mėgsta suteikti asmenvardinius gatvių vardus, norėdami pagerbti kokį žymų žmogų. Kėdainiuose turime Vytauto, Kęstučio, ir Teklės Bružaitės, ir Kazio Binkio, Antano Būdvyčio, Juozo Paukštelio, Pauliaus Rabikausko, Česlovo Milošo ir kitas gatves. 

Grąžinkim į gyvenimą senuosius gyvenamųjų vietų vardus, vandenvardžius, žemėvardžius 

Labai pagirtina, kad nemažai Kėdainių rajone yra gražių gatvių pavadinimų su vandenvardžiais, gyvenamųjų vietų vardais: Barupės, Dotnuvėlės, Jaugilos, Smilgos, Smilgaičio, Lankesos, Sakuotos, Putnupio, Šušvės, Nevėžio, Ašarėnos, Daumantų, Naujaberžės, Jaunakaimio, Jokūbaičių, Gumbinės ir kt.  Labiausiai gaila senųjų kaimų gražiųjų pavadinimų, žemėvardžių, ežerėlių bei intakėlių ir kitų panašių išnykusių ar benykstančių pavadinimų. Anksčiau vos ne kiekviena pieva, nedidelė kūdra ar maža giraitė turėjo savą pavadinimą. Tad gražu juos atgaivinti. 

Gyventojai turėtų būti aktyvesni ir kūrybiningesni

Prieš suteikiant pavadinimą, t. y. prieš rengiant sprendimo projektą tvirtinti tarybai, pirmiausia reikia pasitarti tos gatvės (ar viso kaimo, vietovės) gyventojams. Galbūt yra iniciatyvių, kūrybingų žmonių, kurie sugalvos patys gatvėvardį, nepagailės laiko rasti sąsajų su to krašto, rajono, vietovės istorija, asmenybėmis, ieškodami gražesnio, ypatingesnio žodžio, pavartys žodynus, paklausinės šviesuolių. Iš esmės gatvių pavadinimas turėtų atsirasti tik pačioje bendruomenėje, nuo seno turinčioje tam tikrų tradicijų, papročių, norų. Gatvės gali būti vadinamos labai įvairiai, – tai yra pačios bendruomenės pasirinkimo reikalas. 

Nuotr. Tubių kaimo, ko gero, greit nebeliks, bet jo vardas išliks šios, kol kas dar tik apgyvendinamos, gatvės pavadinime. Tubių gatvėje adresai suteikti jau 14 gyventojų

Visgi, manau, kad reikėtų siūlomą pavadinimą teikti aptarti savivaldybės Pavadinimų teikimo arba Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo ar kitaip besivadinančiai komisijai. Žinoma, tokią reiktų sukurti. Į ją, ko gero, turėtų būti įtraukta savivaldybės specialistų, istorikų, kraštotyrininkų, kalbininkų, krašto šviesuolių. Komisija įvertintų, apgalvotų, galbūt iš karto priimtų siūlomą pavadinimą ar pasiūlytų tinkamesnį. Taip būtų užkirstas kelias neapgalvotiems, klaidingiems sprendimams. 

Na, galbūt ir galima apsieiti be tokios komisijos, tačiau didesnio dėmesio pavadinimams seniūnijose, bendruomenėse tikrai reikėtų. Gyventojai neturėtų būti pasyvūs arba siūlyti tik daug kartų girdėtus vardus. Kiekvienas gatvėvardis turėtų būtų suteikiamas dėl kokios nors priežasties, o ne šiaip sau. Dar gražiau, kai pavadinama dėl tam tikrų istorinių aplinkybių. Tada visas miesto žemėlapis būna lingvistiškai iškalbingas ir saugo miesto istoriją pavadinimuose (kaip pvz.: Vokiečių, Žydų, Dvaro gatvės, Didžiosios Rinkos, Knypavos). 

Lakios fantazijos, kantrybės ieškant gerų sprendimų 

Manau, kad reikėtų pasinaudoti gyvenviečių teritorijų vietovardžiais iš tarpukario anketų („Lietuvos žemės vardynas“ (1935–37 m.), saugoma Lietuvių kalbos institute). Anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Jose pagal tuometį administracinį suskirstymą surašyti visų Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvę vietovardžiai: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kiti vardai. Be to, pateikta informacija, kokioje kaimo vietoje tas objektas yra, kaip jis atrodo ir pan. 

Kalbininkas gali tik pasakyti – ar tai taisyklingas pavadinimas, ar ne, gali patarti, atkreipti dėmesį, pateikti pastabų, padėti rasti tinkamesnį, galbūt gražesnį žodį, bet ne išrinkti ir sugalvoti naują vardą. Patys gyventojai, seniūnijos darbuotojai turi nuspręsti, koks pavadinimas tinkamiausias. 

To ir linkiu – lakios fantazijos, kantrybės ieškant gerų sprendimų. Gatvei ar kitam objektui pavadinimo suteikimas – lyg žmogui vardo išrinkimas: vardas lemia likimą. Neužmirškim to požiūrio taip pat. 

Nuotr. Naujoji Kruopinių gatvė yra Babėnuose, - toks buvo vienas Babėnų senųjų  pavadinimų

Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė