Šiuo metu Daugiakultūriame centre veikia Aloyzo Stasiulevičiaus paroda, tad visi kviečiami suskubti ateiti ir pasižiūrėti, nes po Miesto šventės šią parodą jau pakeis kita.

A. Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6–7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą. Jo darbai žymėjo moderniosios dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Ieškodamas autentiškos raiškos, autorius savo kūryboje pradėjo naudoti koliažo techniką. Vėlesnėje kūryboje A. Stasiulevičius „įteisino“ koliažą kaip specifinį dailės kalbos sandą, smarkiai išvystė jo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas.  Esminiai dailininko tapybos bruožai – abstrakčios formos sudvasinimas, laiko, kaip filosofinės kategorijos, interpretacija, ypač jautrus ir išlavintas spalvų pojūtis, linijinės ritmikos muzikalumas ir novatoriškas, koliažo ir paveikslo paviršiaus faktūros suvokimas, monumentalumas ir dekoratyvumas.

 

 

 

 

 

„Manau, kad vertinant meną, šiandien ypač svarbu, ar menas veda Amžinybės potyrio link. Artėjimas prie Amžinybės – tai artėjimas prie Dievo. Kas Naujuosiuose amžiuose artėjo prie šio idealo? Dailėje – Georges Rouault, Marc Chagall, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, muzikoje – Krzysztof Penderecki, Arvo Pärtas. Daugumos šiuolaikinių menininkų kūrybinės nesėkmės priežastis – jų dvasinės pusiausvyros praradimas ir, anot Pendereckio, susipriešinimas su Dievu. Oskaras Milašius, Paryžiuje paskaitęs savo giminaičiui Česlovui Milošui jaunųjų prancūzų poetų eiles, komentuoja: visi jie įdomūs, jie išreiškia savąjį Aš, tačiau jų neliks didžiojoje literatūroje – jų kūryboje nėra to, kas pažymėta Amžinybės ženklu.“
Aloyzas Stasiulevičius 

A. Stasiulevičius jau apie porą dešimtmečių gilinasi į Kristaus kančios temą. O inspiracijas šiai temai kūrėjas patyręs dar Paberžėje pas Tėvą Stanislovą dalyvaudamas pleneruose.
Vaikystės patirtys, vargonavimas Šv. Jurgio bažnyčioje ir namų pamaldumo tradicijos suformavo poreikį apmąstyti vizualiai šią temą. Internete galima rasti jo naujuosius kūrinius  
http://www.youtube.com/watch?v=4k_dz5zxo9E (paveikslų ciklas „Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai ant kryžiaus“), taip pat ir straipsnių, pvz.: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-29-aloyzas-stasiulevicius-suvokimo-bandymas/42680
Šių darbų parodoje Kėdainiuose kol kas nėra, jie dar laukia savo laiko...

Ne vieną dailės plenerą ir parodą A. Stasiulevičius jau anksčiau yra surengęs Kėdainių mieste ar rajone,  šįkart apie Kėdainiuose vykstančią parodą pasakoja kėdainietis menotyrininkas J. Jucevičius. Prašom skaityti jo straipsnį „Paveikslai – kaip muzika“ (str. buvo atspausdintas laikraštyje „Rinkos aikštė).


Paveikslai – kaip muzika
Daugiakultūriame centre veikia vieno žymiausių šiuolaikinių mūsų tapytojų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos ir daugelio užsienio šalių premijų laureato, apdovanoto Riterio kryžiaus ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, kuriam nūnai rajono savivaldybės taryba nusprendė suteikti  Krašto garbės piliečio vardą Aloyzo STASIULEVIČIAUS tapybos darbų paroda.
A. Stasiulevičius, baigęs Vilniaus Dailės akademiją, priešindamasis oficialiosios tuometinės sovietinės dailės tendencijoms, ėmėsi Vilniaus temos ir su ja nesiskiria iki šiol. Tai teikė ir teikia jam ne tik plastinių galimybių, bet ir leidžia laisvai reikšti savo mintis.
Vilnius, kaip ir Kėdainiai, jam yra savas miestas.

Kūryba pakeri žiūrovus
Sovietinės meno izoliacijos laikais jis ieškojo dvasinės atsvaros ir kūrybinės laisvės, tapydamas Vilniaus bažnyčių bokštus, senovinių namų fasadus ir siaurų senamiesčio gatvelių sankirtas. Tarsi vedžiodamas žiūrovą sudėtingais Gedimino miesto istorijos vingiais.
Ir šioje parodoje jo kūriniai skirti senajam Vilniui. Seniai jau pastebėta, kad jo kūryba keri žiūrovus plastinio mąstymo giluma, spalvos ir formų vienybe, kompaktiškumu, jaukiomis erdvėmis. Vilniaus tema jam tapo savotišku plastiniu muzikavimu, išreiškiančiu menininko pasaulėjautą. Miestų – Vilniaus, Kėdainių – peizažuose autorius siekia monumentalios visumos.

Vengia tikslaus piešinio
Jo freskiška tapyba pasižymi formų apibendrinimu, dekoratyvumu, emocionalumu. Menininkas vengia tikslaus piešinio, nekonkretizuoja vaizduojamos architektūros detalių. Dažniausiai jo kūriniuose pastebimi tik architektūriniai fragmentai. Ir tai – ne realistiniai urbanistiniai peizažai, o tik pretekstas savo minčiai išreikšti. Jam rūpi ne objekto medžiagiškumas, o jo santykis su erdve. Nė viename jo tapytame miesto peizaže nepamatysime kokios nors gyvybės, tačiau jo vaizduojamas miestas gyvas savo dvasia, akmenyse ir plytose įamžinta kultūra. Tai jaučiame iš gatvių struktūros, linijų ir plokštumų ritmo, spalvų žaismo.
Dailininkas yra pasakęs, kad, jei miestą vaizduotų su žmonių figūromis, kūriniui suteiktų buitiškumo ir tuo jį sumenkintų.

Kūriniai kaip muzika
Meno žinovai pastebi, kad A. Stasiulevičiaus kūriniai yra kaip muzika, tapybinėmis priemonėmis jis emocionaliai nuteikia žiūrovą. Tai ne miestas, o miesto dvasia. Savo kūryba dailininkas veržiasi į reiškinių gilumą, akcentuoja pačią kuriančią jėgą. Pripažįstama, kad jis priklauso tiems dailininkams, kurie tapybinių vertybių hierarchijoje spalvai suteikė prasminę simbolizaciją, o kolorizmui – aukščiausią rangą. Tai –  aukštos spalvinės kultūros, plačios apimties kolorizmo bei dvasingumo menininkas.
Stasiulevičiaus kūrybą aukštai vertina ne tik mūsų, bet ir užsienio menotyrininkai

 

 

Nepamiršta Kėdainių
Mūsų krašte augęs ir mokęsis, jis niekada nepamiršta Kėdainių. Sovietmečiu gelbėjo Vinco Svirskio kryžius nuo suniokojimo. Čia su bendraminčiais yra surengęs ne vieną dailininkų plenerą, daugybę personalinių parodų, artimai bendravo su Tėvu Stanislovu. Pagerbdami savo kraštietį menininką ir jo talentą apsilankykime šioje parodoje.

 

 

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė