Paskutinį spalio penktadienį artėjančių lapkričio švenčių proga kamerinis Rimties vakaras vyko netradicinėje erdvėje – krematoriume. Čia buvo atidaryta asmeninė vilniečio keramiko Algimanto Patamsio unikalios kristalinės glazūros darbų paroda „Ugnies snaigės“. Taip pat skambėjo Eglės Juozapaitienės vadovaujamo moterų vokalinio ansamblio „Eglė“ dainos. Renginys sudomino rajono mero pavaduotoją Nijolę Naujokienę, Seimo narę Virginiją Baltraitienę bei kitus Kėdainių bendruomenės atstovus. 

Krematoriume – pirmas 

A. Patamsis krematoriume savo darbus eksponuoja jau penktą kartą. Pirma paroda įvyko vos minėtai įstaigai atvėrus duris. Tąsyk meno mėgėjai galėjo pasigrožėti A. Patamsio urnomis. Spalio pabaigoje atidarytoje parodoje urnos buvo vos kelios, kiti darbai – išskirtinės vazos. 

„A. Patamsis buvo pirmas menininkas, kuris norėjo eksponuoti savo kūrinius mūsų įstaigos erdvėje“, – prisimena vienas iš krematoriumo vadovų Vytenis Labanauskas. 

Technika – itin sudėtinga 

Keramika A. Patamsis aklai susižavėjęs jau daugiau nei 30 metų. „Tai man priimtiniausia meno rūšis. Į keramiką visas esu pasinėręs iki pat gyvenimo pabaigos. Ja gyvenu nuo ryto iki ryto“, – atvirauja kūrėjas. 

„Mano darbai atlikti itin reta technika. Tai porcelianas, aptrauktas kristaline glazūra. Ši technika sudėtingiausia ir kaprizingiausia iš visų glazūrų. Norėdamas išgauti kristalinę glazūrą, privalai būti sukaupęs labai daug žinių ir nuolat tobulinti įgūdžius. Aš tai darau iki šiol“, – pasakoja A. Patamsis. 

Naudojant kristalinę glazūrą, kurioje esama cinko oksido ir kvarco, keraminis indas degamas krosnyje aukštoje, 1 250–1 350 laipsnių, temperatūroje. Degant indą, glazūra išsilydo. Apie 3–4 valandas palikus vėsti, ant indo augdami kristalai sudaro unikalius gėlių, vėduoklių, snaigių piešinius.  

Neturi laisvės 

Kaip teigia A. Patamsis, darbas su kristaline glazūra labiausiai jį žavi tuo, jog šia technika kuriantis menininkas neturi jokių šansų tapti amatininku. Mat dėdamas savo darbus į degimo krosnį, niekada nežino, kokius ištrauks. 

„Rezultatas yra visiškai nenuspėjamas. Tai be galo įdomu. Kiekviena vaza vis kitokia, unikali. Nė vienos spalva, raštai nėra tokie patys. Net ir turėdamas trijų dešimtmečių patirtį, kaskart nustembu, kaip mano kūrinį patobulina ugnis“, – ypatingą kūrybos rūšį atradęs džiaugiasi A. Patamsis. 

Dirbinių spalvos – nuo švelniai gelsvos iki ryškiai mėlynos – taip pat ne menininko valioje. Jos priklauso nuo pačios kristalinės glazūros ir temperatūros, kurioje ši būna degama. 

Du pasaulyje

Sudėtingai išgaunamą kristalinę glazūrą kūryboje šiuo metu naudoja vos keli šimtai pasaulio menininkų. Lietuviai iš jų tėra du: Los Andžele (JAV) gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir vilnietis A. Patamsis. 

A. Patamsis, pasaulyje vertinamas kaip vienas geriausių keramikos technologijų žinovų ir savitas menininkas, apgailestauja, jog Lietuvoje nė vienas kūrėjas nesiryžta sekti jo pėdomis. 

„Iš dalies pateisinu jaunus menininkus: šiais visuotinės skubos laikais kristalinė glazūra – prabanga visomis prasmėmis. Technika sudėtinga, gamybos procesas gana ilgas. Be to, pagrindinį kristalinės glazūros komponentą – specialią fritą – reikia gamintis pačiam, nes Lietuvoje šios paprasčiausiai nėra“, – mintimis dalijasi menininkas ir priduria, kad jis vienam darbui – nuo subrandintos idėjos iki į rankas paimto kūrinio – skiria daugiau nei mėnesį.

Krematoriumas – tinkamiausia erdvė 

A. Patamsis teigia, kad šį kartą eksponuojami darbai įprasmina, simbolizuoja ramybę, rimtį ir susikaupimą. 

„Nesiekiau šokiruoti. Norėjau, kad, žvelgdami į vazas, žmonės mintimis nuklystų ir prisimintų artimuosius. Tuos, kurie vis dar kartu su jais, ir tuos, kurie jau išėję į tolumą. Taigi, manau, kad šiai parodai krematoriumo aplinka labai tinka. Mat dvelkia ramybe ir turi ypatingą aurą, – kalba menininkas, savo darbams eksponuoti atradęs idealią vietą. – Visą gyvenimą kūriau drauge su ugnimi, todėl turėjau slaptą troškimą savo kūryba kada nors subtiliai prisiliesti prie švento žmogaus išėjimo per ugnį akto.“ 

Menu palegvina skausmą 

Vienas iš krematoriumo vadovų Vidas Andrikis pasakoja tokiais renginiais siekiantis pripratinti žmones prie krematoriumo buvimo bei parodyti jiems, kad krematoriumas taip pat gali būti puiki erdvė tiek vizualiajam menui, tiek muzikai. 

„Menas krematoriume, sakyčiau, visada su mumis. Vien dabar čia eksponuojami net trijų kūrėjų darbai: A. Patamsio kristaline glazūra padengti porceliano dirbiniai, Nomedos Marčėnaitės kurtos urnos bei tapytojos ir scenografės Giedrės Riškutės-Kariniauskienės abstrakcijos. 

Panašu, kad menininkai vis dažniau atranda mūsų įstaigos erdvę ir išdrįsta čia ateiti. Tai džiugina. Krematoriume irgi gali glaustis menas. Juk jis mūsų gyvenimo dalis. Tokia pati dalis, kaip gimimas ar mirtis. 

Mūsų visuomenei kol kas nėra įprasta atvažiavus į tokią įstaigą rasti, tarkime, parodą. Rodos, čia visuomet turėtų būti pilka, tamsu, aplinka turėtų slėgti ir liūdinti. Taip, iš pradžių žmonės jaučiasi sutrikę, bet vėliau lieka patenkinti. Netekties akimirką aplink esantys meno kūriniai palengvina skausmą. Taigi į gedinčių žmonių gyvenimą įneša bent truputį šviesos“, – pasakoja sprendimu į krematoriumo erdvę kviesti menininkus nenusivylęs V. Labanauskas. 

Paroda krematoriume veiks iki sausio pradžios.

Akvilė KUPČINSKAITĖ, „Kėdainių garsas"