Lietuva mini 90-ąsias Klaipėdos atgavimo metinės. Ko gero, ne visi žino, kad tuose įvykiuose dalyvavo ir mūsų kraštiečiai.

 

Akademijos parke net stovi jiems skirtas paminklas. Paminklas Klaipėdos vaduotojams neišsiskiria nei ypatinga kompozicija, nei atlikimo technika. Tačiau jis primena svarbų Kėdainių krašto žmonių indėlį į visos šalies istorijai itin svarbų faktą. Antrojoje paminklo pusėje įmūryta memorialinė lenta, o fasade iškaltas įrašas: KLAIPĖDA / 1923.I.15 / TRŪKO 500 m. VERGOVĖS PANČIAI

Paminkle iškaltas Lietuvos šaulių sąjungos ženklas, kurio skyde įkomponuotas Jogailaičių kryžius. Monumento papėdėje guli tarp dviejų stulpelių tarsi nutrūkusi grandinė – visuotinai suvokiamas kolonizacijos žlugimo simbolis.

Ryžosi prisijungti ginklu

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija kovą su Kryžiuočių ordinu baigė 1422 metais Melno taikos sutartimi. Ta sutartimi ordinui buvo paliktas Nemuno žemupio dešiniojo kranto lietuvių žemių ruožas – Klaipėdos kraštas arba vadinamoji Mažoji Lietuva.

Melno taikos sutartimi nustatyta tarpvalstybinė siena išliko beveik 500 metų, iki 1919-aisiais pasirašytos Versalio taikos sutarties, kuria buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas. Tiesioginė ordino žemių paveldėtoja Vokietija tą karą pralaimėjo, tad buvo nubausta. Viena iš netekčių – atimtas Klaipėdos kraštas. Jis nuo 1920 metų buvo perduotas administruoti Prancūzijos kariuomenei.

Lietuva, be abejo, norėjo, kad Klaipėdos kraštas priklausytų jai. Ir ryžosi jį atsiimti karine jėga. Kai kurie istorikai žygį į Klaipėdą vadina sukilimu, kiti – tik jo inscenizacija. Vieni tikina, kad Klaipėdos kraštas buvo susigrąžintais, kiti tai vadina tiesiog okupacija.

 Šio straipsnio siekis – išsiaiškinti ne politinį anų įvykių vertinimą, o tuomečių dotnuvių indėlį į juos.

Vadovas – Viktoras Ruokis

Išlikę istoriniai šaltiniai byloja, kad žygyje į Klaipėdą dalyvavo 71 vyras – po sukarintos Šaulių organizacijos vėliava susivieniję 70 Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivių ir jų vadovas dėstytojas Viktoras Ruokis. Vėliau, jau po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, šių žygeivių garbei ir buvo pastatytas iki šių dienų išlikęs paminklas, o teritorijoje aplink jį pusskrituliu tankokai pasodintas 71 uosis. Manoma, kad po medelį sodino kiekvienas žygio į Klaipėdą dalyvis. Tačiau iki šių dienų teišliko apie 20 uosių. O ir tie – ne itin vešlūs, gožiami didesnių bei aukštesnių kaimynystėje augančių kitų medžių.

Nežinome, kuris uosis kieno ranka sodintas. Aikštelė, kurią jie juosia, buvo vadinama Šaulių vardu. Tarpukariu joje minėtos svarbios valstybinės datos.

Sumeistravo geležinkeliuką

Akmuo, tapęs paminklo Klaipėdos vaduotojams pagrindu, ištrauktas iš Dotnuvėlės upelio vagos. Paminklo statymo komisijos narys Liudas Narbutas 1924 metų spaudoje pasakojo: „Pagaliau Dotnuvėlės upelyje buvo rastas senas greicinis akmuo. Jis buvo nepajudinamas, nes svėrė 5000 kg. Kiek buvo karščiuotasi prie to akmens, kiek dirbta, bet maža nuveikta, kol neatgabeno iš Radviliškio gelžkelio depo domkratą sunkumams kelti. Įkinkius juos darban, akmuo  šiaip taip iš upės buvo išristas ant kranto ir užverstas ant vagonetės. Nelengva buvo gabenti akmenį ir vagonetę.

Akmuo, tapęs paminklo Klaipėdos vaduotojams pagrindu, tarpukariu buvo ištrauktas iš Dotnuvėlės upelio vagos

 

 

 

 

 

 

Dotnuvos technikumo savanoriai – 1923 metais Klaipėdos krašte

 

 

 

 

 

 

Tik po 3 dienų karšto darbo akmuo stovėjo jau paskirtoje vietoje“. Iš upės vagos iškeltas akmuo į dabartinę vietą buvo gabenamas specialiais bėgiais. Kauno kraštotyrininkas Leonas Juozonis užrašė tų įvykių liudininko Jono Šurnos prisiminimus: „pasidarė iš siaurojo geležinkelio tris apie penkių metrų ilgio geležinkelio atkarpas ir jomis stūmė akmenį, perkeldami šias atkarpas visą kelią į priekį“. Akmenį atgabenus į vietą, buvo renkami pinigai, nes reikėjo gigantą pakelti ant postamento.

Kainavo ir akmens šonų palyginimas – reikėjo užmokėti tai atlikusiam samdytam akmentašiui. Jis iškalė ir Šaulių ženklą, kitus užrašus, datą. Dotnuvos parapijos klebonas 1924 metų birželio 23-ąją paminklą pašventino. Į iškilmes buvo atvykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis. Sukilimo dalyviams J. Vanagaitis įteikė Klaipėdos vadavimo medalius. Po to technikumo moksleiviai susirinko kitoje parko aikštelėje – vaidino, deklamavo, grojo, šoko. Juk buvo Joninių išvakarės.

 Memorialinėje lentoje – 75 pavardės

 Antroje paminklo pusėje 1926 metais buvo pritvirtinta žalvarinė lenta. Joje nurodyta data 1924 VI 9, tačiau tai – netiesa. Tokio įrašo motyvai neaiškūs. Neatmestina, kad tiesiog suklysta. Šioje publikacijoje jau minėta, kad aplink paminklą buvo pasodintas 71 uosis. O memorialinėje lentoje yra 75 asmenvardžiai: mat minimi ir keturi vyrai, kurie 1923 metais Dotnuvos technikume nesimokė, bet žygyje į Klaipėdą dalyvavo. Vėliau, kai buvo tvirtinama memorialinė lenta, tie keturi vyrai jau mokėsi Žemės ūkio akademijoje. Memorialinės plokštės įrašai liudija, kad žygyje iš Dotnuvos į Klaipėdą dalyvavo skirtingo amžiaus vyrai: Antanui Skardinskui, Zigmui Ruseckui, Rokui Smailiui buvo po 25-erius, Pranui Grausliui – 26-eri, o Juozas Sadūnas tokią pat sukaktį paminėjo jau Klaipėdoje.

Sąraše jauniausias – garsiojo poeto Maironio sesers sūnus Algirdas Aleksandras Lipčius. Jam vos prieš tris mėnesius tebuvo suėję 15 metų. Tik po šešiolika metų tebuvo Mečiui Bakaičiui, Antanui Krištopaičiui, Petrui Žakavičiui. Žygyje dalyvavo ir keli technikume besimokę buvę Lietuvos kariuomenės savanoriai – Balys Kaštaunas, Jonas Lelis, Juozas Rimdžius, Kazimieras Ščesnulevičius. Du iš pastarųjų – Balys Kaštaunas ir Jonas Lelis – apdovanoti Vyties kryžiaus ordinais.

 Memorialinėje lentoje minimi ir keturi vyrai iš kitų Kėdainių krašto vietovių: Vincas Kundrotas iš Pašušvio, Edmundas Širmulis iš Apušroto, krakiškis Ignas Tamošickas ir Vladas Žilys iš Pakruostės. 1923 metų liepos 1-ąją į gyvenimą buvo iškilmingai palydėta 20 Dotnuvos žemės ūkio technikumo pirmosios laidos absolventų. Tarp jų – net 12 žygio į Klaipėdą dalyvių (9 agronomai ir 3 miškininkai). Manoma, kad maždaug nuo 1941 iki 1943 metų originali memorialinė lenta nuo Klaipėdos vaduotojų paminklo buvo nulupta ir arba sunaikinta, arba paslėpta. Gal nenorėta nervinti tuo metu kraštą valdžiusių vokiečių?.

Atgimė 1988-aisiais

 Sovietmečiu paminklas Klaipėdos vaduotojams taip pat nebuvo nei itin garbinamas, nei tvarkomas. Dvidešimtojo amžiaus septintajame dešimtmetyje jo aplinką buvo aptvarkę Akademijos vidurinės mokyklos auklėtiniai kartu su istorijos mokytoju Stanislovu Stašaičiu. 1988 metais papūtus gaiviems Atgimimo vėjams, iniciatyvos ėmėsi mokslininkė Apolonija Zimkuvienė.

 Iškviesti kariškiai su specialiu prietaisu parke ieškojo memorialinės lentos – mat sklido kalbos, esą ji ten užkasta. Neradus buvo pagaminta kopija. Tiesa, be raidžių L. Š. S. (Lietuvos šaulių sąjunga). Kartu buvo restauruoti ir 70 centimetrų aukščio stulpeliai, pakabintos naujos grandinės. 1989 metų birželio 24 dieną prie paminklo buvo susirinkę žygio į Klaipėdą dalyviai Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius.

1989 metais prie paminklo buvo susirinkę buvę Dotnuvos žemės ūkio technikumo auklėtiniai, žygio į Klaipėdą dalyviai (iš kairės) Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Navickas ir Dominikas Vasarevičius

 

 

 

 

 

 

 

 

Pagal Ryto Tamašausko straipsnį parengė Artūras Navickas Istorinės nuotraukos – iš Lietuvos žemdirbystės instituto muziejaus fondų.