Vasario 14-ąją Kėdainių daugiakultūriame centre atidaryta tarptautinė fotografijų paroda ,,Keturi žvilgsniai, NR. 2“. Parodoje dalyvauja trys Lietuvoje žinomi medijų menininkai Rimantas ir Aritonė Plungės, Remigijus Venckus bei videomenininkas, fotografas Shaunas Campas iš Didžiosios Britanijos. 

Autoriai garsūs tiek meno kūrybos, tiek akademinėje sferoje. Lietuvos ir užsienio universitetuose ugdo medijų meno kūrėjus, kuria ir dėsto fotografiją, videomeną, instaliacijas, tapybą ir performansus.

Tą patį − tik kitu kampu

,,Mes visi esame kuriantys ne tik fotografijos srityje, bet visiems nesvetima ir videomedia, kartais kuriame videofilmus, taip pat mėgstame pasidarbuoti instaliacijose ir pašiurpinti  žiūrovus. Paroda vadinasi ,,Keturi žvilgsniai“ todėl, kad joje savo darbus pristato keturi menininkai, o Nr, 2  −kad  praėjusiais metais Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, tuo pačiu pavadinimu buvo surengta pirmoji paroda“, − pristatydamas parodą teigė R. Venckus. Apibrėždamas parodos tikslą, dėstytoju, kūrėju ir menotyrininku dirbantis R. Venckus sakė: ,,Pristatyti mus keturis, skirtingai žvelgiančius, žiūrinčius, mąstančius ir patiriančius mūsų gyvenamąją aplinką, kurioje esame kartu kaip ir jūs. Aplinką, pro kurią mes visą laiką praeiname. Kai jūs ateinate į šią parodą, mes norime,  kad sustotumėte prie darbų ir galbūt susimąstytumėte apie savo aplinką, savo kasdienybę, gal atsiras bent vienas darbas, kuris savo ritmu bus artimas jūsų širdies ritmui, jūs pagalvosite – štai aš panašiai mačiau, panašiai patyriau savo kasdienybėje“.

Parodos atidaryme dalyvavęs fotomenininkas R. Plungė,Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros vedėjas, pridūrė, kad šie autoriai, kartu eksponuojantys savo darbus, nėra atsitiktiniai žmonės, kurie sunešė savo darbus į vieną parodą ,,Esame drauge darę įvairių parodų, nuolat vykdome projektus, rengiame studentų mainų parodas, tad mūsų susiliejimas yra natūralus, tačiau kiekvienas autorius pristato savo vizualų požiūrį į gyvenimą“, − aiškino jis.

Kažkam artima ar matyta

Daugiakultūrio centro vadovė  Audronė Pečiulytė pastebėjo, jog paroda leidžia į kino, fotomeną pažvelgti kitu kampu. O žiūrovams, kurie patys fotografuoja, ji siūlė ateiti ir pasižiūrėti į fotografų parodą, ne tik kaip ,,pagauti“ gražų vaizdą, bet, kaip jį galima kitaip pateikti.

Štai fotomenininkui iš Didžiosios Britanijos S. Campui rūpi kasdieniai daiktai. Pradėjęs fotografuoti įvairius daiktus, jis tai  darė tarsi atiduodamas duoklę tam daiktui, kuris veda į prisiminimus. Tuos daiktus mes atpažįstame – jie atrodo labai paprasti, aiškūs, bet už jų slypi kur kas didesnė vidinė įtampa.

R. Plungė, montuodamas savo įvairiausius fotografijų fotomontažus, paremtus koliažo principu, prabyla irgi apie asmeninius patyrimus, tai atminties fragmentai, kurie kyla, dubliuojasi vienas per kitą, kurie pasakoja apie išgyventą arba menamą patirtį.  

Fotomenininko žmona A. Plungienė fiksuoja kasdienę savo aplinką, kaip ji atrodo šiandien, kaip atrodys rytoj, poryt. Ji ,,keliauja“ per filmą, jos fotografijoje užfiksuoti vaizdai tarsi kartojasi, kaip ir daugelis vaizdinių aplinkui mus, tarsi mes tai patyrėme ar pamatėme daugybę kartų.

 

Pasak R. Venckaus, jo kūryboje irgi užfiksuota aplinka, o kiekvienas darbas turi savo istoriją – tai jo draugai, pas kuriuos jis eina, važiuoja, su kuriais keliauja. Nors tai atrodo labai eksperimentiška, bet tuo pačiu ir dokumentiška – tai vidinis širdies išgyvenimo ritmas.

Jeigu gali, nekurk

R. Venckus paklaustas, ar žmonės supranta, priima šį meną, atsakė, jog labai sunku įvardinti apskritai. Tai labai priklauso nuo konteksto, nuo aplinkos, kokie žmonės ateina į parodą, koks laikas, koks jų amžius, kokie gebėjimai skaityti meno kūrinius. ,,Manau, kad šiandien Lietuvoje fotografija išgyvena keistą situaciją, dabar kiekvienas tapo fotografas, o tai reiškia, jog kiekvienas ir marina tą fotografiją, naikina ją iš tikro. Ir kai aš matau jaunimą, vaikščiojantį apsikarsčiusį labai prabangiais fotoaparatais, parodinėse erdvėse pyškinant aplinkinius arba dar kažkokiuose renginiuose, tai jų nedaro savaime fotografais, net jeigu jie ir turi labai brangų  ar labai didelį fotoaparatą. Ne, priešingai  − manau, kad vyksta  savotiškas fotomedijos nuvertėjimas. Pirmiausia kyla klausimas, kas fotografijoje yra vaizduojama, o ne  kokiomis priemonėmis. Ir tai dažniausiai tarp mūsų  yra užmirštama, technologija atrodo yra prieinama, atrodo, kad visas pasaulis yra prieinamas, fotogeniškas ir visa fotografija yra labai puiki. Bet iš tikrųjų ji turi sutapti su tavo vidiniu širdies  jausmu. Labiausiai pasigentu išradingų, labai asmeniškų, autentiškų, nemadingų, bet pagal savo vidinį pulsavimą kūrybos gestų. Kažkokių žingsnių, kurie mane patį nustebintų kaip kūrėją arba nustebintų mano kolegas, kurie žiūri. Štai ko galima pasigesti. Iš tiesų – gyvename vadinamosios fotogenijos  laikais, kai kiekvieną dieną mes gyvename vizualioje informacijoje ir kartais norisi pasakyti jaunam kūrėjui – jeigu gali, nekurk arba jeigu gali – rodyk mažiau. Mažiau – yra daugiau. Ši problema mūsų fotografijoje yra labai aktuali“, − atvirai kalbėjo kūrėjas.

Paklaustas, ar dalyvaudamas parodoje apčiuopiantis naudą sau pačiam, R. Venckus sakė: ,,Be abejo. Pirma, tai yra susitikimas su savo vertintoju , žiūrovais, antra, tai yra diskusijos, kurios inspiruoja naujam žingsniui, naujam ėjimui, trečia, tai yra savo meninės kokybės patikrinimas“.

Laikas, erdvė, patirtis ir atmintis

R. Plungės nuomone, pristatant ekspoziciją, kiekvieną kartą stengiamasi sukurti kažką tokio, kas labiau tiktų pristatomai vietai, o ši erdvė puikiai tinka  fotografijai.

Ne technika ir technologija yra svarbios raiškai, tai nėra lemiantis dalykas, svarbiausia yra perteikti savo turimas idėjas.

Pasidomėjus, į kokį žiūrovą savo darbais jis orientuojasi, fotomenininkas sakė, jog į visus žiūrovus, kurie ateis pažiūrėti parodos, kad jų akiratis prasiplėstų, kad vaizduojamos patirtys, kurias  pamatys atėjusieji, juos taip pat praturtintų.

Žmogaus gyvenime, anot fotomenininko, visada svarbiausia keletas esminių dimensijų – tai yra laikas, erdvė, mūsų patirtys ir atmintis. ,,Mano darbai yra pakankamai fragmentiški, kur skaidoma erdvė, laikas ir tai puikiai atitinka mūsų sąmonės struktūrą. Mes esame linkę kažką atsiminti, kažką pamiršti, ignoruoti, iškelti į dienos šviesą. Tai būtent tokias patirtis ir stengiuosi perteikti,  – filosofiškai fotomenininko paskirtį apibūdino R. Plungė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Asta RAICEVIČIENĖ, „ Kėdainių garsas”