Diskusiją „Lietuviškos tapatybės paieškos“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai pažymėti, inicijavo Kėdainių rajono istorijos mokytojų metodinis ratelis. Diskusiją vedė Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos direktorius istorikas Henrikas Vaicekauskas.

Diskutavo Šviesiosios gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Linas Mankus, Josvainių gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Vaidas Grišinas  ir Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė.

Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos direktorius istorikas Henrikas Vaicekauskas ir Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė

Tai jau trečia vieša diskusija. Ankstesniais metais istorikai diskutavo Vilainių kultūros centre ir Kėdainių krašto muziejuje.  Išsamiau buvo aptartas 1948 m. sovietų įvykdytas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą ir pokario partizaninis judėjimas Kėdainių krašte. Šiais metais Kėdainių istorikai nutarė tęsti tradiciją ir pasirinko temą „Lietuviškos tapatybės paieškos. Lietuvos valstybingumo raida“.

Anot A. Pečiulytės,  vieša diskusija buvo pasirinkta todėl, kad istorinio pranešimo forma jau yra pabodusi ir norisi naujovių. „Diskusijos metu galima aprėpti tiek platesnį problemų spektrą, tiek ir įsigilinti į vieną svarbų istorinį faktą. Diskusijos metu klausytojai gali pareikšti savo nuomonę, paklausti ir sužinoti mažiau plačiai visuomenės daliai žinomų istorijos faktų“ ‒ sakė istorikė.

Diskusijoje aptarti svarbiausi Lietuvos valstybingumo etapai nuo XVIII a. pabaigos iki 1990 metų kovo 11-osios. Išryškinta visuomenės išsilavinimo reikšmė valstybės nepriklausomybės atkūrimui ir lietuviškos tapatybės formavimuisi.

Josvainių gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Vaidas Grišinas ir Šviesiosios gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Linas Mankus

Diskusijos dalyviai klausytojų dėmesį atkreipė į tai, kaip kito lietuviška tapatybė. Iki XIX antrosios pusės lietuvių ir lenkų visuomenės politiniai siekiai sutapo: siekiama atkurti Abiejų tautų Respubliką su 1772 metų sienomis (iki pirmojo ATR padalijimo). Lietuvos bajorai ir dalis valstiečių kalbėjo lenkiškai, bažnyčiose pamaldos vyko lenkų kalba ir dėl to visuomenė nekėlė problemų. Tačiau XIX a. atsiradęs nacionalizmas į pirmą vietą iškėlė kalbą – kaip svarbiausią tautiškumą apibrėžiantį požymį. Šios idėjos paveikti lituanistinį sąjūdį pirmiausia pradėjo iš Žemaitijos kilę šviesuoliai: S. Daukantas, S. Stanevičius, M. Valančius, L. Rėza.  Jų pradėtus darbus pratęsė J. Basanavičius ir V. Kudirka, suformavę dabartinį lietuviškos tapatybės pagrindą – lietuvių kalbos mokėjimo būtinybę. Jau 1902 m. susikūrusi Lietuvos demokratų partija pirmą kartą savo programoje iškelia ir politinį tikslą – pagal etnografines ribas atkurti nepriklausomą demokratišką Lietuvos valstybę be sąjungos su Lenkija. Vėliau vykęs  Vilniaus Didysis Seimas (1905 m.) ir Vilniaus konferencija (1917 m.) šią idėją sukonkretino, o 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas tai patvirtino.

Lietuvių ir lenkų santykiai komplikuojasi dar labiau 1920 metais Lenkijai okupavus Vilnių. Tuomet Lietuvos visuomenė stengiasi atmesti viską, kas yra  lenkiška. Tarpukario metais pirmą kartą istorijoje lietuvių kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas, kalba yra norminama, katalikų bažnyčiose pamaldos vyksta lietuvių kalba. Tai buvo didžiojo lūžio laikotarpis. Tuo metu ugdant Lietuvos visuomenės patriotiškumą didelis dėmesys buvo skiriamas valstybių simbolių naudojimui tiek visuomeninėje, tiek privačiose sferose. Populiariausi simboliai tuo metu buvo Dvigubas lietuviškas kryžius ir Gedimino stulpai. Pastarieji visuomenei turėjo nuolat priminti Vilniaus netektį ir būtinybę dėl jo kovoti.  Valstybiniai simboliai yra labai reikšmingi, nes leidžia istorinius faktus nuolat atnaujinti, tai yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties.

Istorijos mokytojų diskusija parodė, kad Lietuvos valstybingumo klausimas yra, buvo ir bus aktualus.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė