Penktadienį iškilmingai atidaryta Kėdainių pramogų ir sporto arena, kurią miestui padovanojo 50-metį švenčianti bendrovė „Lifosa“. Jubiliejaus proga ši bendrovė arenos statybų ėmėsi norėdama miestui padovanoti tokį objektą, kuris turėtų didelę išliekamąją vertę ir būtų reikalingas, kuris Kėdainius padarytų dar europietiškesnius ir kurio durys būtų atviros viso rajono ir visos šalies gyventojams. Šios arenos Kėdainiai neturėtų, jei ne „Lifosos“ generalinis direktorius Jonas DASTIKAS, sugebėjęs įtikinti bendrovės akcininkę mineralų ir chemijos pramonės kompaniją  „Eurochem“, kad tokia investicija Kėdainiams tikrai reikalinga.

Visuomet santūrumu pasižymintis, bet puikaus humoro jausmo nestokojantis J. Dastikas tik ranka numoja į savo nuopelnus: „Viskas gyvenime vyksta tiesiog taip, kaip turi vykti, svarbiausia – nelipti kitiems per galvas. Ilgą kelią įveikėme, kol pribrendome padovanoti Kėdainiams tokią dovaną – areną. O būta visko – ir per sieros rūgštį teko braidyti, ir ne vieną netektį išgyventi, ir gamyklą modernizuoti taip, kad ji būtų kuo mažiau kenksminga čia gyvenantiems, ir darbo sąlygas žmonėms sukurti tokias, kad ši įmonė taptų geidžiamiausia kėdainiškių darboviete. Ši gamykla – visas mano gyvenimas“. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Apsisprendė dar mokykloje

Iš Kaišiadorių rajono kilęs ir darbščių žemdirbių šeimoje užaugęs J. Dastikas, jau mokyklos suole žinojo, kad jo gyvenimas bus neatsiejamas nuo didžiulės gamyklos. 

Vyresnėse klasėse sklaidydamas žurnalo „Tarybų Lietuva“ puslapius, J. Dastikas tiesiog ryte rydavo publikacijas apie pradėtą statyti Kėdainių chemijos gamyklą, ketinimus Jurbarke statyti naftos perdirbimo fabriką bei kitus pramonės objektus. Jau tuomet jis svajojo apie chemiko profesiją ir darbą vienoje iš didelių gamyklų, tad baigęs mokyklą nedvejodamas pasirinko chemijos studijas. 

Mokėsi dirbdamas

Karjerą J. Dastikas pradėjo nuo pirmojo laiptelio – cecho meistro pareigų. Pirmųjų darbo dienų prisiminimai dabar jam kelia smagų juoką, o anuomet, anaiptol, juokinga nebuvo. 

„Kai kas atsitinka, ateini į cechą, o žmonės sėdi ir laukia nurodymų – tu gi mokytas žmogus, turėtum žinoti, ką daryti. O aplink tamsu, toks jausmas apima, kad nieko nežinai, nieko nemoki... Ir dabar taip yra su jaunais žmonėmis. Vyresnieji bamba, kad studijas baigę jaunuoliai nieko nemoka, bet juk ir mums buvo lygiai taip pat. Viskas ateina su patirtimi. Kiekvienoje darbo vietoje viskas kitaip, tad norint įgyti kompetencijų reikia tiesiog dirbti.

Tik spalį buvau pradėjęs dirbti, o gruodį, per pačias Kalėdas, man skambina iš gamyklos ir praneša, kad bėda – stovi cechas. Ateinu, o vaizdas klaikus – cechas apsemtas rūgštimi. Reikia sukviest žmones į darbą, kad ateitų remontuot, o kam gi džiaugsmas pakilti nuo Kalėdų stalo? Surinkau visus reikalingus darbuotojus už tai jiems laisvadienių duodamas. Keistas buvo laikas, tuomet kiekvienas vadovas buvo tartum prašytojas, kad darbininkas padarytų savo darbą“, – prisimena J. Dastikas. 

Sugriuvo pirmasis cechas

Nė kiek ne menkesnį išbandymą J. Dastikui teko patirti ir tuomet, kai po kelerių metų sugriuvo pagrindinis gamyklos sieros rūgšties cechas. Anuomet nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys įrangos remontui, kita vertus, darbuotojai nelabai ir mokėjo tai daryti. Kai sugedo pirmasis sieros rūgšties cechas, „remontininkams“ pradėjus remontuoti, jis visai sugriuvo. 

Šis cechas gamina žaliavą, iš kurios paskui gaminamos trąšos, tad, jam sustojus, sutriko visos gamyklos darbas. Tuo metu Kėdainiuose buvo tik ką pastatytos dar keturios naujos gamyklos: biochemijos, metalų konstrukcijų, cukraus bei grūdų fabrikai. Sugriuvus chemijos gamyklos  sieros cechui, šio cecho viršininkas, pamatęs, kad čia tikrai blogai, išėjo dirbti į biochemijos gamyklą. Su savimi išsivedė ir 80 proc. kartu dirbusių žmonių. 

„Žmones į kitas gamyklas viliojo tai, kad ten dar nebuvo suformuotos eilės gauti butus. Tikimybė greičiau apsirūpinti gyvenamuoju plotu kaip naujiems darbuotojams buvo didesnė. Be to, tais laikais buvo dalinami ir talonai automobiliams. Žodžiu, masiškai išėjus darbuotojams, chemijos gamykla atsidūrė katastrofiškoje situacijose. Prireikė maždaug 3–4 metų, kad iš jos išbristume“, – pasakoja J. Dastikas, anuomet ėjęs  mechaniko pareigas. 

Legendos – iš realybės

Darbo sąlygos tuometinėje chemijos gamykloje išties buvo nepavydėtinos. 

„Po cechus braidydavome avėdami guminius batus, nes visur telkšodavo koncentruota sieros rūgštis. Brendant buvo svarbiausia žiūrėti, kad nesitaškytum. Guminiai batai atlaikydavo vos tris mėnesius ir sueižėdavo. Vilkėdavom spec. drabužius, nešiodavom apsauginius akinius. Ant veido krintantys ir perštėjimą sukeliantys sieros rūgšties lašeliai būdavo toks įprastas dalykas, kad nuvažiavęs į Vilnių iš įpročio vis persibraukdavau veidą ranka, atrodydavo, kad peršti, ir tik po kurio laiko susivokdavau, kad čia juk negali perštėti“, – prisimena gamyklos vadovas. 

Paklaustas, ar turi realaus pagrindo kėdainietiškos kaproninių pėdkelnių ir nailoninių lietpalčių legendos, J. Dastikas nedvejoja: „ Dabar, kai kasmet į darbuotojų saugumą ir aplinkos apsaugą investuojame milijonus litų, atrodo, kad tokių dalykų būti negalėjo. Tačiau gamyklos istorijoje buvo ir toks etapas.  Jei moterys į gamyklos teritoriją ateidavo mūvėdamos  kapronines pėdkelnes, šios po kelių akimirkų pasidarydavo skylėtos. Toks pat būdavo ir anuomet madingų nailoninių „ploščių“ likimas – tokius drabužius akimirksniu nusėdavo baltos dėmės, netrukdavusios pavirsti skylutėmis. Ore tvyrojo sieros rūgšties lašeliai, tad jie ir pragrauždavo“. 

Karjeristu nebuvo

J. Dastikas „Lifosoje“ dirba jau 43-ejus metus. Jis niekada nesiekė karjeros, tačiau darbinė veikla klostėsi taip, kad jam teko įveikti kiekvieną laiptelį nuo žemiausios iki pačios aukščiausios grandies. 

„Tarybiniais laikais niekas į viršininko pareigas nesiverždavo, nes atlyginimai buvo panašūs kaip eilinių darbuotojų, o atsakomybė – milžiniška. Yra net anekdotas: frezuotojas prisigėrė, tai jį nubaudė – paskyrė į meistro pareigas“, – juokiasi J. Dastikas. 

Kai prasidėjo Nepriklausomybės laikotarpis ir 1991 metais iš direktoriaus pareigų pasitraukė tuometinės chemijos gamyklos direktorius Kazimieras Pilkauskas, į šias pareigas buvo pasiūlyti keturi kandidatai, tarp jų ir vyr. mechanikas J. Dastikas. 

„Nedelsdamas atsisakiau tokio pareigų pasiūlymo, nes vienas iš kandidatų buvo ir gamyklos vyr. inžinierius, ėjęs direktoriaus pavaduotojo pareigas. Jo pareigos buvo aukštesnės, tad man atrodė savaime suprantama, kad jis ir turėjo tapti gamyklos direktoriumi. Niekada ir niekam nelipau per galvas nei dėl karjeros, nei dėl jokių kitų priežasčių, manau, kad tai vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime“, – sako J. Dastikas. 

Sprendimui prireikė net dvejų metų

Keičiantis rinkos sąlygoms, dar po kelerių metų Kėdainių chemijos gamykla buvo privatizuota. Iki tol gamyklai vadovavęs buvęs vyr. inžinierius atsisakė eiti savo pareigas, tad naujiems savininkams teko ieškoti kito vadovo. Jie šias pareigas siūlė J. Dastikui, tačiau šis jų vėl  atsisakė. Naujieji gamyklos savininkai direktoriumi skyrė savo žmogų, tačiau po dvejų metų generalinio direktoriaus pareigas vėl pasiūlė J. Dastikui. 

„Nelengvai priėmiau sprendimą vadovauti šiai įmonei. Atsakomybę reikėjo prisiimti ne tiek už save, kiek už 1000 darbuotojų, o dauguma jų tuomet gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo. Be to, ir atlyginimai nebuvo dideli. Buvo aišku, kad jei nesugebėsiu laiku išmokėti pinigų, šie bus priversti kone badauti. Sprendimu vadovauti gamyklai pernelyg nesidžiaugė ir mano šeima“, – prisimena J. Dastikas. 

Balansavo ant bankroto ribos

Paklaustas, kuris periodas buvo sunkiausias Kėdainių trąšų gamintojai, J. Dastikas nė nemirkteli: „Pirmieji metai po įmonės privatizavimo, kuomet per penkerius metus gamyklos įsiskolinimas išaugo iki 240 mln. litų, o trąšų rinkoje prasidėjo krizė. Tuomet atsivėrė tikra praraja – trąšų kainos buvo net žemesnės nei jų savikaina. Net du mėnesius vėlavome darbuotojams išmokėti atlyginimus – tai buvo pats sunkiausias laikas. 

Bankai paskolų nedavė, nes iš skolintų pinigų jau buvome investavę 60 mln. dolerių. Skolos išaugo tiek, kad „Lietuvos energija“ norėjo atjungti elektrą, o tai būtų reiškę tai, kad visas fabrikas būtų užšalęs ir bankrutavęs. Gerai, kad tuomet šią situaciją aiškiai suvokė premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas, sustabdęs elektrikus“, – prisimena J. Dastikas. 

Po pokyčių stabilizavosi

Kėdainių trąšų gamintojos bėdos baigėsi, kai gamykla buvo parduota. 2002 metais „Lifosą“ įsigijo Rusijos koncernas „Eurochem“ ir investavo čia apie 0,5 mljrd. dolerių. 

Nuo to laiko gamykla dirba stabiliai. Kėdainiuose gaminamas diamonio fosfatas, pašariniai fosfatai, dvi rūšys aliuminio fluorido. Lietuvos rinkoje lieka tik 3 proc. čia pagaminamų trąšų, o visa kita produkcija iškeliauja į daugybę užsienio šalių. 

Įmonė modernizuota, įdiegta gausybė užterštumą mažinančių ir gamtą tausojančių įrenginių. 

Per pastaruosius keliolika metų „Lifosa“ išgarsėjo ir kaip socialiai atsakinga įmonė, plačiai užsiimanti filantropine veikla. Įvairiuose konkursuose ji susišlavė gausybę apdovanojimų. 

Ne vieną asmeninį apdovanojimą yra pelnęs ir gamyklos generalinis direktorius J. Dastikas. Jis vienintelis Lietuvoje turi du  svarbiausius apdovanojimus − P. Vileišio ir V. Greičiūno. 

Darbuotojai kartais neatpažįsta

J. Dastikas – reiklus ir griežtas vadovas, tačiau žmonėms besistengiantis būti teisingas ir baimės nekeliantis. 

Finansines nuobaudas ar kitas drausminančias priemones jis naudoja tik itin retais kraštutiniais atvejais. 

„Bet koks žmogaus skriaudimas yra skausmingas. Jei jau pribręsta reikalas, geriau paleisti „keturių aukštų“ keiksmažodžių tiradą, kad žmogus susigriebtų ir pasidarytų išvadas. Paprastai tas išvadas visi, kam reikia, pasidaro. Geriausia darbuotojų motyvacija – tokia darbo vieta, kad žmogus siektų jos neprarasti“, – įsitikinęs J. Dastikas. 

J. Dastikas milžinišką „Lifosos“ gamyklą valdo ne tik iš savo estetiškai ir skoningai įrengto kabineto. Dažnai jį galima išvysti gamyklos cechuose besišnekantį su žmonėmis. 

Kartais į gamyklą direktorius užsuka ir po darbo. Kostiumą į spintą pakabinusį ir sportiškai apsirengusį vadovą darbuotojai net ne visada atpažįsta. 

„Buvo kuriozas su apsaugos darbuotojais. Po darbo į gamyklą atvažiavau dviračiu iš kitos teritorijos pusės. Kaip mat prisistatė apsaugininkai ir neatpažinę be ypatingų „ceremonijų“ pabandė išprašyti lauk“, – juokiasi J. Dastikas. 

Būta ir žūčių, ir kuriozų

Savo gyvenimo be „Lifosos“ gamyklos neįsivaizduojantis J. Dastikas sako, kad skaudžiausios gamyklos istorijos akimirkos – darbuotojų žūtys. Per visą gamyklos gyvavimo laikotarpį čia yra žuvę 9 žmonės. Dažniausios šių nelaimių priežastys – darbo saugos taisyklių nepaisymas. 

Tačiau kartais būdavo ir kuriozinių situacijų, kuriose iki tragedijos – tik vienas milimetras. 

„Prieš daugelį metų fosfogipsas iš gamyklos būdavo išgabenamas ne sunkvežimiais, o vagonėliais, judančiais daugiau kaip šimto metrų aukštyje pakabintu lynų keliu. Kiekvieno tokio kelio pabaigoje,120 metrų aukštyje nuo žemės, būdavo įrengtas budėjimo postas –„būdelė“, kurioje dirbdavo besikeičiantys darbuotojai, turėję prižiūrėti, kad vagonėliai neužstrigtų ir kelio pabaigoje apsiverstų išversdami fosfogipso atliekas. 

Tai štai vieną kartą budėti atėjęs darbuotojas nustėro pamatęs, kad nėra ko pakeisti – budėjimo poste nebuvo kolegos. Apsidairęs aplinkui žmogus išgirdo iš toli ataidintį riksmą, o gerai pasižvalgęs pamatė ant baltomis fofogipso dulkėmis nusėto lyno likusias žmogaus pėdas. 

Pasirodo, darbo vietoje budėjęs kėdainiškis girtuokliavo ir sulaukė baltosios karštinės. Jam ėmė vaidentis, kad jį puola velniai, tad bandė išsivaduoti nuo jų eidamas 120 metrų aukštyje virš žemės iškeltu lyno keliu. Ir nuėjo žmogelis kokius 200 metrų ranka prisilaikydamas už auščiau pritvirtinto kito lyno, o beeidamas išsiblaivė. Kai išsiblaivė, išsigando, suprato, kad pats atgal nebepajėgs pareiti, todėl ir rėkė šaukdamasis pagalbos. 

Nelaimėlį tuomet tuo pačiu lyno keliu parvedė vienas drąsus autošaltkalvis, kuris ėjo jo gelbėti apsirišęs apsauginėmis virvėmis“, – juokiasi J. Dastikas. 

Buvo net pakaruoklių

„Lyno kelias yra pareikalavęs ir aukų. Prieš pradedant tiesti šį kelią, lyno trosai buvo patiesti ant žolės, o ten vienas žmogus avis ganė. Kelias dienas niekas nejudino tų trosų, tad žmogus prie jų pririšo savo avis. Po kelių dienų atvažiavo technika, ištempė lynus ir ėmė juos kelti į viršų, tik žiū – ištempus lynus avys ore ėmė tabaluoti kaip kokie dideli šašlykai. Taip jos ir pasikorė“, – prisimena J. Dastikas. 

Žmonės darbo vietas brangina

Pasikeitus laikmečiui, pasikeitė ir žmonių požiūris į darbą bei saugos reikalavimų paisymą. J. Dastikas džiaugiasi, kad darbuotojai dabar suvokia, jog pirmiausia patys turi paisyti saugumo taisyklių. 

Ne mažiau gamyklos vadovą džiugina ir tai, kad „Lifosos“ darbuotojai brangina savo darbą, o pati įmonė jau seniai yra tapusi geidžiamiausia darbdave Kėdainių rajone. 

Įmonės personalo skyriuje sudaryti nepaprastai ilgi norinčiųjų čia įsidarbinti sąrašai, kurie nuolat dar pasipildo skelbiant konkursus net ir į paprasčiausias darbo vietas. 

„Smagiausia, kad mūsų gamykla užaugino jau net kelias specialistų kartas. Mūsų chemikų pėdomis pasuka ir jų vaikai, o baigę mokslus ir įgiję kvalifikaciją, grįžta į gimtąjį miestą, įsidarbina gamykloje, o laikui einant net  pakeičia savo tėvus. 

Beveik kiekviena kėdainiečių šeima yra vienaip ar kitaip susijusi su „Lifosa“. Jei ne tėvas, mama, dukra, sūnus ar senelis dirba šioje įmonėje, tai greičiausiai čia dirba giminaitis, kaimynas ar draugas. Norisi, kad gamyklos naudą jaustų kiekvienas rajono gyventojas, todėl ne tik remiame įvairius projektus, bet ir savo 50-mečio progą miestui dovanojame sporto ir pramogų areną, kurios durys bus atviros kiekvienam“, – sako J. Dastikas. 

 

Kristina KASPARAVIČĖ, „Kėdainių garsas“