Lapkričio 17 d. (sekmadienį) 1863 m. sukilimo muziejaus Paberžėje rimtį sutrikdė šmaikštus aukštaitiškas žodis, senolių pasakojimai ir nutikimai, visų Lietuvos regionų dainos, šokiai ir žaidimai – vyko projekto „Iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą...“, skirto Tarmių metams paminėti, baigiamasis renginys – Gudžiūnų seniūnijos bendruomenių šventė.

Sunorminta kalba yra kaip melioracijos griovys, padarytas vietoj upelio. Upelis gi gyvas, gražus ir gilus, – sakė kalbininkas doc. dr. Jonas Bukantis.

Paskelbus 2013-uosius metus Tarmių metais, Kėdainių rajono savivaldybėje surengta daug renginių šia tematika. Neabejingi šiai veiklai buvo ir Gudžiūnų krašto žmonės. Stebint, kaip pamažu miršta unikalios šio krašto šnektos ir pošnektės, kaip jaunimas nebenori domėtis nei tarme, nei apskritai etnine kultūra, kulinariniu paveldu, Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriaus vadovei Vijolei Juknienei kilo mintis parengti projektą „Iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą...“  Buvo siekta surinti, užrašyti ir išsaugoti Gudžiūnų seniūnijoje gyvenančių ar gyvenusių senolių, dar išsaugojusių tarmę, pasakojimus, dainas. Surengus ekspediciją, užrašyta devynių močiučių: Elenos Gustienės, Janinos Kuprienės, Alfonsos Majarienės, Valerijos Sereikienės, Jadvygos Kažukauskienės, Danutės Ribikauskaitės, Genės Šlėvienės, Vitalijos Jamontienės, Bronislavos Gaučienės, atsiminimai, nutikimai, dainos, labai linksmi ir labai skaudūs išgyvenimai, atskleidžiantys ne tik tarmės ypatumus, bet ir to meto tradicijas, papročius, istorinio laikmečio skaudulius. Surinkta medžiaga susisteminta ir įrašyta į kompaktinę plokštelę (trukmė – 2 val. 40 min.), ji bus perduota Kėdainių krašto muziejui.

Baigiamasis projekto akcentas buvo Gudžiūnų seniūnijos bendruomenių šventė. Miegėnų, Vikaičių ir Gudžiūnų bendruomenių grupės parengė savo programėles ir pasakojimais, dainomis atskleidė kiekvieno kaimo šnektos ypatumus, tradicijų savitumą. Buvo labai gražu matyti Miegėnų bendruomenės pulkelyje ir močiutę, ir viduriniosios kartos atstovę, ir mažą mergytę, puikiai papasakojusią šmaikščią istoriją Miegėnų krašto šnekta. Be to, kaimas turi marčią – tikrą žemaitę, išsaugojusią savo tarmę. Vikaičių močiutės visus prajuokino linksma daina ir nutikimu, o Gudžiūnų jaunimas sužavėjo gebėjimu ne tik padainuoti autentišką krašto dainą, bet ir adaptuoti liaudies dainą ir atlikti ją jau kitu stiliumi – pritariant gitara. Skaitytos ištraukos iš jau senokai Anapilin iškeliavusios močiutės Onos Daugvilienės pasakojimų (1993–1997 m. užrašė mokytojas Rytas Tamašauskas)

Kadangi ir Kėdainiai, ir Gudžiūnai yra tikroje tarmių kryžkelėje ir šnektos bei pošnektės labai susimaišiusios, gera buvo justi, kad skirtumai vis dėlto dar išsaugoti. Juk Šeduvos–Jonavos plentas, einantis per Gudžiūnus, Dotnuvą, Kėdainius, Pelėdnagius, yra tarsi vertikalioji linija, skirianti vakarų aukštaičius šiauliškius, artimesnius bendrinei kalbai, ir rytų aukštaičius panevėžiškius. Taigi Gudžiūnai, Krakės, Ažytėnai kalba vienaip, o Miegėnų, Surviliškių, Šlapaberžės kaimai jau artimesni Panevėžio šnektai. Todėl, anot profesorės Danguolės Mikulėnienės, kėdainietiškoji tarmė ir yra tikras galvos skausmas tarmių tyrinėtojams. Tačiau tokie renginiai padeda išgryninti dar likusius savitumus, perduoti tai vaikams, sukelti jų susidomėjimą.

Bendruomenių programėles gražiai jungė renginio svečių – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų folkloro ansamblio LINAGO – dainos ir instrumentinė muzika. Kadangi gyvename ant ne tik vakarų ir rytų aukštaičius, bet ir žemaičius nuo aukštaičių skiriančio „rubežiaus“, be to, beveik kiekviename Gudžiūnų seniūnijos kaime yra marčių ir žentų iš Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, taigi ansamblis skyrė savo dainas, šokius visiems Lietuvos regionams.

Po koncerto smagioje vakaronėje eiti rateliai, žaisti žaidimai, trankiai šokta, išdainuotos liūdnos ir linksmos dainos. Skanauta kiekvienos bendruomenės patiektų tam kaimui būdingi patiekalų, dėkota pagrindiniam projekto rėmėjui – Kėdainių rajono savivaldybei, rėmėjams: Gudžiūnų seniūnijai,  seniūnijos ūkininkams, verslininkams. Be jų finansinės ir kitokios paramos, entuziazmo, nebūtų ir šventės.
Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, jeigu žodžiai yra žmonių kūnai, tai dar daugiau jie yra žmonių sielos. Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi.
Net ir vykstant globalizacijai, emigracijai, tarmių ir žmonių maišymuisi, stenkimės išsaugoti savitumą. Tuo ir esame gražūs ir stiprūs.

Danguolė Vanagaitė