Kėdainiai – vienas iš vidurio Lietuvos miestų, išsiskiriantis jaukiu dėl  protestantizmo įtakos XVI−XVII a. susiformavusiu senamiesčiu su viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių.  Kėdainiai – jaukus ir stilingas, o kartu ir labai europietiškas periferijos miestas, sklidinas Radvilų dvasios. Tėvo Stanislovo puoselėta Paberžė su savo unikaliomis liturginių rūbų bei reikmenų ir žibintų kolekcijomis, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtieji Šeteniai su prieš 14 metų  įkurtu kultūros centru ir rašytojui skirta ekspozicija yra neatsiejama Kėdainių krašto dalis. Kėdainiai – jaunimo miestas, šiais metais sublizgėjęs nauja jaunų žmonių iniciatyva surengti džiazo festivalį.

Apie Kėdainių kultūrą, besiremiančią istorijos ir asmenybių dvasiniu pagrindu

Šį kartą − apie Kėdainių kultūrą. Kiekybę nusakantys duomenys − kiek per metus suorganizuojama įvairių renginių ir švenčių, koks platus kultūros centrų ir  bibliotekų tinklas, kiek dirba kultūros darbuotojų mieste ar visame rajone − mažai ką sako apie tikrąją, giluminę kultūrą. Norisi paryškinti tai, kuo Kėdainiai ypatingi, ką jie tokio turi, ko kiti neturi. Be pamato – istorijos – tai būtų sunku padaryti.

Europinio miesto bruožų Kėdainiai pradėjo įgauti XVI amžiaus pabaigoje, kai  miestas buvo didikų Kiškų giminės nuosavybė, tačiau didžiausią ūkinį ir kultūrinį pakilimą Kėdainiai išgyveno XVII amžiuje valdant iškilioms asmenybėms – Kristupui Radvilai, jo sūnui Jonušui ir pastarojo pusbroliui Boguslovui. Kristupas Radvila, siekdamas pakelti miesto ūkinį gyvenimą, pakvietė į Kėdainius vokiečius ir škotus, leido apsigyventi žydams. Iki XVII a. vidurio miestas pasiekė didžiausio klestėjimo ir tapo vienu iš pagrindinių ūkinių, konfesinių ir kultūrinių kunigaikščių Radvilų valdų centrų. Jame veikė uostas, 6 turgavietės, 10 amatininkų cechų, gimnazija, spaustuvė, vaistinė, kelios ligoninės.

Daugiakultūriškumas ir protestantizmas – ryškiausi Kėdainių miesto bruožai, išskiriantys jį iš kitų Lietuvos miestų. Kėdainių istorikai vienbalsiai sako, kad daugiakultūriškumas yra Kėdainių paveldo pagrindas, o kartu vardija pavardes įvairių tautybių žmonių, kurie turėjo didelę įtaką Kėdainių kultūriniam gyvenimui. O ir dabar turi, nes, kaip bebūtų, mes visada, kad ir to nejausdami tiesiogiai, kad ir nesąmoningai, remiamės į asmenybių sukurtą ir kuriamą dvasinį pagrindą. Mikalojus Daukša, Steponas Jaugelis-Telega, Adomas Freitagas, Vilniaus Gaonas Elijahu, Samuelis Boguslovas Chilinskis, Tomas Ramza, Samuelis Bitneris, Vincas Svirskis, Mikalojus Katkus, Piotras Stolypinas, Česlovas Milošas, Juozas Urbšys, Jurgis Lebedys, Kazys Ulvydas, Paulius Rabikauskas, Tėvas Stanislovas,  Teklė Bružaitė...

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Mėgėjo“ kino studija − į UNESCO Lietuvos nacionalinį paveldo sąrašą
Šių laikų asmenybes sunkoka vardinti, nes baugu ko nepaminėti, galima įžeisti netyčia, tad apsiribosim tik krašto garbės piliečių kūrėjų gydytojo, poeto, kino kūrėjo Vitolio Laumakio ir dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus pavardėmis.

Vitolis Laumakys garsus  ne tik poezija ir savo intelektu. Jis − „Mėgėjo“ kino studijos vienas iš iniciatorių ir kūrėjų. Studija, įkurta prieš 50 metų, ir dabar dar gyva. Kuo tai išskirtina? Ogi tuo, kad „Mėgėjo“ trijulė: Vitolis Laumakys, Adolfas Morėnas, Algirdas Raila, užfiksavo tokius vaizdus, kurie vertinami kaip unikalus paveldas ir jau pristatyti įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį paveldo sąrašą. 

Kėdainių krašto muziejus – šiuolaikiškas ir dinamiškas muziejus

Kėdainių krašto muziejaus, turinčio kelis skyrius, vykdomi įvairūs tarptautiniai projektai ir edukaciniai užsiėmimai išryškina miestietiškos kultūros ir gyvensenos bruožus, tautinių bendrijų ir religinių konfesijų ypatumus ir jų indėlį į miesto plėtrą.  Kai tuo tarpu daugelis Lietuvos regioninių muziejų labiau orientuojasi į lietuvių liaudies siaurąja prasme arba kaimiškosios kultūros pristatymą. Muziejaus padaliniai yra įsikūrę  architektūrinę ir istorinę vertę turinčiuose pastatuose: vienoje seniausių ir didžiausioje ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje  evangelikų reformatų bažnyčioje yra įkurtas kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, buvusioje mažojoje žydų sinagogoje veikia Daugiakultūris centras, Krašto muziejus – buvusio karmelitų vienuolyno pastatuose, kurio ekspozicijas puošia ragų baldai iš grafų Zabielų valdyto Apytalaukio dvaro ir Vinco Svirskio kryžiai, o jo vardo salėje eksponuojama tapytojo A. Stasiulevičiaus dovanotų darbų Kėdainių miestui paroda. Baigiamas atkurti škotų Arnetų namas. Muziejaus  skyrius – 1863 m. sukilimo muziejus su naujai įrengtomis ekspozicijomis neseniai renovuotame  barono S. Šilingo dvare, šiais metais, minint sukilimo 150-ąsias metines, ypač gausiai lankomas.

 Muziejaus ir Daugiakultūrio centro vykdomas žydų paveldo ir  holokausto aukų atminimo įamžinimas sulaukia palankaus vertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Ši kėdainiečių veikla yra pristatoma kaip sektinas pavyzdys kitiems.  Darbas su jaunimu, glaudūs ryšiai su Kėdainių krašto mokyklomis – tai dar viena stiprioji  muziejaus darbo pusė. Istorinių viktorinų, edukacinių užsiėmimų, susitikimų, paskaitų ir projektų vykdymas kartu su mokiniais  sukuria  šiuolaikiško ir dinamiško muziejaus įvaizdį. 

Kėdainiečiai išnaudoja unikalaus senamiesčio erdves

Kėdainiečiai sėkmingai išnaudoja palankią senamiesčio erdvę įvairiems reginiams: senųjų amatų mugėms, edukaciniams užsiėmimams, parodoms atvirose erdvėse. Praeivių dėmesį traukia jau antri metai Didžiojoje gatvėje eksponuojama fotografijų paroda „Didžioji gatvė prieš 40 metų ir dabar“, žavimasi režisieriaus ir menininko Felikso Paulausko sukurtomis meninėmis instaliacijomis ant senamiesčio pastatų langų ir jo sukurtais darbais holokausto aukoms atminti bei  Česlovui Milošui Nevėžio krantinėje.
Pastaraisiais metais vis labiau yra išnaudojamos ir senamiesčio erdvės įvairiems kultūriniams renginiams – tai Didžioji gatvė,  rotušės bei pernai po renovacijos atidarytos  šiuolaikiškos Mikalojaus Daukšos bibliotekos, XVII amžiuje čia gyvenusio škoto Jakobo Grėjaus namo ir kt. kiemeliai. Miestiečius pakiliai nuteikia gatvės muzikos diena, kaskart atsinaujinanti miesto gimtadienio ir kitos šventės. 

Profesionalaus meno renginių trūkumu kėdainiečiai nesiskundžia

Po truputį auga  profesionalaus meno poreikis tarp miestiečių: kamerinės, akademinės ir džiazo muzikos vakarai Daugiakultūriame centre ir Kėdainių muzikos mokykloje jau turi nuolatinių klausytojų ratą, o Kultūros centro salė vos talpina norinčiuosius pažiūrėti profesionalių teatrų spektaklių. Privačiame J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaromos parodos yra  tarptautinio lygmens, sulaukiama žinomų menininkų darbų iš viso pasaulio. Išskirtinis šis muziejus ir tuo, kad geba pritraukti ir vienkartinių rėmėjų, ir  tikrų mecenatų, rengia nemažai renginių jaunimui. 

Beje, puikių parodų kėdainiečiams surengia ir Kėdainių dailės mokykla (eksponuojamos mokinių darbų,  piešimo, tapybos, odos, kompozicijos ir kitų mokomųjų dalykų metodinės parodos, vykdytų projektų pristatymai, tradicija tampa rudenį surengti mokyklos mokytojų kūrybinių darbų parodą, kviečiami čia savo darbus rodyti ir Dailės akademijos studentai, dailininkai profesionalai, anksčiau baigę Kėdainių dailės mokyklą), Kėdainių kultūros centras (rengiamos tautodailininkų, Kėdainių rajono dailės mokytojų kūrybinių darbų parodos, taip pat ir dailininkų profesionalų iš kitų rajonų ar miestų, pvz., kauniečio Vidmanto Valento pastelių ir kt., parodos),  Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka (ypač graži buvo  kėdainiečio Broniaus Rutkausko tapybos paroda, o šiuo metu galima pažiūrėti vilniečio Klaido Navicko karpinių), 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje (dabar veikia alytiškio S. Lampicko kūrybos paroda „Jausmai medyje“) ir netgi Kėdainių krematoriumas (Nomedos Marčėnaitės urnos ir kt.).

Neseniai atidaryta jauki, nedidelė  Kėdainių arena, pastatyta už akcinės bendrovės „Lifosa“ lėšas (kas yra dar neįprasta Lietuvoje) atvers dar platesnes kultūrines galimybes.

Svarbu yra tai, kad Kėdainiuose gali sau erdvės ir veiklos rasti įvairų kultūrinių poreikių žmonės. Ir norintieji rimtosios kultūros, ir norintieji lengvesnio, populiaresnio žanro renginių ir kūrinių. Tačiau labai svarbu –  akcentuoti, ryškinti, gryninti ne vienadienius dalykus, o tai, kas atspindi mūsų tapatybę,  turi gilesnį dvasinį, intelektinį pagrindą. Kėdainiečiai tikrai nėra iš tų, kurie tik lengvai žaidžia vienadieniais dalykais.  

Džiugu ir tai, kad senamiestyje atsiranda ir moderniosios architektūros pastatų, kurie derinami su senąja, todėl palaipsniui  Kėdainiai tampa jaukiu ir stilingu periferijos miestu. 

PADĖKA. Kėdainių krašto muziejaus darbuotojams Rimantui Žirguliui, Audronei Pečiulytei už  nuoširdžias konsultacijas, Vydui Bečeliui – už nuotraukas. 

Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė