Einant pagrindine Kėdainių senamiesčio gatve ne vienam užkliūna žvilgsnis už restauruojamo, statybininkų pastoliais apstatyto pastato. Daugelis šį pastatą atsimena kaip sovietmečiu buvus Elektros aparatūros gamyklą, tačiau tik vienas kitas žino, kas šiame pastate buvo daugiau kaip prieš 300 metų. Taigi, šis gražus, dviejų fligelių statinys, dabartinis Kėdainių krašto muziejus – tai buvęs XVIII a. pab. karmelitų vienuolynas.

 

Kas tie karmelitai ir kaip jie atsirado Kėdainiuose ?

Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas. Karmelitai gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Karmelitų vienuolijos vardas siejasi su Senajame Testamente išgarsintu Karmelio kalnu, ant kurio meldėsi pranašas Elijas ir gyveno pirmieji atsiskyrėliai.

Šio ordino vienuoliai gyvena atskirose celėse, laikosi tylos, pasninko, kasdien renkasi bendrai maldai. Centras – Romoje. Dirba daugelyje sielovados, mokslo ir švietimo sričių.

Karmelitų vienuolių gyvenimo tikslas – jungtis su Dievu nuolat meldžiantis. Karmelitų nuostatai labai griežti: praktikuojamas asketizmas, ribojamas žodinis bendravimas. Ordine daug dėmesio skiriama Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui.

Karmelitų apranga – juodai rudu diržu sujuostas abitass ir pelerinaa su gaubtuvu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną.

Istorinis karmelitų vienuolynas Kėdainiuose

II artilerijos pulko kareivinių kiemas

 

Istorija

Ordino kryžiaus žygio į Šventąją žemę metu 1150 m. ant Karmelio kalno įkūrė šv. Bertoldas iš Kalabrijos. 1214 m. buvo sudaryti vienuoliški nuostatai, pasižymėję ypatingu griežtumu – karmelitai turėjo gyventi atskirose celėse, nuolat melstis, laikytis griežto pasninko, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, taip pat ilgą laiką laikytis tylos.

XIII a. buvo patvirtintos ordino teisės, karmelitams suteikiama švelnesnė regula ir jie prisijungia prie elgetaujančių vienuolių ordinų grupės. Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Vėliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – šimtamečiu karu, maro epidemija. Prasidėjo diskusijos dėl grįžimo prie griežto pirminio gyvenimo būdo. XVIII a. pabaigoje karmelitų, kaip ir daugumos kitų vienuolijų, laukė dideli išbandymai – juos persekiojo absoliučiosios monarchijos atstovai, o per Didžiąją prancūzų revoliuciją ordinas Prancūzijoje buvo visai išvaikytas.

XIX – XX a. ordinas pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.

Karmelitai Lietuvoje

Pirmieji karmelitai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Iš viso LDK veikė 45 vienuolynai, kurie nuo 1687 m. sudarė atskirą nuo Rusijos karmelitų provinciją. Ji 1756 m. buvo padalinta į dvi – šv. Jurgio Lietuvos ir Voluinės. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje karmelitų vienuolynai veikė Vilniuje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose, Raseiniuosee, Tabariškėse, Kražiuose. Karmelitai dirbo mokyklose, vadovavo parapijoms, įsteigė prieglaudų. Visi karmelitų vienuolynai Lietuvoje buvo uždaryti po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų.

Karmelitai Kėdainiuose

Žvelgiant į laikmetį, mename, kad Kėdainiai XVII–XVIII a. pr. buvęs vienas stipriausių reformacijos centrų Lietuvoje. Tačiau išmirus protestantiškajai Radvilų giminės šakai, o vėlesniems paveldėtojams esant katalikams bei po miestą nusiaubusio maro, Kėdainių evangelikų reformatų bendruomenė sumažėjo ir susilpnėjo. Todėl jau XVIII a. pr. į Kėdainius pradeda skverbtis katalikų vienuoliai.1703 metais karmelitų ordino provinciolas Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje J. A. Stoinskis kreipėsi į kunigaikštį Karolį Pilypą prašydamas Kėdainiuose leisti įsikurti karmelitams. Nors sutikimas buvo gautas, tačiau karmelitų ordino vienuolių kūrimasis Kėdainiuose sukėlė labai neigiamą vietos gyventojų reakciją.

Po ilgų bylinėjimusi, vietiniams katalikams tarpininkaujant, Bavarijos kunigaikščiui Jozefui Karoliui Radvilai funduojant, karmelitai Kėdainiuose įsikūrė 1703−1704 m.

Karmelitų bažnyčia

Įsikūrus Kėdainiuose vienuoliams karmelitams, 1709 m. jau minima ,,medinė, ant mūrinio pamato, dengta skiedromis“ karmelitų bažnyčia-koplyčia.

1713 m. žemaičių vyskupas paskyrė karmelitams parapiją. Konfliktas buvo peraugęs į tarpvalstybinį, todėl kurį laiką Kėdainiuose vienuolių karmelitų veikla buvo pristabdyta.

Tik 1766 m. buvo greičiausiai buvo pastatyta ir pašventinta ,,ant mūro pamatų pastatyta nauja medinė bažnyčia ir varpinė“. Bažnyčia tuo metu pavadinta šv. Mergelės Marijos aukojimo vardu, o šv. Juozapo vardą įgavo tik XIX a. antroje pusėje. Ji tebestovi iki šiol.

Bažnyčia kryžminio plano, trinavė, dviejų bokštų. Prie apsidės iš abiejų pusių vėliau pristatytos simetriškos koplyčios ir zakristijos patalpos.

išlikę XVIII a. antrosios pusės altoriai bei vertingi šv. Juozapo ir švč. Marijos su kūdikiu paveikslai su aptaisais. Bažnyčios sienos ir lubos dekoratyviai polichromuotos.

Po Pirmojo pasaulinio karo Šv. Juozapo bažnyčia tapo Kėdainių Šv. Jurgio parapijos filija. Ilgą laiką gyvavusi, sovietmečiu patyrė rimtą išbandymą — paversta buvusio karmelitų vienuolyno patalpose įsikūrusios Elektros aparatūros gamyklos sandėliu. Tik dėl laimingo atsitiktinumo bažnyčios interjero dekoras nebuvo visiškai sunaikintas ir dabar gali bent menkomis detalėmis priminti čia kadaise buvus vienuolius karmelitus.

1991m. karmelitų bažnyčia suremontuota ir grąžinta tikintiesiems.

Karmelitų vienuolynas

XVIII a. pr. pastačius vienuoliams nedidelę medinę koplytėlę, vėliau įsigijus Stanislovo Staginskio mūrinį namą bei šalia esančius miestiečių Jokūbo Grėjaus ir Roberto Livingstono sklypus bei Anos Kareinovos namą su rūsiu, pradedama karmelitų vienuolyno statyba.

1766 m. buvo užbaigtos ,,didelio mūrinio vienuolyno statybos“. Nemažai duomenų apie vienuolyno pastatus ir jų detalų suplanavimą randame vizitacijos inventoriniuose aktuose: ,,pastatas mūrinis, U raidės formos, dviaukštis, skliautuotas, išsidėstęs trimis linijomis stačiu kampu, dengtas malksnomis ir stovi netoli bažnyčios“. Vienuolyno ir šventoriaus teritoriją supo karmelitų sodas ir daržai.

Karmelitų vienuolynas visą savo gyvavimo laikotarpį buvo nedidelis. Jame gyvendavo 3–6 vienuoliai. Ypatingais turtais taip pat nepasižymėjo. Nepaisant to, prie bažnyčios veikė dvi labdaros draugijos – šv. Mergelės Marijos Škaplerienės ir šv. Juozapo.

Vienuoliai buvo įkūrę ir vargšų prieglaudą, kurioje gyveno 6–7 žmonės. Prie vienuolyno buvo mokykla, kurią lankydavo apie 15 vaikų, tačiau, pristigus lėšų, jos veikla buvo nutraukta. Nepaisant sunkios materialinės padėties, nepalankios konfesinės aplinkos, nedidelio vienuolių skaičiaus ir mažos parapijos, karmelitų vienuoliai Kėdainiuose dirbo pastoracinį darbą, mokė vaikus, šelpė ir globojo neturtinguosius.

Vienuolynas ypač nukentėjo 1771 m. gaisro metu. Vėliau buvo atstatytas. Per 1812 m. karą karmelitų vienuolynas liko nepakitęs. Tačiau po 1931 m. sukilimo, 1832 m. liepos 17 d. Rusijos caro įsakymu Kėdainių karmelitų vienuolynas buvo panaikintas, jo turtas buvo atimtas, o bažnyčiai priklausiusi parapija buvo prijungta prie Josvainių parapijos.

Panaikinto vienuolyno patalpose įsikūrė rusų kariuomenė. 1832 m. vienuolyno patalpos buvo pritaikytos kareivinių poreikiams, atlikta didelė pastato rekonstrukcija, kurios metu pastatas visai pakeitė savo išvaizdą: pristatomas antras aukštas virš vidurinio ir viršutinio fligelių. ,,Celėse bei kitose patalpose buvę medinės lubos pakeičiamos cilindriniais ir kryžminiais skliautais“. Iš buvusio pirminio pastato mažai kas beliko – tik kapitalinės sienos.

Nuo 1842 m. iki I Pasaulinio karo perstatytuose vienuolyno pastatuose buvo įsikūręs carinės kariuomenės kavalerijos dalinys.

XXa. remontai ir rekonstrukcijos labiausiai pažeidė vienuolyno komplekso generalinį planą.

1922 m. įsikuria Lietuvos II artilerijos pulkas.

Sovietmečiu, 1963 m. vienuolyno patalpose įkūrus Elektros aparatūros gamyklą, buvo pristatyta eilė stambių pastatų (cechų), o senieji pritaikyti gamybos reikmėms.

1991 m., uždarius šią gamyklą (jai persikeliant į naujas patalpas), buvęs vienuolyno centrinis korpusas perduotas Krašto muziejui, kuris jau veikia nuo 2000 m.

Restauruojant buvusio vienuolyno pastatą, pritaikant patalpas muziejaus reikmėms ir įrengiant ekspozicijų sales, kiek įmanoma išsaugotas vidaus autentiškumas.

Nors Kėdainiuose dabar nėra karmelitų vienuolių, galime pasidžiaugti gražiu suremontuotu vienuolyno pastatu bei išlikusia ir veikiančia karmelitų bažnyčia.

Jūratė NEKRAŠIENĖ

Kėdainių krašto muziejaus muziejininkė, istorikė

Straipsnis atspausdintas „Kėdainių garse“ . kovo 21 d.