Nuo 2003 metų viešoji įstaiga Gamtosaugos projektų vystymo fondas (GPVF) pradėjo ir jau devynioliktus metus vykdo jūrinių erelių apsaugos projektą Lietuvoje. Nuveikta išties daug. Ištirta visa šalies teritorija. Surasta per keturis šimtus natūralių jūrinių erelių lizdų. Duomenys apie lizdavietes įvesti į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą bei pateikti Valstybinės miškų tarnybos miškų kadastrui. Iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams. Stengtasi sustabdyti ūkinius darbus miškuose prie erelių lizdų, dalyvauta gelbėjant sužeistus erelius ar iš lizdų iškritusius jų jauniklius. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais jau yra apžieduota beveik tūkstantis jūrinių erelių jauniklių. Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui. Surengta per 100 paskaitų, seminarų, mokymų, ekskursijų, kuriose dalyvavo per 4000 klausytojų. Apie projektą ir jo rezultatus išleisti kompaktiniai diskai, brošiūra, kalendoriai, lankstinukai, lipdukai. Parašyti moksliniai ir populiarūs straipsniai. Projekto rezultatai pristatyti TV ir radijo laidose. Paruošta ir įvairiose Lietuvos vietose eksponuojama fotografijų paroda „Jūrinis erelis Lietuvoje“. Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode ir Ventės rago ornitologinėje stotyje. Daugiau informacijos galima rasti adresu: www.padekime-ereliams.lt, https://www.facebook.com/padekimeEreliams

Jau ne vienerius metus projekto darbai vyksta ir Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje. Jūrinių erelių veisimosi biologija susijusi su vandens telkiniais, kuriuose gausu žuvies ir vandens paukščių, o šiuos vandenis supa įvairių tipų ir amžiaus miškai. Kėdainių rajone, kaip ir daugelyje vidurio Lietuvos regionų, yra mažai didesnių vandens telkinių, todėl čia nėra daug jūriniams ereliams tinkamų veistis buveinių. Tačiau visgi yra ir šiame krašte pastaraisiais metais stebimos keturios šių didingų sparnuočių poros. Seniausiai žinoma šių paukščių buveinė yra Kaplių žuvininkystės tvenkiniai ir jų apylinkės. Gretimuose miškuose jau daugelį metų peri viena jūrinių erelių pora, kurios lizdavietė aptikta dar 1997 metais. Vėliau, gausėjant jūrinių erelių populiacijai šalyje, pagausėjo šių paukščių ir Kėdainių krašte. Pastaraisiais metais čia sutinkamos mažiausiai keturios šių paukščių poros, kurios savo lizdus paslėpusios atokiuose, drėgnuose lapuočių miškuose. Šie ereliai įsikūrė ne tik prie žuvininkystės tvenkinių, bet ir prie Nevėžio upės, Bublių bei Labūnavos tvenkinių. Neperinčių, dar nesubrendusių jūrinių erelių galima stebėti ir kitose rajono vietose, tačiau didžiausios šių sparnuočių sankaupos stebimos Kaplių žuvininkystės tvenkiniuose, kur sezoninių migracijų metu susirenka kelios dešimtys šių erelių. Nuo projekto pradžios rajono teritorijoje pavyko aptikti trylika natūralių šių paukščių lizdų, kurių dalis jau išbyrėję. Buvo iškelti septyni dirbtiniai lizdai. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais Kėdainių rajone 2003–2021 m. apžieduoti 23 jūrinių erelių jaunikliai. Užaugę ir gimtus lizdus palikę ereliukai tapo savotiškais Kėdainių rajono ambasadoriais ir pasklido įvairiomis kryptimis. Keli žieduoti paukščiai vėliau stebėti ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir Estijoje, Lenkijoje, o vienas paukštis stebėtas Vengrijoje net už 1000 km nuo savo gimtojo lizdo.

Projekto vykdytojai dėkoja už daugiametę paramą Kėdainių rajono savivaldybei. 

Apie jūrinį erelį

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) – didžiausias Lietuvoje perintis dieninis plėšrusis paukštis, kurio išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,4 m. Gyvena miškuose prie jūrų įlankų, didesnių upių, ežerų, žuvininkystės tvenkinių. Lizdus krauna 11–28 m aukštyje, medžiuose, augančiuose netoli atvirų vietovių. Vidutinio dydžio lizdas būna 1,5 m pločio ir 1 m aukščio. Kiaušinius ereliai deda vasario pabaigoje–kovą. Dažniausiai sudeda 2–3, rečiau 1 ar 4 baltus kiaušinius. Peri 34–46 dienas. Lizduose išauga 1–3 jaunikliai. Maždaug po 70–90 dienų jie palieka lizdą. Žuvys ir vandens paukščiai – pagrindinis jūrinių erelių maistas. Kartais šie plėšrūnai medžioja ir žinduolius – ondatras, kiškius. Žiemą dažnai lesa dvėseną. Ši erelių rūšis saugoma tarptautiniu mastu. Įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Šalyje peri apie 200 jūrinių erelių porų.

Tikėtina, kad jūriniai ereliai nebuvo nustoję perėti Lietuvoje XX a. pradžioje ir viduryje, tačiau jų skaičius kaip ir visoje Europoje buvo gerokai sumažėjęs. Gausėti šie ereliai pradėjo tik per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Manoma, kad šis gausėjimas susijęs su jūrinių erelių apsaugos pakilimu Europos šalyse ir agresyvių pesticidų (tokių kaip DDT) nebenaudojimas žemės ūkyje. Jūrinių erelių ir dabar tyko įvairios grėsmės, kurių kaltininkas dažniausiai yra žmogus. Cheminiai teršalai, su grobiu patekę į erelių organizmus, tampa individų žūties priežastimi arba pasireiškia vėliau, kada paukščiai tampa nevaisingi, deda plono lukšto kiaušinius, kuriuos perintis paukštis tiesiog sutraiško. Be to, šie paukščiai žūva nuo elektros iškrovos, neatsargiai nutūpę ant elektros stulpų. Liūdniausia, kad jūriniai ereliai nukenčia ir nuo žmogaus rankos – jie virsta brakonierių trofėjais – iškamšomis. Akivaizdu, kad daugiausiai žalos jūrinių erelių populiacija patiria dėl ūkinės veiklos miškuose. Žiemos pabaigoje ar pavasarį vykdant miško ruošos darbus, išbaidomi perintys ereliai, pražūva jų dėtys. Iškirtus brandžius medynus, šie paukščiai nebetenka geriausių vietų lizdams krauti, o sukrauti ne tokiose optimaliuose medžių vietose lizdai labiau nukenčia: jie nusvyra arba net visiškai išbyra.