Josvainių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo dviejų dalių komedija „8 mylinčios moterys“ sulaukė didelio susidomėjimo: sekmadienį spektaklis rodytas pakartotinai. Dar jo labai laukiančios Krakės. Gal kada bus spektaklis ir Kėdainiuose.

Tokio žiūrovo gal niekur kitur ir nerasi. Kad ne tik plotų, bet ir ypač atidžiai sektų kiekvieną aktorių repliką, nuoširdžiai juoktųsi, o po pjesės žodžių, jog namams jau labai reikia kapitalinio remonto, kaip susitarę visi žvilgteltų į kultūros centro sienas: taip, jau labai seniai reikia.
Nežinia, iš kur, bet praėjusio penktadienio vakarą ėjo ir ėjo į Josvainių kultūros centrą žmonės. Su šeimomis, su gėlėmis ir netgi pasipuošę, nors paltų ir striukių nusivilkti ir nereikėjo: juk patalpos nešildomos. Ir nepaisant to, kad žiūrovams reikėjo nusipirkti ir bilietą.
Vyko Josvainių kultūros centro ilgai laukta teatro mėgėjų studijos premjera ,,8 mylinčios moterys” (dviejų dalių komedija pagal prancūzo Robero Tomos scenarijų). Ir jį pamatė apie 380 žiūrovų. Buvo ir pristatomų kėdžių.

Režisierė moka valdyti žmones
Apie Josvainių teatrą kalbėta jau apie metus. Dar praėjusių metų spalį Kėdainių spaudoje buvo rašyta, kad josvainiškis Arnas Švilpauskas repetuoja pjesę ,,Operacija VAM“, o jos premjera jau turėjo būti šių metų pavasarį. Tačiau Arnas išvyko dirbti į LNK... 
Josvainių kultūros centro direktorė (šias pareigas einanti jau metus) Žydrė Špečkauskienė dabar pasakoja:
- Kai atėjau dirbti ir susitikau su kolektyvu, perspektyvoje pirmiausia pamačiau teatrą, jau anksčiau norėjau įkurti Senamiesčio teatrą, teatro idėja gyvenu ir toliau. Greitai atsirado dvi teatro mėgėjų grupės.  Aišku, teatro studiją subūrė Arnas Švilpauskas, tik jį netrukus mes praradome. Prikalbinome tik ką grįžusią iš užsienio jauną profesionalią režisierę Renatą Vilkaitę, kuriai Arnas jau anksčiau buvo pasiūlęs vaidmenį. Jai teko perimti spektaklio režisūrą. Džiaugiuosi šia režisiere. Dabar visi spektaklio nuopelnai – tik šiai režisierei. Ji ir griežta, ir gera, tikra režisierė, kuri moka valdyti žmones ir žino, ir turi ką pasakyti žiūrovams. Džiaugiuosi, kad ji sutiko dirbti, manau, kad bus dar ne vienas jos spektaklis, pastatytas šiame kultūros centre.

Josvainiuose buvo tolygiai statomi du spektakliai, bet vėliau repetuotas spektaklis ,,Operacija VAM“ buvo pristabdytas, nes tiek daug nauja režisierė neaprėpė. Ž. Špečkauskienė viliasi, kad anas spektaklis nenunyks, jo dar imsis R. Vilkaitė.

Džiaugiasi rėmėjais
Josvainių kultūros centro direktorė neatmeta, kad ateityje ir ji gal vaidins kokiame spektaklyje, bet šiuo metu, statant ,,8 mylinčias moteris“, ji labiau užsiėmė techniniais dalykais: rūpinosi rėmėjais, dekoracijomis ir kitkuo.

Direktorė pasidžiaugė rėmėjais. ,,Dėl jų mes šiandien galime turėti tokią prabangią sceną“, - kalbėjo Ž. Špečkauskienė. Kaip pagrindinius rėmėjus ji įvardijo parduotuvę ,,Geri sendaikčiai“, be to, nuoširdžiai parėmė ir drabužių nuomos salonas ,,Arnetė“, UAB ,,Iškabų centras“, UAB ,,Jurasta“, grožio salonas ,,Harmonija“. Buvo ir pavienių rėmėjų. Kai kuriuos drabužius ne nuomojo, o netgi specialiai siuvo, netgi pačios artistės kai ką pasiuvo.

Pačios nežino, kokios jos kūrybingosNors ir labai besijaudinančios prieš spektaklį aktorės ir režisierė sutiko nors trumpai pasidalinti savo mintimis.
Režisierė Renata Vilkaitė 2003 m. baigė režisūros mokslus Klaipėdoje, čia jos pirmasis, kaip ji sako, rimtas spektaklis. Po studijų ji išvyko dirbti ir mokytis į Vokietiją. Tik sugrįžusią ją ir prikalbino kol kas tik vaidinti spektaklyje (ji ir išliko jo aktorė), bet paskui teko ir režisuoti. Beje, Renata dirba Josvainių kultūros centre.

- Ar skiriasi Arno režisūra ir jūsų? – paklausiau Renatos.

- Ir taip, ir ne. Kartais abu vienu metu apie tą patį pagalvodavome. Bet apskritai skiriasi, nes kiekvienas turi savo.

- Kaip stengėtės moteris suvienyti, jų baimes nugalėti?

- Man labai stengtis ir nereikėjo, jos pačios labai stengėsi, svarbiausia, kad atkreipdavo dėmesį į pastabas, ką sakau. Vienai išeidavo iš karto, kitos namuose pasirepetuodavo.  Jos pačios labai geranoriškos, pačios norėjo vaidinti. Ir per sniegą, ir per lietų eidavo į repeticijas. Aišku, visko būdavo, nors man labai stengtis nereikėjo. Jos, be to, ir labai kūrybingos, pačios net nežino, ką jos turi. Nenorėčiau nė vienos išskirti. Visos yra kūrybingos, tik vienoms tai pasireiškia greičiau, o kitom – lėčiau. Pavyzdžiui, Sonatai Leščinskienei iš pradžių sunkiai sekėsi, bet kai pažiūriu, kas buvo pradžioje ir kas dabar, tai milžiniškas darbas padarytas. Kitom gal reikėjo mažiau pastangų, kaip mūsų Laurai (Neubert – red.). Ji nuo pat pirmos repeticijos įėjo į savo rolę. Reikėjo ir dėl balsų žiūrėti: vienos turi garsesnį balsą, o kitom reikėjo priminti, kad garsiau, aiškiau kalbėtų, nenukąstų galūnių.

Beje, apie Laurą Neubert, spektaklyje vaidinančią tarnaitę, Ž. Špečkauskienė sakė, kad tai gimusi artistė, jai dublerio ,,negali būti“.

Atvažiavo pažiūrėti ir artimieji
Sonata Grūdienė, Josvainių kavinės savininkė, pasakojo, kad į teatrą atėjo pakviesta Arno Švilpausko. Sonata jau senokai dalyvauja meno mėgėjų kolektyvuose, dainuoja ansamblyje, kultūrai, kaip ji pati sakė, yra nesvetimas žmogus. Dar mokykloje vaidino dramos būrelyje. ,,Aš esu sesuo, kuri kaulydavo iš Marselio pinigų. Iškart vaidmuo man nelabai sekėsi, bet po truputį, po truputį, mažais žingsneliais ir kopėm į tą viršukalnę. Mes nesam profesionalūs aktoriai, yra įtampos, tam tikro barjero. Nors man, jau tiek metų esant scenoje, baimės jausmo nėra, o žodžius savaime išmokom. Repetavome su didelėmis pertraukomis: tai viena negali, tai kita. Šiandien ir vaikai, ir mama, ir sesė iš Kauno atvažiuoja spektaklio pasižiūrėti, miestelyje tikras sujudimas“.

Pasikeitė net keturios vaidmens atlikėjos
Jolanta Sirtautienė yra ta artistė, kuriai spektaklyje teko daugiausia žodžių, nes ji vaidina Marselio žmoną. Be to, ji bene jau ketvirtoji šio vaidmens atlikėja.

-  Aišku, reikėjo pasitempti,  gyvenime juk tokia nesi, kaip spektaklyje. Yra virpulys, tai pirmas spektaklis, pirmą kartą vaidinam. Ir yra visoms noras ta ponia pabūti, nors ir spektaklyje. Prie kolektyvo prisijungiau paskutinė, tik pavasarį, o jos pradėjo repetuoti dar lapkritį. Mano charakteris gal valdingesnis, gal man ne taip sunku buvo įeiti į savo personažą,  spektaklis mane labai užkabino, iš pat pirmos repeticijos. Bet buvo baimės: daug žodžių, galvoju, gal nespėsiu, gal neišmoksiu, o paskui sakau: jau nebegaliu kolektyvo ir režisierės pavesti. Režisierė labai nuostabi: myli kaip dūšią, o krečia kaip grūšią. Teatrą pamėgau. Ateini čia po darbo (dirbu Josvainių socialinio centro buhalterijoje), po visų skaičių, aš atsijungiu nuo visko, net pailsiu. Tai tikrai atsipalaidavimas. Dabar pagalvojau: kai baigsis mūsų spektaklis, ką veiksiu vakarais, - kalbėjo J. Sirtautienė.

Tai tapo gyvenimo dalimi
Joana Lukošienė, spektaklyje vaidina senelę, Marselio uošvę. Ji gyvena Juodkaimiuose ir į repeticijas važinėdavo daugiausia dviračiu. Stengėsi jų nė vienos nepraleisti. ,,Jeigu jau pažadėjau, reikia tęsti“, - sakė Joana. Vaidyba jai suteikė energijos ir ji pajuto didelę pareigą. ,,Aišku, dabar yra scenos virpulys, nes mes prie scenos nepratę, labai retai į ją užlipam“, nors čia pat ji prisipažino, kad yra vaidinusi ir Josvainių ponių rinkimuose, buvo sukurtas toks nedidelis ,,pusiau spektaklis“ ,,Klemenso piršlybos“.
Simona Šopaitė, vaidinanti Marselio dukrą Katriną, užsiminė, kad kai pradėjo vaidinti, jai nebuvo taip svarbu rezultatas, kiek pats procesas, nutolimas nuo kasdienybės, tai visai kita sfera ,,Dabar galvojam, ką reikės daryti po premjeros, nes tai tapo gyvenimo dalimi“.

O kas toliau?
Ir iš tiesų, nejau tiek darbo įdėta į vienkartinį pasirodymą?
Ž. Špečkauskienė sakė, kad po savaitės jie vėl Josvainiuose parodys spektaklį, dar jų labai laukiančios Krakės. Gal kada bus spektaklis ir Kėdainiuose. Bet daug kas priklauso nuo vienos artistės sveikatos, todėl jie negali daug ką planuoti. O labai norėtųsi, kad spektaklį pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Ypač kad tiek daug į spektaklį įdėta kultūros centro ir kitų investicijų. ,,Tikimės kas pusę metų parodyti naują spektaklį, šis mums per ilgai užsitęsė“, - sakė kultūros centro direktorė.
Spektaklio režisierė R. Vilkaitė sakė mananti, jog ir toliau kultūros centre jie statys pjeses, tik dabar truputį reikės atokvėpio. ,,Manau, vėl dirbsim, jei josvainiečiai ir toliau to norės, nes man tikrai buvo labai smagu dirbti“, - kalbėjo R. Vilkaitė.

Seniūnas pats išgyvenęs scenos virpulį
Į spektaklio premjerą suvažiavo ne tik rajono žurnalistai, čia atvyko ir rajono vicemerė Nijolė Naujokienė, kiti Kėdainiuose gyvenantys žmonės. Spektaklį pamatė ir Josvainių seniūnas Algimantas Sirvidas. ,,Atėjau ir pasižiūrėti, kaip savi vaidina, ir jų pasveikinti. Įdomu, kaip jie scenoje jaučiasi, nors aš žinau, kad baisoka prieš tokią auditoriją, nes teko ir man prieš keletą metų truputį vaidinti.  Didžioji Josvainių salė prisirinko pilna, matosi, kad tai tikrai žmonėms reikalinga“, - ,,Kėdainių kraštui“ sakė seniūnas.

Zita ZOKAITYTĖ, „Kėdainių krašto“ korespondentė
Nuotraukos Kęstučio Grigaičio