Kėdainiuose užaugo ne vienas talentas. Turime visą būrį šalyje ir už jos ribų gerai žinomų muzikantų, politikų ir sportininkų. Neseniai Lietuvoje buvo pripažinta dar viena kraštietė – Rasa Aškinytė – praėjusį savaitgalį Vilniuje praūžusioje knygų mugėje geriausio 2014 metų romano vardą pelniusio romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ autorė.

„Konkurso organizatoriai man paskambino ir šią žinią pranešė prieš pat paskelbiant ją oficialiai – tam, kad turėčiau porą valandų apsiprasti ir suvokti, kas vyksta, prieš pradedant skambinti žurnalistams“, – dar šviežiais prisiminimais dalijasi R. Aškinytė. Istorijos bakalauro, filosofijos magistro laipsnius ir netrukus etikos didaktikos daktaro laipsnį įgysiančiai Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Etikos katedros lektorei šis romanas – jau trečiasis. Be to, ji dar yra parašiusi knygelę vaikams. Ir tai šiai jaunai moteriai – tik pradžia.

Džiaugsminga vaikystė prabėgo Vilainiuose

– Po Vilniaus knygų mugės internete ir spaudoje pasipylė straipsniai apie Jus, apie Jūsų kūrybą. Aš norėčiau, kad plačiau papasakotumėte apie savo vaikystę ir apie mokyklinius metus. Augote Vilainiuose?

– Taip, užaugau Vilainiuose. Tėvų namas yra beveik parke, todėl ten daugiausia ir žaidėme – piratus, slėpynes, sekiojome įsimylėjėlius ir žiūrėjome, kaip jiems sekasi. Institutas (tuo metu – LHMMTI) klestėjo, Vilainiai buvo jaunų, linksmų ir inteligentiškų žmonių miestelis. Man tai padarė didžiulę įtaką. Aplink vien mokslininkai, tėvas vis kažką rašo ar daro tyrimus. Būtų buvę keista nesiekti išsilavinimo, nenorėti būti tokiems, kaip jie. Taip pat atmintyje ryškiai įsirėžusi emocinė aplinkos, kur visi vieni kitus pažįsta, šiluma. Mama dirba darželyje, ją gatvėje darželio vaikai, kurių dauguma jau seniai turi savo vaikų, vis dar šaukia vardu. Tai – bendrumo jausmas, kurį gali pajusti tik mažuose miesteliuose.

– Rasa, sakykite, kurioje mokykloje mokėtės?

– Baigiau Mikalojaus Daukšos vidurinę mokyklą. Manau, man labai pasisekė. Tuo metu muzikos mokytojas Kęstutis Stadalnykas subūrė etnografinį ansamblį, kuriame dainavo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Žinoma, ir aš kartu, nors ir neturiu klausos. Repeticijos, koncertai buvo ypatinga patirtis. Labai ačiū savo mokytojams už galimybę bendrauti ne tik pamokų metu, ačiū, kad dalijosi su mumis, vaikais, savo laisvalaikiu ir patirtimi.

– Ar dar parvažiuojate į Kėdainius? Gal čia yra likusi Jūsų šeimyna?

– Taip, Vilainiuose gyvena mano tėvai. Parvažiuoju, bet net gėda prisipažinti, kad taip retai. Dažniau tėvai atvažiuoja pas mus. Kėdainiuose gyvena ir draugė, su kuria kartu lankėme darželį ir mokyklą. Kartais susitinkame, pasikalbame. Iš jos sužinau visas naujienas apie buvusius klasės draugus, mokytojus. Savotiška ir maloni kelionė laiku.

Pirmieji grožiniai kūriniai – trisdešimt penkerių

– O meilė rašymui... Kada ir kaip ji atsirado? Galbūt ją Jums įskiepijo pirmoji lietuvių kalbos mokytoja? Jau nuo mažens bandydavote kažką keverzoti, ar šis užslėptas talentas laukė tinkamos progos?

– Lietuvių kalbos mokytojai mano talento neįžvelgė ir negalėjo įžvelgti. Kartais parašydavau rašinius ne tik sau, bet ir klasės draugams, bet mokytojai, žinoma, tuo nesigyriau. Tada nemaniau, kad tai yra talentas. Tiesiog man visada buvo lengva rašyti. Vaikystėje galvojau kad tai nieko ypatingo, kad rašyti gali visi.

– Tuomet kada prasideda Jūsų literatūrinė veikla?

– Palaukiau iki trisdešimt penkerių ir pradėjau rašyti nebandžiusi... Pirmasis bandymas yra romanas „Rūko nesugadinti“, kurį išleidau 2009 metais. Prieš tai nieko, išskyrus laiškus ir mokslinius darbus, nebuvau rašiusi. Tiesa, dar vadovėlius. Bet tai kas kita nei grožinė literatūra.

– Sakykite, kaip būdama trisdešimt penkerių sugalvojote pradėti kurti grožinę literatūrą?

– Tiesiog pradėjau rašyti be išankstinio plano ar svarstymų. Norėjau rašyti ir, nors buvo labai baisu, peržengiau save.

– O kas Jums yra rašymas? Saviraiškos forma? Atsipalaidavimas?

– Darbas. Žinau, kad skamba labai neromantiškai, bet tai pirmiausia yra juodas darbas. Ir tuo pat metu tai „neįkyrus“ būdas atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kas man atrodo svarbu. Žinote, būtų labai sunku nerašyti. Nežinau, kur tuomet dėčiau visa tai, kas kaupiasi galvoje ar širdyje.

Myli visus savo studentus

– Rasa, dėstote universitete, išleidote jau keturias grožinės literatūros knygas, prisidedate prie vadovėlių sudarymo. Kaip Jūs viską suspėjate?

– Universitete pradėjau dirbti vos jį baigusi, ir dirbu jau daug daug metų. Rašau tik vasaromis, sodyboje ir sausio mėnesiais, kai studentams sesija. Kiekvieną sausį važiuoju į Gotlandą – Švedijai priklausančią salą Baltijos jūroje – į Rašytojų ir vertėjų namus. Tada tiesiog labai intensyviai dirbu, nes žinau, kad laiko rašymui turiu mažai, negaliu sau leisti laukti įkvėpimo. Atostogų, kai tiesiog nieko neveikčiau, neturėjau jau kokį dešimt metų. Esu įpratusi labai daug dirbti. Jei kelias dienas nedirbu, pradeda graužti sąžinė, kad veltui leidžiu laiką.

Be dėstymo universitete ir rašymo, dar dirbu Europos Tarybos švietimo programoje Strasbūre. Ten kuriame dokumentus, metodines priemones, organizuojame mokymus visose Europos valstybėse.

– Universitete dirbate su jaunimu. Kokios yra jaunimo skaitymo tendencijos? Studentai domisi literatūra?

– „Jaunimas“ – labai plati sąvoka. Tai daugybė įvairiausių žmonių, kurie domisi labai skirtingais dalykais. Nemanau, kad įmanoma išvesti kokias nors tendencijas. Žinau tik tiek, kad aš labai myliu visus savo studentus. Gal jie ir ne visi domisi literatūra, bet tikrai visi domisi gyvenimu.

Žinojo, kad skaitytojai ją atras

– Rasa, kada ir kaip sužinojote, kad Jūsų knyga išrinkta Metų knyga? Kokia buvo pirmoji į Jūsų galvą toptelėjusi mintis?

– Konkurso organizatoriai man paskambino ir šią žinią pranešė prieš pat paskelbiant ją oficialiai – tam, kad turėčiau porą valandų apsiprasti ir suvokti, kas vyksta, prieš pradedant skambinti žurnalistams. Pirma mintis buvo: „Aš jiems sakiau, kad taip bus“. Tie „jie“ – tai mano draugai ir pagalbininkai, kurie vis skatino mane reklamuotis ir „lįsti“ į žiniasklaidą, ar bent jau susikurti socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, ko aš iki šiol nepadariau ir nesiruošiu daryti. Aš jiems kartojau, kad man to nereikia, kad pamažu žmonės patys ras mano knygas. Taip ir atsitiko.

– Ar mėgstate dėmesį? Panašu, kad esate tokio tipo žmogus, kuris rašo dėl to, kad tuo mėgaujasi, o ne vaikydamasis kokių nors apdovanojimų.

– Aš mėgstu dėmesį. Ne sau – mano knygoms. Rašyti dėl prizų ar apdovanojimų neįmanoma, nes neįmanoma nuspėti, kas žmonėms patiks. To nežino niekas: nei rašytojai, nei leidėjai, nei patys skaitytojai. Rašai, ir kartais „pataikai“ parašyti tai, kas daug kam patinka.

– Kaip jautėtės per apdovanojimus?

– Jaučiausi labai mylima, gerbiama ir palaikoma ne tik draugų, bet ir visiškai nepažįstamų žmonių. Labai malonus jausmas. Labai dėkoju visiems kėdainiečiams, kurie skaito mano knygas, kurie palaikė mane šiuose rinkimuose. Man labai svarbus kiekvieno jūsų dėmesys ir parama. Labai ačiū.

– Ko palinkėtumėte savo skaitytojui?

– Tikėti, kas esate labai geras žmogus ir stengtis nuolat tai įrodinėti kitiems veiksmais, ne žodžiais.

– Gyvename technologijų amžiuje. Spauda ir literatūra keliasi į internetinę erdvę. Skaityti elektroninį knygos variantą ir seną gerą įprastą popierinę knygutę – vienodas malonumas?

– Elektroninės knygos? Man? Aš net išmaniojo telefono neturiu... Aš visiškai ne technologijų žmogus. Prieš skaitydama pirmiausia paliečiu viršelį. Elektroninės skaityklės taip neglostyčiau.

– Ką dažniausiai skaitote pati?

– Knygų mugėje pirkau arba gavau dovanų šias knygas: E. W. Said „Orientalizmą“, E. Jovaišos „Aisčius“, R. Vanagaitės „Ne bobų vasarą“, J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystę“, V. Martikonio „Šimtą margučių“. Visų šitų knygų labai norėjau, tai ir skaitysiu. Kaip matote, jokios sistemos ar aiškių pomėgių.

Žavisi prietemos magija

– Kaip Jūs manote, ar meno žmogui gyventi yra sunkiau? Jo krizės, išgyvenimai, skausmai yra kur kas stipresni negu meno nemylinčio žmogaus? Kaip ir šilti jausmai – meilė, džiaugsmas – intensyvesni?

– Nežinau, ar tai būdinga tik menininkams. Tiesiog kai kurie žmonės gimsta „su plonesne oda“, jautresni pasauliui. Taip, tai yra sunkiau, bet aš tokia gimiau ir neturiu kito pasirinkimo.

– Sakykite, kuris paros metams Jums yra gražiausias?

– Prietema, kuri užeina vakarėjant. Kasdieninis priminimas apie laikinumą ir atgimimą.

– O ką praranda nieko neskaitantis žmogus?

– Nieko. Tikriausiai jis tuo metu veikia kažką, kas jam padeda atrasti pasaulį kitaip.

– Kas Jums yra gražu?

– Viskas, kas yra natūralu ir neišvengiama – lietus, metų laikai, augantys vaikai, senatvė.

– Rasa, kada esate laimingiausia?

Kai padarau ką nors gero kitiems. Ir kai pavyksta įkvėpti kitus daryti gera.

„Metų knygos rinkimai 2014“ nugalėtoja R. Aškinytė: „Aš kartojau, kad pamažu žmonės patys ras mano knygas. Taip ir atsitiko.“

Justina ŠVEIKYTĖ